„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Viskas prasideda nuo žagrės...

Mūsų amžininkai, kaip toj „Jonio“ dainoj – trečia karta nuo žagrės. Tačiau bū­tent žagrės savo surinktų mūsų tėvų bei senolių kaimiškuose darbuose ir buity­je naudotų prietaisų bei įrankių kolekcijoje šilališkis Virginijus Armonas teigia neturintis. „Būtų labai smagu ją gavus. Juk viskas lietuviui prasideda nuo žag­rės“, – sako Virginijus.

Pradžia – nuo kastuvo

Virginijaus mini ekspozicija – Stungaičiuose, uošvės Elenos Monst­vilienės sodyboje. Dėl mi­ni dar būtų galima ir ginčytis: įrankiais įrankėliais nukabinta visa nemažo ūkinio pastato siena. Tiesą sakant, norėdamas plėstis dar, Virginijus turėtų gerai pagalvoti, kur įkur­dinti eksponatus, nes juk ant durų jų nekabinsi, o nukišti į kitą, nugarinę pastato pusę nė­ra prasmės – kam daryti, jei į sodybą už­sukęs pakeleivis nematys nieko.

„Jau kokius septynerius metus čia taip darbuojuosi: ir aktyviai, ir pasyviai. Uošvių ūkyje radau kelias senas lopetas, vadinamų šiūpelių. Gaila buvo išmesti į metalo laužą, pasidėjau kamputyje. O kai vis kur rasdavau kokį geležį, atgyventą daik­tą, tempdavau namo. Pas­­kui atėjo savotiškas užsidegimas: ėmiau pats ieškoti. Tad kai nueinu pas ką nors dirbti, vis teiraujuosi, gal yra kas seno užsilikę. Žmonės geranoriški: sako, imk, man nereikia“, – pomėgio pradžią prisimena Vir­gi­ni­jus.

V. Armonas – vidaus statybos darbų ir apdailos meist­ras, anot jo uošvės Elenos, labai sugabus ir auksinių rankų. Dirbdamas prie Šilalės bažnyčios remonto, Virginijus džiaugiasi susipažinęs su parapijos klebonu kun. Sauliumi Katkumi, kuris, kaip „Šilalės artojuje“ jau buvo rašyta, yra uolus kolekcininkas: kolekcionuoja įvairius varpelius, religinius atvirukus. Pomėgių aistruoliai, pasirodo, vienas kitą palaiko ir supranta, juos vienija bendra idėja.

„Ardydami bažnyčios grindis, radome turbūt prieš šimtą metų meistrų paliktą kampainį (vinkelį). Vokiškas, dar matyti užrašai. Nugriovę klebonijos ūkinį pastatą, aptikome vieną baldakimo koją. Tokį daiktą išmesti tikrai nedera. Tad klebonas atidavė man: tiks į bendrą kolekciją. Sužinojęs, kad daugiausiai mano ekspozicijoje yra lopetų, suradęs atvežė keletą, dar pridėjo ir grąžtų“, – pasakoja rodydamas nuo užmaršties išsaugotus daiktus.

Kiekvienas daiktas saugo savo istoriją

Ko tik nėra Virginijaus surinkta! Daugiausiai, sako, priskaičiavęs visokiausių formų kastu­vų – apie septyniasdešimt. Pa­ma­­tysi čia ir šakių, grėblių, pjūk­lų, grąžtų, kauptukų, žnyp­lių, oblių, pasagų, „bobutę“ dalgiui plakti, net pelėkautus. Yra ark­lio spynų – jomis, teigia Virginijus, prirakindavo arklius, kad nepavogtų. Rasi ir pirmųjų arklinių šienapjovių, žolės smulkintuvo liekanų, telefono ragelių, ližių duonai kepti, gulsčiukų. Visko nei išskaičiuosi, nei išvardinsi.

„Manau, ne vienas kaimo žmo­gus norėdamas galėtų ne prasčiau pasidaryti. Daiktas, atrodo, paprastas, jau senas, surūdijęs bei pan. Tačiau jei galėtumei pakalbinti jo šeimininką, kas su tuo prietaisu ar įrankiu buvo daryta – tai visa šimtmečio istorija gautųsi. Kiekvienas daiktas turi savo istoriją. Štai šituo kastuvu mano kaimyno Leono Sebeckio tėvas Žemaičių plentą tiesė! Bu­vo ant jo net įrašas, bet jau aprūdijo... O kiek daiktų, kurių gaspadoriai jau seniai Anapilin iš­ėję...“ – svarsto Virginijus.

Galima pridurti, kad jo pomėgis išsaugoti šiuos daiktus tarsi pratęsia jų gyvenimą... Taigi kiek kolekcijoje eksponatų – tiek gyvenimų. Džiu­gina Virginijaus entuziazmas ir nuoširdus džiaugsmas: pavyzdžiui, sako, labai gražiai atrodo visa senienomis nukabinėta siena automobilio žibintų šviesoje – net nuotrauką turi pasidaręs.

Atskirose sodybos vietose sto­vi arklinė pjaunamoji, grėbiamoji, plūgai, vagotuvai, ravėtuvai. Prie jų ir patraukiame.

„Visi šie padargai yra amžinatilsį uošvio Vladislovo. Arklių nebėra, o plūgai liko. Tai kaip jų nesaugoti? Įsivaizduokit, kokia sunki buvo žemė, jeigu net dišlius į šoną nusuktas“, – rodo į vieną iš plūgų vyras.

„Mes esame iš praeito šimt­me­čio antros pusės, dar matėme tuos daiktus, kaip jais dirbdavo: ardavo, sodindavo, kasdavo, ravėdavo, akėdavo... Praeis kiek laiko – jaunimas nieko ne­be­ži­nos. Ar kas dabar bežino drapaką. Mažai“, – apie širdžiai artimą pomėgį saugoti praeitį gali ne­sustodamas kalbėti Vir­gi­ni­jus.

Sodyboje gyvas gaspadoriaus atminimas

Žentu atėjęs į Monstvilų šeimą Virginijus pateko į ne mažiau menišką terpę.

Pasirodo, jo uoš­vis amžinatilsį Vla­dis­lo­vas turėjo gys­lelę gam­toje ką nors gyvo įžvelgti. Iš­eina, būdavo, į mišką ar į durpyną ir grįž­ta su kokia šaka, keru, medžio kamieno drūtgaliu. Drožia, žie­vina, skaptuoja, ir, žiūrėk, išeina tai gyvatė, tai driežas, tai paukštis, tai koks dar stambesnis padaras.

„Mėgdavo amžinatilsį tėvelis ir iš medžio ką nors padaryti. Va, stovi meška, pelėdos – joms jau daug metų, pūti pradėjusios. Žirafos, ana, viena koja nulūžo, taisyti reikės. O ten antai briedis. Ir akmenį mokėjo parinkti. Rasdavo kokį įdomesnį ir parveža. Ant vieno išpiešiau katiną, iš kito grybą padariau. Katinas biškį apsamanojęs, Virgi, kur yra vielinis šepetys, reikia nugrandyti! Ir nudažyti. Per anksti atvažiavot, šalta dar, negaliu darbų imtis. Dar amžinatilsį Vladislovas iš cemento gulbes išliejo, gandriukus, pingviną. Turėjo, turėjo rankas, negaliu sakyti. Ir žentas mano auksinių rankų. Einam į trobą, parodysiu, kaip ten viską turi sutvarkęs. Kai imasi, tai puikiai daro“, – giria ir giria Virginijų Elena.

Senolė, pasirodo, irgi ne iš kelmo spirta. Vos tik įžengiame priemenėn, rodo savo gebėjimų vaisius. Sugalvok tu man iš paprasto sviedinio, apklijavus pušies kankorėžiais, padaryti „rekežių“. Šalia – nebenaudojamas arbatinis, apmautas vaikiška kepure ir papuoštas. Šitie ir kiti močiutės pastangomis buičiai pagražinti tarnaujantys daiktai sudėti ant įspūdingos šimtametės komodos, kurią senolei padovanojusi kaimynė.

„Einam toliau į trobą, pažiūrėsi, kaip gyvenu. Matai, kaip žentas viską yra išgražinęs. Šilta, šiandien pečiaus dar nė nekūriau. Pažiūrėk, pagalvėles turiu apsimezgusi, servetėlių“, – rodo senolė, vesdamasi į kambarį. 

Švaru, jauku, tvarkinga, šilta – jokios baimės, kad neduokdie užsuks svetimas žmogus, o asloje nereikalingi rakandai mėtosi... Ne, Elenai sarmatos tikrai nebus. Priemenėje prinešta malkų, krosnį pasikūrenti močiutei dar jokio vargo.

Plačią sodybos teritoriją Vir­gi­nijus nupjauna pats – sako, kelias valandas yra ką veikti, kol trimeriu apeina aplink visas pastatytas figūras.

„Nagingas buvo senolis, turėjo gerą gyslelę... Man irgi patinka. Kartais panaršau po internetą, įdomu paieškoti senienų. Galėčiau ir kokiame Rietavo turguje pasižvalgyti, ten visko yra. Bet kainuoja. Man įdomiau, kai žmonės atiduoda. Kažkaip daugiau šilumos ir nuoširdumo“, – sako Virginijus.

Kaimo istorija po atviru dangumi – taip galima apibūdinti Virginijaus pomėgį. Tik kaip bus su ta žagre – atsiras ji greta plūgų ar ne? Virginijus labai norėtų – būtų tuomet visa pra­ėjusio šimtmečio žemės dirbimo technika.

Kas žino, gal ji kur nors dar tebelaukia? Atsiliepkit!

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.