„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Profesinę šventę ugniagesiai pasitinka didžiuodamiesi – žmonės vertina jų darbą

Iš kairės: A. Pamedytis, E. Rakauskas, E. Lazdauskas Iš kairės: A. Pamedytis, E. Rakauskas, E. Lazdauskas

Ugniagesiai yra gerbiamos profesijos atstovai, kuriais pasitikima bene labiausiai. Šilalės rajono ugniagesiai, o ypač – savanoriai yra vieni aktyviausių šalyje ir verti pačių didžiausių padėkų. 

Dalis gyventojų nė neskiria, kuriai tarnybai priklausan­­tys ugniagesiai, atsitikus bėdai, išgelbėjo jų turtą ar gy­vy­­bę: įprasta panašias uniformas vilkinčiuosius vadinti tie­siog gaisrininkais. Tačiau ugniagesiai, nors ir atlieka tą pa­tį darbą, skirstomi į pareigūnus (Šilalės priešgaisrinė gel­bėjimo tarnyba (PGT) bei į eilinius darbuotojus (Šilalės sa­vivaldybės priešgaisrinė tarnyba). Profesinės šventės pro­ga kalbiname abiejų tarnybų atstovus. 

Padėka – savanoriams

Šilalės savivaldybės priešgais­rinė tarnyba įsikūrė 1999 metis. Šiuo metu ji jungia penkias ugniagesių komandas Pa­jūryje, Kvėdarnoje, Lau­kuvoje, Kaltinėnuose ir Upy­noje. 

„Tarnyboje dirba 47 žmonės, iš kurių 2 – administracijos darbuotojai, 5 – skyrininkai bei 40 ugniagesių. Tai nėra gausios pajėgos, bet rajonui pakanka, kadangi turime itin aktyvių savanorių būrį – 39 žmonės gyventojams į pagalbą skuba tiek dieną, tiek naktį, tiek per karščius, tiek per speigą. Noriu, jog šilališkiai įsidėmėtų – šie vyrai dirba be jokio atlygio, į nelaimės vietą važiuoja nuosavu transportu“, – savanorių naudingą veiklą akcentuoja jų koordinatorius bei savivaldybės ugniagesių komandų viršininkas Evaldas Lazdauskas.

Vienais aktyviausių jis įvardija Kvėdarnos ir Pajūrio komandų skyrininkus (vadovus) Antaną Pamedytį bei Edmą Ra­kauską. 

Pasak savivaldybės ugniage­sių tarnybos vadovo, budėti jiems prisieina kas ketvirtą parą, todėl kiekvienoje komandoje yra suformuotos keturios pamainos po du vyrus. Bet jeigu nutinka taip, kad pamainoje lieka vienas ugniagesys, galvojama apie savanorių pasitelkimą nelaimės atveju. 

„Laimei, gyvename vis saugiau ir iškvietimų mažėja. Bū­na, jog ugniagesių pamaina į iškvie­timus neišvažiuoja po mėnesį ar ilgiau, tačiau pasitaiko, kad įvykiai registruojami kone kasdien. Mūsų darbas – savotiška loterija“, – šypsosi A. Pa­me­dytis.

Ir nors kai kam šios profesijos atstovų darbas gali pasirodyti lengvas, reikėtų prisiminti ir įvertinti riziką – juk negali žinoti, kuris išėjimas iš namų, išvykimas iš būstinės į iškvietimą gali būti lemtingas. 

„Ugniagesių profesija visada buvo pavojinga. Gal dėl to ji ir yra savotiškai patraukli, nes teikia adrenalino, visada būtina įvertinti konkrečią situaciją. O jeigu lygintume laikmetį, kai pradėjau dirbti (1992 m.), ir dabartį, pasikeitimai yra akivaizdūs: technika, įranga, apranga – viskas labai skiriasi“, – sako E. Rakauskas.

A. Pamedytis ugniagesiu dirba nuo 1989-ųjų, viršininkas E. Lazdauskas – nuo 1996 m. Visi trys prisimena, jog, tarkime, anksčiau turėta apranga buvo ne tik neišvaizdi, bet ir labai nepatogi.

„Sunkūs brezentiniai rūbai ne tik varžydavo judesius, bet ir pratrindavo odą iki kraujo. Be to, jie peršlapdavo, o žiemą – ir sušaldavo. Tas pats ir su gaisrinėmis žarnomis, kurios šaltame ore irgi sušaldavo, parvykus iš gaisro, viską tekdavo džiovinti. Ir neduok Dieve, jeigu pasitaikydavo keli iškvietimai paeiliui – ir tos prastos aprangos nebuvo tiek, kad galėtume pasikeisti. Net batų visai komandai gaudavome vos po dvi poras“, – sako ugniagesiai.

Anot E. Lazdausko, dabar savivaldybės ugniagesiai vilki mo­derniomis, universaliomis ir ne­peršlampančiomis uniformomis. Vyrai juokauja, jog, grįžę po darbų, viršutinius drabužius apipurškia tiesiai iš gaisrinės žarnos ir jie vėl lyg nauji. 

„Vieno ugniagesio aprengimas kainuoja apie 1000 eurų, visi rūbai, įskaitant pirštines ar batus, yra sertifikuoti. Be to, ne taip seniai įsigijome ir išmokome dirbti su kvėpavimo organų apsaugos prietaisais. To kol kas neturi dauguma savivaldybių, su tokia įranga paprastai dirba tik valstybės tarnybos ugniagesiai. Visoms mūsų komandoms jau yra nupirkti nauji gaisriniai automobiliai. Esame išlaikomi iš savivaldybės bei valstybės lėšų, mūsų priešgaisrinė tarnyba mokamų paslaugų neteikia“, – primena E. Lazdauskas.

Ugniagesių pareiga – padėti bet kokia kaina

Paklausti, ar nesigaili pasirinkę šią specialybę, ugniagesiai vienbalsiai atsako: rinktųsi šį gyvenimo kelią ir vėl.

„Mano kartos ugniagesiai ši­tą darbą pradėjo iškart po kariuomenės, tad per tą laiką matėme ir šilto, ir šalto. Pa­vyz­džiui, man yra tekę darbo metu išgyventi ir asmeninę tragediją. Buvome iškviesti gelbėti skęstančios moters, paaiškėjo, jog tai – mano paauglė dukra“, – tramdydamas jaudulį, prisimena A. Pamedytis.

Ir grįžta į tą nelaimingą dieną: rytą mergaitė buvo užsukusi pas jį į darbą, jis paprašė, jog dukra palaistytų gėles ant močiutės kapo, bet ji pasiteisino einanti su drauge pasivaikščioti. Pamelavo, nes žinojo, kad tėtis neleis maudytis karjere. Mergaitė buvo puiki plaukikė, tačiau ugniagesiu ne vieną dešimtmetį dirbantis tėvas gerai žinojo, jog Kvėdarnos karjeras yra pavojingas. 

„Kai atvykus į nelaimės vietą paaiškėjo, kad skęsta mano vaikas, puoliau į vandenį nieko negalvodamas. Bet man neleido dalyvauti paieškose. O be reikalo – dukros kūną po paros rado būtent toje vietoje, kur vedė tėvo širdis“, – skausmingiausią gyvenimo įvykį atskleidžia ugniagesys.

Tačiau yra buvę ir džiugių akimirkų. Štai sykį A. Pamedytis iš ugnies spąstų ištraukė vaiką, patys tėvai neįstengė to padaryti. Tad jie ugniagesiui jaučiasi dėkingi visą gyvenimą ir visada pakviečia jį į išgelbėtojo gimtadienius. 

„Būna tikrai sunkių momentų. Skaudžiausia, kai atvyksti į artimų, draugų, pažįstamų namus ir supranti, kad niekuo nebegalėsi padėti, nes ugnis pasiglemžė ne tik turtą, bet ir gyvybę. Baigus gesinti pažįstamo vyro namus, spintoje esu radęs abiejų tėvų kūnus. Pamenu, neturėjome logiško paaiškinimo, kodėl suaugę žmonės lindo slėptis į spintą, nors dar galėjo išbėgti į lauką. O tas kvapas, jį žino tik ugniagesiai, nesupainiosi su jokiu kitu“, – prisimena E. Rakauskas.

Tačiau, nepaisant skaudžių tragedijų, žmonės ugniagesių darbą dabar vertina kur kas labiau – prieš kelis dešimtmečius, atvykus gesinti degančių namų, ir su šakėmis puldavo, ir prie turto neleisdavo artintis, ir kitokių kuriozų nutikdavo. Pavyzdžiui, yra tekę gaudyti ir laukais pasileidusį vyrą, kurio rūbai degė, bet jis nesidavė užgesinamas... 

Pajūrio ugniagesių komandos skyrininkas E. Rakauskas džiaugiasi, kad bent jau jo komandos aptarnaujamoje teritorijoje ženkliai sumažėjo pernykštės žolės deginimo atvejų. Tačiau kaminų valyti šilališkiai vis dar neišmoksta, dūmtraukiuose degantys suodžiai – viena dažniausių gaisro priežasčių.

„Žmonės pakalbėjo ir pamiršo, kad dūmų detektoriai yra būtini kiekvienuose namuose. Šie įrenginiai yra pigūs ir tikrai veiksmingi informatoriai – pačiam teko įsitikinti“, – neslepia A. Pamedytis.

Pašaukimas – pagalba kitiems, pamirštant asmenines ambicijas

Kad šie įrenginiai yra išgelbėję ne vieno žmogaus gyvybę, pripažįsta ir Šilalės PGT pareigūnai. 

„Tačiau žmonės ignoruoja sveiką protą – laiku neišvalo kaminų ir patys prisišaukia nelaimę. O ugnis sunaikina ne tik materialų turtą, bet ga­li pasiglemžti ir mažų vaikų, ir senų tėvų ar senelių gyvy­bes. Štai todėl nuolat kalbame apie būtinybę laiku, periodiškai valyti dūmtraukius, įsirengti ne tik dūmų, bet ir smalkių detektorius. Beje, pastarieji itin veiksmingi, nes praneša apie nelaimę dar iki tol, kol kambarys užsipildo dūmais“, – teigia Ši­la­lės PGT ugniagesys gelbėtojas Tomas Daujotis ir ugniagesių mokyklos kursantas Skir­man­tas Mėčius. 

T. Daujotis ugniagesiu dirba maždaug pusantrų metų, atėjo čia po septynerių metų darbo policijoje. 

„Šiam žingsniui pastūmėjo suvokimas, jog, dirbant ugniagesiu, realiai pagelbėti žmonėms galėsiu labiau. Tiesą sakant, ir į policiją ėjau tik dėl to – nuolat jaučiu poreikį padėti. Deja, kol kas visuomenė į policininkus žiūri ne kaip į padėti atskubėjusį pareigūną, o kaip į baudėją. Tad ryžausi pokyčiams ir dėl to nesigailiu. Žinoma, dirbant ugniagesiu gelbėtoju, reikia daugiau fizinės ištvermės, kiekvieną dieną laikome fizinius normatyvus, tikriname įrangą, vyksta profesinių įgūdžių  mokymai ir t. t.“, – pasakoja T. Daujotis.

S. Mėčius taip pat ne naujokas, nors profesionaliu ugniagesiu gelbėtoju taps tik liepos mėnesį. Jis – buvęs kinologas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, yra išbandęs ir kario profesiją, kurį laiką bandė laimę užsieniuose, bet grįžo į Lietuvą ir nusprendė įsijungti į ugniagesių gretas. 

„Esu kilęs iš Jurbarko. Pla­navau dirbti Tauragėje, bet gavau paskyrimą į Šilalę. Iš pradžių tuo nebuvau patenkintas, tačiau kai susipažinau su kolektyvu, nuomonė pasikeitė. Noriu likti Šilalės PGT, kai baigsiu mokyklą“, – džiaugiasi radęs patinkantį darbą S. Mėčius.

Pasak jo kolegų, kursantas jau „pakrikštytas“: pasirodo, pa­­gal ugniagesių papročius, už­­ge­si­nus pirmąjį gaisrą, naujokas ge­rai „palaistomas“ iš gaisrinių žarnų. 

„Mūsų darbas siejamas su kitų žmonių netektimis, skausmingais išgyvenimais. Todėl sma­gu, jog sulaukiame gyventojų padėkų, įvertinimo. Ži­no­ma, būna visko. Kartą teko gesinti gyvenamąjį namą, kurio šeimininkas į namus buvo privilkęs tiek visokio šlamšto, kad, numalšinus liepsnas, ilgiau užtruko baigiamieji darbai, nes teko visą sukauptą man­tą perkilnoti, perlieti vande­niu“, – prisimena T. Daujotis.

Permainos džiugina 

Šilalės PGT viršininkas Vai­do­tas Kėbla pastebi, jog nuo 2013-ųjų, kai jis dirba tarnyboje, viskas stipriai pasikeitė. Šilalės PGT priklauso nebe Tauragės, o Klaipėdos valdybai, pareigūnai nebedalyvauja statybos objektų užbaigimo priėmimo komisijose, 2017 m. buvo panaikintas pavaduoto­jo etatas, tad visi jo pareiginiai rūpesčiai buvo perkelti ant viršininko pečių. Laikui bėgant paaiškėjo, kad vis tik toks žmogus reikalingas, tad nuo balandžio 30 d. atsirado nauja pareigybė – iki tol ugniagesiu gelbėtoju dirbęs Marius Kabanovas tapo vyriausiuoju specialistu, atsakingu už mokymus bei parengtį.

Pasak V. Kėblos, artimiausiu metu Šilalės PGT ugniagesiams, vairuojantiems autocisternas, bus pakelta kvalifikacija – jie taps vyresniaisiais ugniagesiais gelbėtojais. Be to, bus įvesti papildomi skyrininko ir pamainos vado etatai.

„Vienu metu Šilalės PGT paprastai dirba 5–6, bet gali būti ir 8–9 pareigūnai. Beje, mūsų tarnyboje dirba ir vienas nestatutinis ugniagesys. Iš viso turime 32 ugniagesius bei 5 administracijos darbuotojus, dar 2 kursantai pretenduoja tapti kolektyvo nariais. Norinčiųjų dirbti ugniagesiais gelbėtojais sparčiai daugėja, tad auga ir atrankos kriterijai. Žinau vyruką, kuris jau dusyk bandė jėgas – stojo į ugniagesių mokyklą, bet vis nesiseka“, – sako V. Kėbla.

Tad koks žmogus gali tapti ugniagesiu? Anot pašnekovų, jis turi būti fiziškai stiprus, ryžtingas bei išmintingas (beje, Lietuvoje jau yra 3–4 merginos, dirbančios ugniagesėmis).

Abiejų ugniagesių tarnybų vadovai vienbalsiai tvirtina, jog džiaugiasi darbščiais, atsakingais darbuotojais, kurie ne tik neskaičiuoja darbo valandų, bet ir ryžtasi savanorystei, už kurią gauna vienintelį atlygį – ačiū. 

„Noriu padėkoti E. Laz­daus­kui, kurio asmeninio pavyzdžio dėka savanoriška ugniagesių veikla Šilalės rajone yra itin aukšto bei profesionalaus lygio. Yra buvę gaisrų, kai į pagalbą atskuba ne keli, o beveik dešimt savanorių. Tokios papildomos pajėgos yra labai reikalingos bei veiksmingos. Ir mes savo ruožtu esame pasiryžę kolegoms padėti, kuo galime: mokymais, pratybomis“, – pastebi Šilalės PGT viršininkas V. Kėbla.

Ugniagesiai gyventojams linki gyventi saugiai ir vertinti turtą bei gyvybę, o jų vadovai savo kolektyvams – darnos bei susiklausymo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atnaujinta Antradienis, 04 gegužės 2021 08:46