„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Laikraštis – tikroviškiausias gyvenimo metraštis

Gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Tai proga prisiminti, kokia neįkainojama, prigimtinė vertybė yra mūsų gimtoji kalba, laisvas žodis ir necenzūruojama spauda. Būtent spauda šimtmečius Lietuvoje skleidė šviesą, kėlė laisvės idėjas, padėjo atkovoti nepriklausomybę. Kaip kažkada knygnešiai, taip dabar rajonų laikraščiai į mūsų miestelius ir kaimus neša žinias, fiksuoja gyvenimo įvykius, skatina žmones kritiškai mąstyti bei sąmoningai priimti sprendimus. Popierinė spauda, nors ir „laidojama“ internete naujienas kuriančių čia atsirandančių, čia iš­nykstančių puslapių atstovų, vis dar tebėra ta institucija, kuria pasitiki didžioji dalis visuomenės.

Šilalės artojas“ šiemet mini 70-ąsias pirmojo rajono laik­raščio išleidimo metines. Tai sukaktis, rodanti brandą, patirtį ir sugebėjimą skirti vertybes nuo blizgučių ir nereikšmingo žavėjimosi vienkartiniais, ma­žareikšmiais, dažniausiai tik valdžiai svarbiais „laimėjimais“. Minėdami laikraščio įkūrimo jubiliejų, ne vieną dieną analizavome, kokį pagrindą dabartiniam leidiniui padėjo mūsų pirmtakai, kad ir šiais visuotinio informacijos pertekliaus laikais laikraštis nepraranda savo aktualumo, o skaitytojai jį vertina kaip svarbiausią patarėją bei užtarėją.

Taip, 1951-aisiais balandžio 15-ąją išleista „Spalio pergalė“, po gero dešimtmečio pervadinta į „Artoją“, tuos pamatus klojo sovietmečiu. O tai reiškia, jog laikraštis buvo griežtai kontroliuojamas tuomet vienintelės partijos nomenkla­tūros klerkų. Nomenklatūriniais (partijos skiriamais), be abejonės, buvo ir ne vienas tuometis laikraščio darbuotojas, partijos komiteto instruktoriai tik­rindavo visų, kurie rašydavo, lojalumą tarybų valdžiai. Žurnalistams tai buvo sunkūs laikai, bet šiandien su pagarba galime atsiliepti apie kolegas, kurie kūrė ir augino „Artoją“.

Pirmasis „Artojo“ laikraščio nu­meris išėjo 1963 m. kovo 1 d. Leidėjai į skaitytojus kreipėsi trumpu žodžiu, kviesdami bendradarbiauti ir žadėdami, kad daug dėmesio skirs ne tik „partinei ir tarybinei statybai“, bet ir kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos klausimams, in­formuos apie svarbiausius ša­lies bei rajono įvykius, ruoš literatūrinius puslapius, satyros ir humoro skyrelį.

„Laikraščio įdomumas, kovin­gumas bei patrauklumas priklausys ne tik nuo redakcijos kolektyvo, bet iš esmės ir nuo Jūsų, brangūs skaitytojai. Kas gali taip artimai pažinti kolūkio, įmonės, įstaigos gyvenimą ir taip operatyviai informuoti, jei ne Jūs“, – rašoma pirmajame „Artojo“ numeryje.

Drąsiai galime tą patį pakartoti ir dabar, nes laikraštis leidžiamas ne valdžiai – jis skirtas skaitytojams ir yra toks, kokio jie nori, kokį tikisi matyti. Mūsų anuometiniams kolegoms – redaktoriui S. Greviškiui, redaktoriaus pavaduotojui A. Briedžiui, korespondentams J. Knystautui, A. Radvilavičiui, R. Masteikai, atrodo, neblogai sekėsi užmegzti ryšį su skaitytojais.

Pirmaisiais leidimo metais iš­ėjo net 130 „Artojo“ laikraščio numerių. Pradėtas leisti 3800 egzempliorių tiražu, metų pabaigoje jis jau turėjo 5085 egz. tiražą. Per tuos nepilnus metus kolegos gavo daugiau kaip 1500 laiškų, ir kiekvienais metais jų daugėjo.

Ranka rašytas laiš­kas tuomet buvo ko­ne vienintelis susisiekimo su redakcija būdas – nors pir­mosios laidinių te­lefonų linijos jau buvo atvestos į kolūkių cent­rus, juos turėjo tik labai svarbūs partiniai asmenys. Nuo pirmųjų numerių su „Artoju“ bend­radarbiavo liaudies švietimo skyriuje metodininku dir­bęs kraštotyrininkas V. Statkevičius, Šilalės vidurinės mo­­kyklos mokytoja S. Statkevičienė, rajono bibliotekos vedėja J. Zonytė ir daugelis kitų rajone tuo metu gyvenusių šviesių žmonių.

Pavarčius jau pageltusius leidinio puslapius akivaizdu, jog poreikis turėti nuolatinių bendradarbių 1965 m. laikraščio darbuotojus privertė steigti korespondentų mokyklą. Joje pareiškė norą mokytis 14 „Artojo“ skai­tytojų, daugiausiai prašymų gauta iš Kvėdarnos, keletas norinčiųjų atsirado Laukuvoje. Įdomu tai, jog korespondentų mokymai vyko Kvėdarnoje. Redakcijos pranešime rašoma, kad Upynoje korespondentų mokymo punkto nebus, nes gauta per mažai prašymų. 1965 m. problema buvo ir susisiekimas tarp kaimų – dėl blogų kelių korespondentų mokymo pradžia buvo atidėta iki balandžio 1 d.

Gyvenimą iš arti pažįstantys žmonės rašė redakcijai aktualiomis temomis, ir toks bend­radarbiavimas „Artojui“ garantavo populiarumą – 1965 m. laikraštis jau buvo leidžiamas 6000 egz. tiražu, o 1969 m., kai leidinio redaktoriumi buvo paskirtas A. Briedis, „Artojas“ pasiekdavo net  beveik 7 tūkst. rajono namų. Galima manyti, jog tuo metu laikraštį skaitė didžioji dalis suaugusių Šilalės rajono gyventojų.

Kaip ir dabar, taip ir prieš 40 metų, respublikinė spauda nedaug dėmesio skyrė periferijos gyventojams. Nors anuomet ša­lies laikraščiai nespausdino nusikaltimų ir nelaimių kronikos, kuri dabar užima didžiąją dalį laikraščių bei interneto portalų vietos, žinias iš rajonų nustelbdavo ELTA ir TASS (sovietų naujienų agentūra) pranešimai apie komunistų partijos veiklą. Ir  tik vieninteliai rajonų laikraščiai buvo orientuoti į kasdienį žmonių, „stačiusių socializmą“, gyvenimą, todėl dabar juos galima vadinti tikraisiais ano meto istorijos metraščiais. 

Ypač smagu, kad savotiškais metraštininkais tapę žurnalis­tai netapo propagandistais. Ži­noma, ir tuomečio „Artojo“ pus­lapiuose daug vietos užima komunistų partijos „teisingo“ vadovavimo šlovinimas, bet tai dažniausiai darė partijos komiteto vadovai, sekretoriai, instruktoriai, o ne žurnalistai.

Daug dėmesio ir tuomet laik­raštyje buvo skiriama kultūrinei veiklai, švietimui. Dabar smagu skaityti kraštotyrininko V. Statkevičiaus rašinius, ypač – jo pasakojimus apie archeologinius radinius. Ir tai buvo pirmos žinios, pasiekusios žmones apie jų protėvius. Štai 1969 m. vasarį kraštotyrininkas aprašė Obelyno radinius – kasdama bulvėms rūsį, pradinės mokyklos pastato savininkė aptiko žmogaus kaulus. Paaiškėjo, kad toje vietoje buvo laidojama prieš 700–800 metų. Toje pačioje gyvenvietėje dar anksčiau, 1964 m., kasdami duobę stulpui, darbininkai rado įmovinių ietgalių ar strėlių antgalių. V. Stat­kevičius džiaugėsi, jog tokie reti archeologiniai radiniai nedingo, ir prašė žmonių pranešti, jei ką aptinka kasdami žemę.

1969 m. „Artojas“ pirmą kartą parašė apie Klemensą Lovčiką, iš viso rajono į savo sodybą Upynoje vežusį įdomiausius lauko riedulius. Pasirodo, akmenys Klemensą domino nuo vaikystės – suradęs „velnio pirštą“ ar kokį įdomesnės formos akmenuką, dėdavo kišenėn ir nešdavosi namo. Straipsnio autorius E. Dombrovickas rašė, kad vieną akmenį K. Lovčikas net į Lietuvos mokslų akademiją išsiuntė – atrodė, kad yra suspaustas iš atskirų akmeninių šiaudų.

Vos pradėjęs eiti, „Artojas“ ra­šė apie kolūkio „Į laimę“ saviveiklininkus – žurnalistas R. Masteika teigia, jog tame ko­lūkyje buvo net 60 dainuojančių, muzikuojančių, liaudies šo­kius šokančių žmonių, veikia agitbrigada „Jurgis ir Mortelė“, kaimo kapela, dailiojo skaitymo ratelis. Vakarais, kai nutyla traktorių burzgimas, aštuonmetėje mokykloje susirinkę saviveiklininkai ruošdavosi rajoninei apžiūrai – rašoma, jog lauko darbininkas J. Tereza į repeticijas eidavo net 5 kilometrus.

Tačiau kultūros darbuotojų ir tuomet trūko. „Artojas“ rašė, kad septinto dešimtmečio pabaigoje rajono valdžiai teko gerokai pavargti, ieškant kultūros įstaigų vadovų, nes šios srities specialistų mažai: į Šilalę atsiųsti tik du. Vienas liko mieste, kitas įsidarbino Kaltinėnuose, bet netrukus ir jį teko išleisti į kariuomenę. O įsidarbinę atsitiktiniai žmonės po pusmečio išeina lengvesnės duonos ieškoti.

Kuo ne šių laikų vaizdelis? Lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie „Artojo“ laikraštyje 1969 m. išspausdintą „Saulėtekio“ kolūkiečių skundą, kuriame jie klausia, kaip nuvažiuoti į Šilalę, jei autobusas važiuoja nepatogiu laiku – nespėjęs sutvarkyti reikalų, turi laukti vakarinio reiso.

Dabar sakytume, jog tai menka bėda, nes kaimuose autobusai pasirodo dar rečiau. Neabe­jotinai tokia kritika nepatiko anuometinei valdžiai, visiškai neturėjusiai atsparumo net ir mažiausiai kritikai.

Deja, per tuos dešimtmečius valdininkų požiūris į kritiką ne­pasikeitė: užėmę politines pa­reigas, bet neturėdami jokių galių daryti bent menkiausią įtaką laikraščio turiniui, kai kurie asmenys kritinį požiūrį į jų darbą vertina kaip asmeninį įžeidimą, o „jautresni“ netgi apkaltina laikraštį „parsidavus“. „Šilalės artojas“ turi tokios patirties: kai kurie politikai rajono laikraščiu tarpusavyje „prekiauja“ kas ketverius metus, po kiekvienų rinkimų. Nors puikiai žino, kad redakcija neturi ir niekada neturėjo nė vieno politiškai suinteresuoto savininko. Tačiau tikrai neabejojame, jog skaitytojai yra protingi ir nuovokūs – rajono laikraštis yra, buvo ir neabejotinai toliau bus opozicija valdžiai, kokia ji bebūtų. Nes tikrai ne „Šilalės artojo“ misija yra skelbti „gerąsias naujienas“ iš valdžios rūmų.

Dešimtmečius bibliotekose pragulėję laikraščiai leidžia suprasti pagrindinį dalyką: geresnio gyvenimo tikrovės met­raščio negali būti. Ir kol laik­raštis bus reikalingas skaitytojams, tol sėkmingai gyvuosime ir būsime kaip viena darni bendruomenė. Nuolat atsiranda naujos medijos, tačiau laik­raštis – vienintelis informacijos šaltinis, kurį galima paimti į rankas ir pasilikti ateičiai kaip istorijos liudininką.

Tikime, kad taip „Šilalės artoją“ vertina ir mūsų skaitytojai.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

 

Atnaujinta Penktadienis, 07 gegužės 2021 21:51