„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Svarbiausia – prisiminti

Prieš savaitę Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje pristatyta Šilalės krašto vieto­vardžių knyga, kurioje sudėti kraštotyrininko surinkti vietovardžiai. Pasak muzie­ji­ninkės Editos Merkelienės, leidinio idėja gimė Lietuvai minint vietovardžių metus bei  20-ąsias V. Statkevičiaus mirties metines. Be to, taip pažymėta ir dar viena sukak­tis – garsiam mūsų rajono kraštotyrininkui šiemet, gegužės 11-ąją, būtų sukakę 110 me­tų.

Vietovardis – žmogaus atspindys

Barysa, Biespelkė, Bobė, Čiokė, Druskis, Saulėkalnis, Subinravis, Šarūnas, Šventoji – tai tik maža dalis V. Statkevičiaus užrašytų upių Šilalės rajone pavadinimų. Knygos pristatyme dalyvavusi autoriaus dukra pedagogė Aušrelė Baub­lienė sakė, kad jai labai smagu, jog tėvo veikla prisimenama.

„Sakyčiau, kad šiuo metu žodis prisiminti yra pats svarbiausias – turime prisiminti vie­to­vardžius tam, jog jie išliktų ir ateinančioms kartoms. Juk dalies tėčio užrašytų kaimų seniai nebėra“, – kalbėjo A. Baub­lienė.

Ji akcentavo, kad kiekvienas vietovardis yra tarsi žmogaus atspindys: tarkime, vienas gali sakyti, jog tekantis vanduo – paprasta upė, kitas ištars Upalė (apie Kaltinėnus), trečias – Upynalė (Upyna). Vienam upelis pasirodo besanti visa Jūra, o kažkam Lokysta, Ašutis, Aitra ar Ančia. Kažkas, išgirdęs žodį Obelynas, įsivaizduos obelų sodus, o šilališkiai iškart ims galvoti, kuris iš trijų: Senasis, Naujasis ar Rusų, nes tik vietiniai žino, kad Obelynas yra kildinamas iš dvarininko Obelinsko pavardės ir jokių sodų čia niekada nėra buvę. O kur dar užsienietiški vardai: Kazachsta­nas, Paryžius, Indija, Uk­ra­ina.

Leidinio sudarytoja muziejininkė E. Merkelienė priminė, jog jame pateikiamas autentiškas V. Statkevičiaus tekstas, jame atskirai sugrupuoti vandenvardžiai, pelkėvardžiai, pievų vardai, agronimai ir balos, išvardinti ir nykstantys bei jau išnykę kaimai. Knyga iliustruota V. Statkevičiaus braižytomis to meto situacijų schemomis ir dabarties nuotraukomis.

„Tokio pobūdžio leidinio iki šiol nebuvo, todėl kraštotyrininko medžiagą būtina publikuoti kaip kultūrinį paveldą, nes tai yra svarbi mūsų praeities dalis. Džiaugiamės, kad šią idėją palaikė ir knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba“, – sakė E. Merkelienė.

Šilalės krašto vietovardžiai – išskirtiniai

V. Statkevičius pastebi, kad gyvenamųjų vietų vardai labai dažnai buvo kildinami iš asmenvardžių, t. y. toje vietoje gyvenusių žmonių pavardžių: Girdiškė iš Girdas, Vidutiškė iš Vidutis. Tarp tokių autorius mini Bagdonų k. (Padievytis), Budrių k. (Kvėdarna), Bertašinę (Sauslaukis), Degučius (Pa­dievytis), Jankaičius (Laukuva), Jokūbaičius (Jucaičiai) ir t.t. Prieš išvardindamas kalnų, aukštesnių vietų vardus, V. Statkevičius primena, jog Šilalės rajone yra 34 piliakalniai, gausu kalvų, turinčių istorinę praeitį. Bet tikriausiai ne visi šilališkiai žino, kad, pavyzdžiui, Burbiškių k. yra Bobų kalnas, Padievyčio k. – Česnakalnis, Bytlaukio kuprą galima rasti Kaltinėnuose, Spirokalnį – Pagrybėje, Sviestakalnį – Patulės k., Ožkų Bažnyčios kal­vą – Obelyno k., Panų kalną – Apvaršuvoje ir kt.

Ypač kraštotyrininkas išskyrė pievų vardus, nes jo gyvenimo laikotarpiu jos buvo intensyviai sausinamos.

„Keičiasi krašto vaizdas: nebeliko raistų, kur senelius „velniai klaidindavę“, retėja girios, senka upeliai“, – cituojamas V. Statkevičius.

Jis pastebėjo, kad jauni žmonės, vaikščiodami laukais, kalvomis, mažai jų vardų bežino, o Šilalės krašto pievų vardai autoriui pasirodė labai įdomūs ir saviti. Tarp pastarųjų – Balaganai (Gedėliškės ir Grublių k.), Cibulynė (Reist­rų k.), Cukriškė (Džiaugėnų k.), Ežių pelkė (Košių k.), Mankaus kulė (Rūtelių k.), Šmikis (Uosyno k.), Sus­kinė (Bruškių k.), Grucė (Kaušų k.), Kepalušas (Šėrikų k.), Kipšinė (Kontautų k.), Pašūdpjaunis (Rėzgalių k.), Panevėžys ir Paryžius (Plaušiniškės k.), Raumuo (Pykaičių k.), Tvorų galas (Jucaičių k.), Varnų dauba (Šiukštelių k.), Ubago dauba (Rūte­lių k.) ir kt.

Dėmesys nykstantiems ir išnykusiems kaimams

Iš viso V. Statkevičius surinko 1651 Šilalės krašto vietovardį, tarp kurių – 296 vandenvardžiai, 67 pelkėvardžiai, 427 gyvenamųjų vietų vardai, 206 kalnų, 78 miškų, 260 pievų vardų, 296 agronimai, 5 balų ir 16 kapų bei senkapių pavadinimų. Taip pat pateikiama medžiaga apie nykstančius arba jau išnykusius Šilalės rajono kaimus. Tarp nykstančių įvardijami aštuoni, kuriuose iki šiol tebėra bent po 1–2 sodybas su deklaruotais ūkiais, nors faktiškai juose niekas nebegyvena. Tai – Vilkų Lauko kaimas, kuriame 1963 m. buvo 12 sodybų su 34 gyventojais, o 1995 m. liko viena su vos su vienu gyventoju.

„Dvaro kaimas užėmė apie 20 ha. Ši vietovė buvo laikoma lyg ir kurortu. Tam buvo neblogos sąlygos: Šilalės pušynas iš vienos pusės ir malūno tvenkinys iš kitos. Kai kurie gyventojai vasaromis nuomodavo kambarius atvykstantiems atostogautojams iš tolimesnių miestų“.

V. Statkevičius užrašė ir jau išnykusių kaimų istorijas, kurių gyventojų šiandien niekas nebeprisimena. 1976-aisiais rajone būta 478 kaimų, iki 1989-ųjų jų liko 426. Naujajame leidinyje aprašoma 13 kaimų, kurių vardai nugrimzdo praeitin. Tai – Cipariškės (Stipariškės) k. (apie 4 km nuo Pajūrio), kur 1966-aisiais būta 24 gyventojų, Zobėlijos (Zobielijos) k., egzistavęs šiaurinėje Šilalės miesto pusėje ir Dvaro k., įsikūręs šiaurės rytiniame miesto pakraštyje, kurie dabar yra įsilieję į miesto teritoriją, Kukariškė (netoli Libartų), Būbliškė (prie Ryško k.), Grublių k. (Akmenos ir Bremenos upių santakoje) bei kt.

Knyga „Vlado Statkevičiaus surinkti Šilalės krašto vietovardžiai“ išleista 1000 egzempliorių tiražu, muziejus savo krašto istorijos mylėtojams ją dovanoja nemokamai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

Atnaujinta Antradienis, 18 gegužės 2021 09:37