„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gyvenimo keliai, takai, takeliai

A. Mileris A. Mileris

Tęsiame mūsų kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė” pristatymą.

x x x x x

Keliai, takai ir takeliai... Kokie jie būna įvairūs ir įdomūs: vieni – lygūs ir tiesūs, kiti – duobėti ir vingiuoti. O žmonių gyvenimai argi nepanašūs į tuos, kuriais ištisus dešimtmečius eita, bėgta, tipenta ar važiuota. Ir tik baigdamas nugyventi savo amžių pamąstai, koks buvo tas tavo kelias, takas ar takelis. O jeigu atsitinka taip, kad nespėji atsigręžti bei pažvelgti atgal, neretai už tave tai padaro vaikai ar anūkai, kaip ir šių eilučių autorius, ryžęsis praeiti savo tėvų bei protėvių pėdomis.

Naujasis dvaro šeimininkas

Tenenių dvarą valdę Juozapas Vincentas ir Marija Pilsudskiai, žymaus Lenkijos politiko Juzefo Pilsudskio tėvai, nesugebėjo tinkamai ūkininkauti, paskendo skolose, todėl 1894 m. dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui. Tais pačiais metais už 80 tūkst. rublių dvarą nusipirko Kauno gubernijos dvarininkų vadovas Piot­ras Stolypinas ir jo draugas Kauno gubernijos archyvaras, taikos garbės teisėjas Aleksand­ras Mileris.

Naujasis dvaro šeimininkas Aleksandras – prūsų kilmės carinės Rusijos valstybės veikėjas (1862–1923), Sankt Peterburgo gubernijos dvarininkų Lidijos ir Aleksandro Milerių sūnus. Jo motina Lidija Milerienė, latvių tautybės, iki vedybų Zelens, valdė Zabieliškių (Kėdainių r.) ir Čėkuvos (Ariogala, Raseinių r.) dvarus. Jiems prižiūrėti samdė valdytojus, o pati gyveno Sankt Peterburge su vyru, kuris turėjo generolo laipsnį ir caro Nikalojaus II patarėjo statusą.

Mileriai augino sūnus Petrą ir Aleksandrą. Vyresniajam Pet­rui padovanojo Zabieliškių dvarą, jaunėliui Aleksandrui po motinos mirties atiteko Čėkuvos dvaras.

Raseinių krašto tyrinėtojas Jo­nas Brigys straipsnyje „Čėku­vos dvaras“, išspausdintame kny­goje „Raseinių kraštas“ (Kaunas, Naujasis lankas, 2008), rašo:

1868 m. kovo 21 d. dvarą iš Juozo Šemetos už 50 tūkst. rub­lių nusipirko Lidija Miler. 1902 m. po motinos mirties dvarą su palivarkais paveldėjo Aleksandras Mileris, ir anksčiau tvarkęs visą ūkį. Su jo vardu siejamos rekonstrukcijos ir naujos statybos. Ypač daug dėmesio jis skyrė 1900 m. pradėtai statyti mūrinei stačiatikių cerkvei, tačiau ji taip ir liko neužbaigta, o suvežtos statybinės medžiagos buvo panaudotos valdiškos mūrinės li­goninės statybai. Beje, 1893 m. atidaryta pirmoji Ariogalos mies­to ligoninė taip pat buvo Čėkuvoje.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvare buvo vystomas intensyvus ūkis, laikyta apie 200 olandiškų karvių banda, veikė sūrių gamyklėlė. Jau po karo dvaro turėtos žemės ūkio mašinos buvo perduotos Dotnuvoje kuriamai Žemės ūkio akademijai.

Milerių sūnus Aleksandras, dar būdamas Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto studentas, vedė Eleną de Roberti, prancūzų kilmės rusų armijos generolo dukrą. Netrukus jauna šeima susilaukė duk­relės, kurią pakrikštijo Jelenos vardu (šeimoje ją vadins Eločka). Aleksandras, su pagyrimu baigęs universitetą, paliko tėvų globai žmoną su dukrele ir 1888 m. išvyko į Kauno guberniją. Čia įsidarbino archyvaro pareigose, kurios gyvenimo pradžiai jį tenkino.

Aleksandras džiaugėsi, kad darbas gubernijos archyve daug laiko neatims, ir jis galės daugiau dėmesio skirti motinos val­domam Čėkuvos dvarui, kuriame apsigyveno. Jaunasis šeimininkas pirmiausia apžiūrėjo dvaro ūkį, pastatų būklę, pasikalbėjo su čia dirbančiais žmonėmis ir ėmėsi rengti dvaro rekonstrukcijos planus.

Užaugusį dideliame mieste Aleksandrą žavėjo dvaro apylinkių gamta, jos grožis. Anksti rytą atsikėlęs, dar saulei tekant ir vakare, jai leidžiantis, bėgdavo prie Dubysos išsimaudyti ir lakštingalų trelių paklausyti. Gėrėjosi gėlių pilnomis pievomis, laukų ramybe ir parko medžių ošimu, lietinga diena jam žadino atgaivą.

Nors Aleksandras pagal specialybę buvo teisininkas, bet meilę gamtai, žemei, matyt, paveldėjo iš protėvių prūsų, kurie garsėjo kaip geri ūkininkai. Net P. Stolypinas, didysis Rusijos reformatorius, gyvenęs

Kalnaberžės dvare (Kėdainių r.), išvažinėjęs Prūsiją skersai išilgai, buvo nutaręs Rusijos žemės ūkį pertvarkyti Prūsijos pavyzdžiu. Deja, jam nepavyko savo sumanymo įgyvendinti. 1911 m. Kijevo teatre jį nušovė teroristas, ir ne be caro ochrankos pagalbos...

Aukcionas

Darbas Kauno gubernijoje suartino du kadaise Sankt Peterburgo universitete teisę studijavusius studentus – A. Milerį ir P. Stolypiną. Nors Piot­ras – Kauno gubernijos dvarininkų vadovas, bet jis mielai susitikinėjo su archyvaru Aleksandru. Retsykiais jiedu sueidavo papietauti ar pasišnekėti apie gubernijos reikalus, prisiminti nerūpestingą studentišką gyvenimą Sankt Peterburge.

Kartą Aleksandras pakvietė Piotrą nuvykti į Čėkuvą – nutarė parodyti savo motinos dvarą ir pasiūlė drauge praleisti laiką prie Dubysos. Stolypinas mielai sutiko.

Buvo graži vasaros diena, ir jiedu iš Kauno laivu Nemunu ir Dubysos upe nupuškėjo į Čėkuvą, įsikūrusią Ariogalos pašonėje. Piotras apžiūrėjo dvaro rekonstrukcijos darbus, išklausė būsimo dvarininko ateities planus ir pasiūlė Aleksand­rui bendradarbiauti plėtojant gubernijos žemdirbystę, organizuojant kultūrinę veiklą.

Čėkuvos dvarą tvarkai neblogai, matau, jog tavo galva ne puodynė, todėl siūlyčiau bend­radarbiauti ir įsijungti į Kauno gubernijos dvarininkų veik­lą. Bet prieš tai reikėtų nusipirkti nuosavą dvarą. Atskleisiu paslaptį, kur čia šuo užkastas: tvarkydamas mamos dvarą ir jame gyvendamas, tu dar ne dvarininkas, o kai įsigysi dvarą savo vardu, tave pripažins visi gubernijos dvarininkai, kitaip tariant, įgysi dvarininko statusą“, – protino jį Piotras

„Aš tiek pinigų nesukrapštysiu dvarui nusipirkti“, – guodėsi Aleksandras.

Pinigų reikia pasidaryti, ir aš tau padėsiu, jeigu norėsi su manimi bendradarbiauti“, – atsakė Piotras, ir vyrai sudaužė delnais.

Netrukus jiedu įkūrė Kauno žemės ūkio mašinų prekybos organizaciją su prekių rea­lizavimo punktu Kėdainiuose, įsteigė Žemdirbystės draugiją, organizavo gyvulininkystės parodą, ėmė leisti žurnalą žemvaldžiams, pradžioje tik rusų, o nuo 1905 m. – ir lietuvių kalbomis, įsteigė Blaivybės draugiją, šaukdavo dvarininkų suvažiavimus, kuriuose dalyvavo grafas A. Tiškevičius, grafas F. Melžinskis, stambių dvarų savininkai S. Mont­vila, broliai Stanislovas ir Eustachijus Volmeriai, F. Budrikis, kiti žemvaldžiai bei pažangesnių ūkių valstiečiai.

Kai dviejų bičiulių bend­radarbiavimas įsisuko kaip Baltaragio malūno smag­ratis, Aleksandro kabinete suskambo telefonas:

Sveikas, čia Piotras. Noriu tave pakviesti pietų ir išgerti puodelį kavos. Siūlau susitikti kavinėje prie ką tik pastatyto Kauno muzikinio teatro, ten papietausime ir pakalbėsime. Turiu tau gerų žinių“, – pasakė Piotras ir padėjo ragelį.

Stolypinas į susitikimą ėjo ge­rai nusiteikęs, nes pagaliau išsipildė jo žodžiai, pasakyti Alek­sandrui Čėkuvos dvare. Piot­ras nešė savo bendražygiui Vilniaus gubernijos laikraštį ir jam netikėtą bei džiaugsmingą žinią

„Ar skaitei paskutinį „Vilniaus žinių“ numerį?“ – atsisėdęs prie staliuko, paklausė bičiulio Piotras.

Jis gurkštelėjo kavos, pačepsėjo lūpomis, lyg norėdamas nulaižyti nuo jų paskutinius dangiško gėrimo lašelius, padavė Aleksandrui laikraštį ir pridūrė:

„Iš akių matau, kad neskaitei. Vakar dienos laikraštyje išspausdintas pranešimas, jog Vilniaus žemės bankas skelbia aukcioną Tenenių dvarui parduoti. Pilsudskiai tą dvarą valdė daug metų, o dabar jo atsisako. Štai, Aleksand­rai, ir atsirado tau šansas tapti teisėtu dvarininku“.

„Dvaras kainuoja didžiulius pi­nigus, o aš dabar tiek neturiu“, – perskaitęs skelbimą, Aleksand­ras pakartojo žodžius, sakytus Stolypinui Čėkuvos dvare.

„Apie tai aš jau pagalvojau, – tęsė pokalbį Piotras. – Dalį pinigų paskolinsiu, o kitą dalį pasiskolinsi iš banko. Be to, dvarą pirksime dviese, o po kelių metų, kai grąžinsi man skolą, galėsi tapti vienvaldžiu jo šeimininku. Taigi nesnauskime, reikia veikti, nes aukcione ne vienas panorės varžytis dėl tokio kąsnio“.

Į Vilniaus aukcioną susirinko nemažas būrys konkurentų. Visi dėl Tenenių dvaro buvo pasirengę kautis iki paskutinio rublio, iki paskutinio cento. Galų gale varžytuves laimėjo Piot­ras ir Aleksandras.

Piotras paspaudė Aleksand­rui ranką ir pasakė:

„Padėjau tau nusipirkti dva­rą, bet rūpintis privalėsi vienas, aš padėti negalėsiu, nes pats turiu ne vieną dvarą. Tik, žiūrėk, su skolos grąžinimu labai neuždelsk“.

Tenenių dvaras aprašytas kny­goje „Lietuvos dvarų so­dybų atlasas“ (Vilnius, 2012 m.).

Dvare, sprendžiant iš kilnojamojo turto daiktų, kambariai dvelkė prabanga. Juose stovėjo poliruoti ir dažyti stalai, staleliai, komodos, spintos, lovos, kušetės, sofos, didelis pietų stalas su 12 kėdžių. Buvo sieninis laik­rodis, įrėmintas veidrodis. Iš viso sodybą sudarė 18 pastatų...

Marija Pilsudskienė 1874 m. tapo Tenenių ir kitų tėvo dvarų savininke, su vyru gyveno Zalave (Švenčionių r.), kur gimė jų sūnus Juzefas Pilsuds­kis – žymus lenkų valstybės veikėjas, maršalas. J. V. Pilsudskis savo dvarus, kaip ir ankstesni Tenenių savininkai, taip pat tvarkė netinkamai. Adomavo palivarkas buvo išnuomotas, o Teneniuose gyveno valdytojas. Apie 1881 m. dvarui priklausė 630 dešimtinių žemės ir 1150 dešimtinių miško. Dėl skolų J. V. Pil­sudskis Tenenių dvarą įkeiVilniaus žemės bankui. 1894 m.

Tenenių dvarą iš varžytinių už 80 tūkst. rb. nupirko Piotras Stolypinas, vėliau tapęs visos valdos savininku. 1907 m. jis šį dvarą (apie 1813 ha žemės) už 142,6 tūkst. rb. pardavė Valstiečių žemės bankui. Bankas dvaro valdą suskirstė sklypais ir 1908–1914 m. beveik visą žemę (90 sklypų) bei sodybos pastatus pardavė lietuviams valstiečiams.

(Bus daugiau)

Juozas STASINAS

 

 

 

Atnaujinta Antradienis, 01 birželio 2021 08:22