Šeimos gyvenimas, pelnęs Apvaizdos malonę

Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad malda yra geriausiai mus sujungiantis ryšys, per kurį Dievo akivaizdoje įveikiame visus mums skirtus išbandymus. Tuo įsitikinęs ir Stasys Blinstrubis iš Rūtelių, ilgametis Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios zakristijonas. Viešpaties malone jis pasitiki visais nelengvais gyvenimo atvejais, o malda, nuo mažystės įskiepyta šešiems vaikams, jo giliu suvokimu, neleido jiems išeiti klystkeliais, bet atvirkščiai – kiekvienas pasiekė tai, ko norėjo, sutarimas ir meilė lydi jų šeimas, o Apvaizda lėmė, kad jauniausiasis sūnus Stasys pasirinko kunigystės kelią. Beje, anot tėvo, šis kelias buvo jo išgyventas, išjaustas, patikrintas laiko.

Ėjo paskui mylimąją

Važiuojant susitikti su žmonėmis, neretai tenka bandyti laimę – daugumai atsisakius laidinių telefonų, mobiliųjų numerių žinoti neįmanoma. Tačiau ir šįkart pasisekė – Stasį ir Stasę Blinstrubius radome namuose. Šeimininkas apžiūrinėjo garaže automobilį, o gaspadinė, tikra Lietuvos kaimo moteris, ruošėsi kepti duoną: sekė, kad neperdegtų duonkepė ir neperaugtų duonelė. Tad Stasė tik pasirodė, tarstelėjo keletą žodžių, dėl kažko paniuksino savo vyrą ir, atsiprašiusi dėl tokios svarbios priežasties, dingo tarpduryje. Dar apgailestavo, jog taip ne laiku atvažiavome – dieną vėliau, ir būtume pasivaišinę jos kepta namine duona...

Stasys, sužinojęs, kad rašysime apie jį Tėvo dienai, regis, dar labiau susikuklino – iš jaudulio trynė rankas ir kažkodėl vis dėkojo, kol galiausiai maloniai pakvietė į trobą.

Stasys papasakojo kilęs nuo Medvėgalio, iš Skabučių kaimo, jo žodžiais, labai gražių apylinkių. 

„Dabar jame jau beveik nebėra gyvenančių žmonių. Iš ten jaunystėje išėjau į kariuomenę, kur trejus metus tarnavau tankų dalinyje mechaniku vairuotoju. Pradžioje Kaliningrado srityje baigiau mokymus, paskui išsiuntė į nuolatinę tarnybos vietą Ventspilyje, prie pat Baltijos jūros, suteikė seržanto laipsnį. Va, aš nuotraukoje su kareiviškais atributais, o čia – mano žmona jaunystėje“, – rodo ranka į fotografijas ant sienos Stasys.

„Kai grįžau iš kariuomenės, svainis (sesers vyras) supažindino su mano būsimąja – Stasele iš Kaltinėnų. Po pusmečio ir susituokėme, man ėjo 26-eri, Staselei – 21-eri. Taip prasidėjo mūsų gyvenimas Kal­tinėnuose. Ten praleidome 25-erius metus, dirbau pieninėje. Žmona augino vaikus, paskui irgi triūsė toje pačioje pieninėje, taigi – kartu. Kitais metais bus 55-eri, kai mudu drauge. Skųstis negalime: vaikai suaugę, dar judame, krutame, nė „korona nepaėmė“. 

Dabar jau abu paskiepyti“, – po­rina Stasys, vis nerimdamas: o jergau, kaip čia dabar taip be perspėjimo užsukome, o jie nepasiruošę svečių priimti... Toks gražus ir jaudinantis kaimo žmogaus svetingumas.

Namuose – jaukumo ir dvasingumo aura

Pirmiausia, kas krenta į akis Blinstrubių namuose be daugybės gėlių ir šventųjų paveikslų ant sienų, – tai pianinas su atversta klaviatūra ir ant jos padėtomis giesmių na­tomis. Atrodo, kad jis tik ir laukia rankų prisilietimo.

„Tai Vitalija, grįžusi į Lietuvą, nuo­lat prie jo pri­sė­da. Nors ir žmo­na prieš kelis metus buvo pradėjusi vargonuoti, tad pirmiau mokėsi ant pianino“, – sako Stasys, uždeg­damas ant stalo stovinčią žvakę.

„Jaunystėje dar pagrodavau, mo­kiau­si pas tokią vienuolę vargoni­ninkę Elytę Šilalėje“, – įsiterpia Stasė, įlėkusi trobon pasiūlyti atvy­kė­liams arbatos ir be­sisielojanti, kad ne­gali pabendrauti, nes turi nedelsdama bėgti prie duonelės.

Tėvų džiaugsmas ir parama

Blinstrubiai užaugino šešis vaikus – tris sūnus ir tris dukras. Tiesa, Vilija dar mažutė, eidama penktuosius metelius, pasak tėvo, žuvo po sunk­vežimio ratais. Skausmas lieka skausmu, bet gyvenimas verčia galvoti apie gyvuosius. Tėvai ir galvojo: skatino, leido į mokslus. Dabar jie didžiuojasi ir džiaugiasi savo vaikais – 

visi gyvenime pasiekė savo tikslus, gyvena gražiai ir darniai.

„Jau kuris laikas, kai yra ka­rantinas, būrin susirenka re­čiau. Tačiau per Žolinę, kuomet yra ir mamos gimimo diena, suvažiuoja visi, net iš užsienio. Tai šeimos tradicija, ir taip kiekvienais metais. Bernardas iš Londono, nors ir buvo nepatartina, karantinavęsis Kaune būtiną laiką, per Kalėdas aplankė. Toks pasiilgęs buvo namų, mūsų – tėvų. Sakė, baugu buvo užvežti baisią ligą. Ana, pas kaimynus vaikai atvažiavo, ir abu tėvai susirgo. Čia ne šposas. 

Londone Bernardas turi savo verslą – remontuoja namus ir nuomoja juos emigrantams iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, net Lotynų Amerikos. Jis mokėsi Šiauliuose, sporto mokyk­loje, bet ši užsidarė, tai trenerio studijų taip ir nebaigė. Bet nuo paauglystės turėjo verslo gyslelę, jai ir pasidavė. Dabar Londone įsitvirtino, augina dukrą“, – pasakoja tėvas.

„Labai mus remia. Galėtume nieko nedirbti, būtume viskuo aprūpinti. Bet mes su tėvu negalime  be darbo. Be darbo ir bažnyčios“, – įsiterpia trumpam vidun įbėgusi Stasė, džiaugdamasi savo vaikais ir gailaudama, kad yra nemažai motinų, kurioms dėl savųjų ir ašaras lieti tenka.

Vitalija, baigusi operos solistės studijas, anot mamos, ilgus metus atsidavė savo profesijai – važinėjo koncertuodama po Europą. Labai padėjo tėvams, kai jie, palikę Kaltinėnus, nusipirko apleistą sodybą Rūteliuose, ir reikėjo į ją įdėti nemažai pinigų. Su vyru, pianistu, Vitalija kartu nuo studijų laikų, gyvena Austrijoje, augina dukrą ir sūnų.

Virgilija studijavo vieną iš maisto pramonės specialybių, su šeima įsikūrusi Plungėje. To­mas – sostinėje, yra Vilniaus apygardos teismo pirmininko pavaduotojas. Po teisės studijų stažavosi Austrijoje, Šveicarijoje, kurį laiką dirbo Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėju teisės klausimais. 

Mažoji Ieva, baigusi vokiečių filologiją, gyvena Vokietijoje. Ištekėjusi už kamerūniečio, augina tris vaikučius. Tėvai patenkinti, kad užsienietis žentas – to paties katalikų tikėjimo, ir į Lietuvą atvykęs eina į bažnyčią, priima komuniją.

Lėmė Apvaizda

Jauniausiasis iš sūnų Stasys pasuko ne pasaulietišku – dvasininko keliu. Gal tai kilo iš senosios Lietuvos šeimos tradicijos, kad jauniausias sūnus turi tarnauti Dievui? Tėvas pri­sipažįsta, kad jiedu su motina tokį troškimą turėjo, nors, sako, sūnaus stipriai nespaudę.

„Mama labai norėjo, bet kad vertėme – tai ne. Gal parėjo iš ankstesnių kartų – mano tėvukas yra pasakojęs, jog buvę giminėje kunigų. O štai Kvėdarnos klebonas yra žmonos sesers sūnus“, – pasakoja Stasys.

Nebuvo toks lygus sūnaus Stasio pašaukimo tarnauti Die­vui kelias. Penkerius metus studijavus Telšių kunigų seminarijoje, teko išeiti. Anot tėvo, biškį atsipalaidavo, ir semi­narijos vadovybė nesismulkino.

„Buvo didelis pergyvenimas, sunku ir jam, ir mums, atrodė, jog žemės po kojomis neliko. Rūpėjo, kad kur nenusidaužtų, blogais keliais nepasuktų. Bet pasikvietė jį Gargždų klebonas – ten praėjo gerą mokyklą: dirbo zakristijonu, prie bažnyčios darbų padėdavo. Po ket­verių metų įstojo į Kauno kunigų seminariją, baigė net su pagyrimu. Padarė išvadas – gyvenimas žmogų daug ko išmoko. Dabar treji metai kunigauja Kauno Šv. Antano bažnyčioje. Matyt, toks Apvaizdos sprendimas: kunigystė ir buvo tikrasis jo kelias“, – įsitikinęs tėvas.

Tikėjimas ir darbas yra gyvenimo prasmė

„Džiaugiuosi, kad mūsų ryšys su vaikais ir tarp jų pačių yra labai stiprus. Neįsivaizduoju gyvenimo be vaikų. Liūd­na, kad jaunos šeimos vaikų neaugina. Lietuvėlė taip ir išnyks, pamatysite, po kokių dvidešimt metų bus striuka. Jaunimas labai progresyvus, bet jis nori viską turėti tuoj pat ir daug. Visai ne taip, kaip augome mes ir kaip savuosius auginome. Mūsiškiai išmanė, kas yra darbas, buvo drausmingi, žinoma, tarpusavyje ir pasibardavo, ir patriukšmaudavo. Rodos, nė nepastebėjome, kaip užaugo. Vienas kitą prižiūrėjo, lankė mokyklą, paskui – studijos. Sunku buvo, reikėjo daug dirbti. 

Visi stengiamės turėti daugiau, ir nereikia niekam to pavydėti. Visi esame nusidėjėliai, nevalia nė vieno smerkti ar teisti. Nematau blogų žmonių – pačiam reikia būti geram ir tau tuo pačiu atlygins. O ką turime – tai savo darbu ir didžiule vaikų parama. Džiaugiamės turėdami net dvidešimt anūkų“, – didžiuojasi Stasys.

Sakoma, jog dukros ieško vyro, panašaus į savo tėvą, sūnūs – žmonos kaip jų mama.

Stasys džiaugiasi, kad jo sūnums ir dukterims šeimyninis gyvenimas susidėliojo sėk­mingai.

„Gyvena gerai, gražiai. Labai pamaldūs. Gal dėl to, jog kiekvieną sekmadienį vesdavomės į bažnyčią. Jeigu nega­lėdavome nuvažiuoti, sumos metu pasimelsdavome namuo­se. Mažiukams, aišku, sunkoka būdavo išlaukti, bet reikėjo. Paskui tapo įprasta, būtinybe, trauka. Todėl visi, kuomet parvažiuoja, kartu su mumis vyksta į bažnyčią. O kai susirenkame visi ar ne visai visi, prieš sėsdami prie stalo persižegnojame, paprašome Vieš­paties palaiminimo“,  – atskleidžia maldos, kaip šeimos tvirtybės garanto svarbą tėvas.

Regis, galėtų jiedu, Stasys ir Stasė, gyventi be kasdienės skubos. Tačiau negali, nes darbas jiems įgimtas, įprastas ir būtinas. Tai ir lemia žmogaus gyvenimo prasmę: dirbti, tikėti į Dievą ir pasikliauti Apvaizdos malone.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.