„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gyvenimo keliai, takai, takeliai

Vieškelis

Tenenių dvaro šeimininku iš esmės tapęs Aleksandras Mi­leris nuolatos ten gyventi negalėjo, todėl visus dvaro kasdienius rūpesčius užkrovė valdytojui. Pradžioje naujasis dvaro šeimininkas ir pats dažnai lankydavosi Teneniuose. Jis be perstojo suko galvą, kaip greičiau išvesti ūkį iš nuosmukio, pagerinti dvaro ekonomiką ir greičiau atsikratyti skolų. 

Nuo šiol Aleksandro pečius užgulė dviejų dvarų – Čėkuvos ir Tenenių – ūkinės problemos, archyvaro darbas gubernijos archyve, taikos garbės teisėjo pareigos bei dar daugybė kitokių reikalų, ypač susijusių su Stolypino įkurta žemės ūkio mašinų tiekimo ir realizavimo įmone. 

Jaunojo dvarininko veiklą pa­stebėjo gubernatorius ir pasiūlė jam užimti Kauno apskrities dvarininkų vadovo pareigas: „Vertinu tavo darbštumą bei pareigingumą, juolab, girdėjau, kad jau ir dvarininku tapai. Esi jaunas, energingas, galėtumei užimti Kauno apskrities dvarininkų vadovo kėdę. O kaip pats galvoji, ar sutinki?“

„Sutinku, jūsų prakilnybe, gubernatoriau“, – trumpai atsakė Aleksandras.

Taip prie visų darbų, visų rūpesčių jaunam dvarininkui prisidėjo dar vienos labai svarbios pareigos Kauno gubernijoje. Tačiau nuvogęs keletą dienų nuo darbų gubernijoje, Alek­sandras tuoj ant arklio ir – į Tenenių dvarą, blogesniu oru sėsdavo į vienkinkę bričkelę, vadeliojamą arklininko, ir vėl ten. Jis norėjo kuo greičiau prikelti merdėjantį Tenenių dvarą. 

Marija Pilsudskienė 1874 m. tapo Tenenių ir kitų tėvo dvarų savininke, su vyru gyveno Zalave (Švenčionių r.), kur gimė jų sūnus Juzefas Pilsuds­kis – žymus lenkų valstybės veikėjas, maršalas. J. V. Pilsudskis savo dvarus, kaip ir ankstesni Tenenių savininkai, taip pat tvarkė netinkamai. Adomavo palivarkas buvo išnuomotas, o Teneniuose gyveno valdytojas. Apie 1881 m. dvarui priklausė 630 dešimtinių žemės ir 1150 dešimtinių miško. Dėl skolų J. V. Pil­sudskis Tenenių dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui.

1894 m. Tenenių dvarą iš varžytinių už 80 tūkst. rb. nupirko Piotras Stolypinas (Kauno gu­ber­­ni­­jos dvarininkų vadovas – aut.) ir Alek­sandras Mileris (Kau­­no gu­ber­nijos archyvaras – aut.), vė­liau tapęs visos valdos sa­­vi­­ninku. 1907 m. jis šį dvarą (apie 1813 ha žemės) už 142,6 tūkst. rb. pardavė Valstiečių žemės bankui. Bankas dvaro valdą suskirstė sklypais ir 1908–1914 m. beveik visą žemę (90 sklypų) bei sodybos pastatus pardavė lietuviams valstiečiams. „Lietuvos dvarų so­dybų at­la­sas“ (Vilnius, 2012 m.).

Dvarai, įvairios pareigos, dar­bas, biznio reikalai su P. Sto­­ly­pino žemės ūkio mašinomis taip užgulė Aleksandrą, kad jis sunkiai berasdavo valandė­lę atsipūsti, pabūti su šeima. Vis giliau ir giliau jis klimpo į nepabaigiamų darbų liūną. Jis jautė artėjančią audrą šei­moje, tačiau nesitikėjo, kad Te­nenių dvaras bus paskutinis lašas, perpildęs žmonos kant­rybės taurę.

„Aleksandrai, daugiau taip gyventi nebegaliu ir nenoriu. Mane slegia uždaras dvaro gyvenimas. Tu namuose būni retai, tau rūpi tik valdiški reikalai. Pasirodo, Čėkuvos dvaro tau nebepakanka, tai dar ir Tenenių dvarą įsigijai. Ant mano pečių gula ir tvarka namuose, ir dukrų auklėjimas. O juk Eločkai reikia didesnės priežiūros – juk žinai, kad ji jau ne pirmi metai serga plaučių liga. Be to, dažniau norėčiau aplankyti ir savo tėvus Prancūzijoje, pažiūrėti, kaip jie ten gyvena“, – nusprendusi daugiau nebetylėti, vieną dieną prabilo žmona.

Jai atrodė, jog dėl tokio gyvenimo kaltas tik Aleksandras, dar Sankt Peterburge prisiekęs jai begalinę meilę ir pažadėjęs laimingą gyvenimą Čėkuvos dvare. 

„Nusiramink, Elena, aš pa­galvosiu, kaip palengvinti tau gyvenimą. Sutinku, retokai būnu su tavimi, su dukromis, bet tu turi mane suprasti: aš taip pat pavargstu dirbdamas su Stolypinu, o dar jis užsimojo visą Rusiją pertvarkyti, aš gi negaliu jam nepadėti, – aiškinosi Aleksandras. – Na gerai, Eločką aš pasiimsiu į Tenenius, surasiu jai gerą guvernantę ir tegul ji būna ten, o tu su Natali važiuok į Prancūziją, pabūsi pas tėvus, prasiblaškysi, nusi­ra­minsi. Aš dėl to nepyksiu, pri­žadu“, – užglostė nemalonų pokalbį Aleksandras.

Kitą dieną, nuskubėjęs į Te­nenių dvarą, jis pavedė valdytojui skubiai surasti guvernantę sergančios Eločkos priežiūrai ir auklėjimui. Valdytojas – vietinis žmogus, gerai pažįstantis kiekvieną dvare bei jo apylinkėse gyvenantį žmogų, greitai sumojo, kas galėtų tikti guvernantės darbui. Jis prikalbino komunikabilią, mokančią kelias kalbas, pakankamai išvaizdžią ir spritną bajorų kilmės merginą Oną Bytautaitę.

Taip susikirto dviejų žmonių – nusigyvenusio bajoro Jono By­tauto dukters Onos ir dvaro savininko iš Kauno A. Milerio – keliai, po kelerių metų susilieję į vieną vieškelį, kuriuo 1901 m. į pasaulį atėjo nauja gyvybė – mano mama. Kitą dieną po gim­dymo, bir­želio 11-ąją, kūmos An­tanas Kus­kys ir Barbora By­tautaitė mergytę pakrikštijo Te­nenių bažnyčioje ir davė jai šventą Marijonos vardą.

Juozas STASINAS

Iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“

Atnaujinta Antradienis, 08 birželio 2021 10:35