Sukilimas: jo šlovė ir šešėliai

Prieš 80 metų įvykęs Birželio sukilimas pirmiausia buvo labai svarbus simbolinis gestas. Sutinku, kad, žvelgiant iš dabarties pozicijų ir žinant apie Holokausto siaubą bei smurtinį nacizmo pobūdį, labai norisi „apvalyti“ sukilimą nuo dalies „piktžolių“. Tačiau bū­tų didelė neteisybė nepripažinti psichologinės ir simbolinės jo reikšmės.

Nepamirškime, kaip nyko Lie­tuvos gyvybingumas bei sa­vi­ver­tė. Vienas po kito sekė net trijų valstybių ultimatumai ir vienas grėsmingesnis už ki­tą. Pir­miausia Lenkija parei­ka­­la­vo užmegzti su ja dip­lo­ma­ti­nius santykius ir nekelti Vil­niaus krašto klausimo. Ne­tru­kus Vo­kietija atplėšė Klaipėdos kraš­tą, ir sovietai pareikalavo įsileisti jų kariuomenę. Vi­si šie ultimatumai buvo labai skaudūs. Tačiau ypatingai gniuž­dan­tis buvo sovietų reikalavi­mas, kurį Lietuvos politinis eli­tas svarstė iki paryčių. Pre­zi­den­tas Antanas Smetona negalėjo su juo susitaikyti, bet tegalėjo tyliai pasitraukti iš Tė­vy­nės, kuri buvo paaukota be jokio šūvio. Tie, kurie buvo prisiekę prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą, pasirodė esantys bailiai ir patys sukūrė prielaidas sovietiniam propagandiniam mitui apie entuziastin­gą bei savanorišką Lietuvos pri­si­jungimą prie sovietų sąjun­gos.

Valstybė sunyko, regis, grįžo į Rusijos imperijos laikus, į Va­karų krašto statusą. Bet ne mažiau baisus smūgis bu­vo ma­siniai trėmimai. Sovie­ti­nia­­me kalėjime prasidėjo susi­do­­­ro­jimas su politine lietuvių tau­ta.

Šiame kontekste birželio 23 d. per Kauno radiofoną perskai­tytas atsiliepimas, plazdančios trispalvės ir apie naują vil­tį skelbiantys bažnyčių varpai bu­vo tarsi prisikėlimas. Ki­ta vertus, visas sukilimas tęsėsi tik savaitę, kol vokiečių kariuomenė užėmė Lietuvos teritoriją. Pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lie­tu­vos valstybę. Būta nepagrįstų vil­čių, jog Vokietija galėtų tapti są­jungininke. Žvelgiant iš dabarties pozicijų, tokie lūkesčiai atrodo nepaprastai naivūs. Ta­čiau nepamirškime, kad Lai­ki­no­ji vyriausybė ir eiliniai sukilėliai buvo sovietų pasitraukimo euforijoje.

Vokietijai Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) ir sukilimas bu­vo patogūs įrankiai, kuriuos rė­­mė tol, kol sovietai pasitraukė. To­­liau nusprendė „parodyti vie­tą“. Tiesą sakant, galima net pasidžiaugti, jog nacistinė Vo­­kie­tija nekoketavo su lietuviais, nepriėmė siūlymo kartu kau­tis prieš sovietų sąjungą. Tai būtų lietuvius pavertę vokie­čių kolaborantais, o da­­bar ne­trukus buvo galima konsta­tuo­ti, kad nei so­vietų sąjunga, nei nacis­ti­nė Vo­kietija nėra Lie­tuvai drau­giškos valstybės. Tie­sa, tai nesutrukdė nemažai da­liai suki­lėlių, ypač pirmosiomis dieno­mis, garsiai reikšti pa­ramą Vo­kietijai. Taip pat kilo smurto ban­ga prieš civilius, kurie bandė įsipatoginti sovietų okupacijos laikotarpiu. Būta ir ryškių anti­semitizmo blyksnių, nes žydai buvo tapatinami su sovietų val­džios bendrininkais, taip pat neabejotinai veikė ir nacistinis rasizmas.

Ar visi šie šešėliai užgožia sukilimo pozityvią vertę? Ne, jei tik nebandysime viską isto­rijoje vaizduoti vien „juodai“ ir „baltai“. Pernelyg primityvu visą istoriją vertinti iš dabar­ti­nio žinojimo pozicijų ir dar pasitelkti „atmetimo kultūros“ (cancelation culture) logi­ką, kai kuris nors netinkamas poelgis užgožia viską, kas yra padaryta gero. Kita vertus, pripažįstant sukilimo moralinę svarbą bei išreiškiant pagarbą tiems drąsiems politiniams vei­kė­jams, ku­rie norėjo išryškinti lietuvių laisvės siekį, turime nebijoti kal­bėti ir apie klaidas ar net gėdingus veiksmus.

Kiekviena okupuota tauta tu­ri teisę sukilti ir priešintis oku­pantams. O tai yra labai svarbus argumentas, vertinant sukilimą. Kartu, kalbėdami apie jį, privalome mokytis iš klaidų bei pripažinti, kad pasitikėjimas nacistine Vokietija neturėjo jokio pagrindo, o dalis sukilėlių suteršė savo vardą smurtu, kuris negali būti pateisinamas jokiu kilniu siekiu kovoti už savo Tėvynę.

Istorinėje atmintyje labai svar­bu išlaikyti balansą ir nebijoti nepatogių temų. Tik tada mes iš tiesų iš praeities galėsime semtis stiprybės. Taip pat svarbu nesigėdyti praeities, atsisakyti kategoriškų vertinimų ar net smerkimo tų žmonių, kuriems teko priimti sprendimus sudėtingų dilemų situacijoje, skirtingai nei mes, vertintojai, neturint galimybės pažvelgti iš platesnės perspektyvos.

Todėl ir 1941-ųjų birželio sukilimą turime minėti kaip herojišką veiksmą bei juo didžiuotis. Bent jau ta jo dalimi, kuri buvo nukreipta už Tėvynę ir jos laisvę, o ne prieš tikrus bei menamus priešus. Taip pat nebijokime pripažinti, jog LAF do­kumentai buvo paveikti no­ro įtikti Vokietijai ir, deja, ne visi su­kilimo organizatoriai sugebėjo atsiriboti nuo karingo antise­mi­tizmo. Kita vertus, jei mes ma­tysime tik šešėlius, tai visuose XX a. karuose nerasime herojų, tik nusikaltėlius. O tai būtų tik­rai neteisinga.

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, rašytojas, filosofas

LGGRTC nuotr. Lietuvių sukilėliai. 1941 m. birželis