Retesni eksponatai Upynos liaudies amatų muziejuje
Neseniai gavau knygą „Lietuvos privačių muziejų žinynas“, išleistą 2019 m., sudarytojas Eimantas Kontrimavičius. Su įdomumu perskaičiau. Nemažai tuose muziejuose senosios technikos eksponatų, daugelis jų atspindi kaimų gyvenimą, amatus.
Knyga suskirstyta pagal Lietuvos etnografinius regionus. Daugiausiai privačių muziejų leidinio sudarytojas rado Aukštaitijoje – net 50, Žemaitijoje – 38, Dzūkijoje – 20, Sūduvoje – 8, Mažojoje Lietuvoje – 5. Pastebėjau, kad Upynos liaudies amatų muziejus turi tokių eksponatų, kurių nėra paminėta privačiuose Lietuvos muziejuose. Tad noriu gerbiamiems muziejaus lankytojams ir laikraščio skaitytojams pateikti apie juos žinių.
Žaislai – barškučiai iš paukščių gerklių. Rudenį šeimininkė, išpjovusi žąsis, kalakutus, antis, jų gerklių neišmesdavo, o padarydavo vaikams žaislus-tarškynes. Gerklikes labai švariai išplaudavo, į vidų įpildavo keletą žirnių, galiukus sukišdavo į vienas kitą. Pasidarydavo nedidelis, iki 5 cm skersmens, ratukas. Jį gerai išdžiovindavo. Papurčius ratukas imdavo tarškėti. Tokius žaisliukus moterys panaudodavo ir siūlams suvyti į kamuolius.
Padėklas – rinkė. Rudenį raugiant kopūstus į medinį kubilą, po jo dugnu reikia padėti kamšą, kad mušant kopūstus neišmuštų dugno iš graižtų. Kai kurie gaspadoriai pasidarydavo specialų vainiką – rinkę iš šiaudų: ant medinio lanko apsukdavo storą supintą ar susuktą šiaudų virvę. Tokį padėklą panaudodavo ir nuo ugnies nukeltam puodui padėti, kad neišpaišintų grindų.
Mentelė kiaulių skūroms lupti. Pokario metais valdžia reikalavo, kad žmogus, papjovęs kiaulę, būtinai nuluptų skūrą ir priduotų į paruošų supirkimo punktą. Lupant odą peiliu, ant jos dar likdavo nemažai taukų. Tada skerdikai sugalvojo pasidaryti specialų įrankį. Tai apie 30 cm ilgio, 8 cm pločio medinė arba geležinė mentelė su plonu priekiniu galu, o kitame – nedidelė rankenėlė. Lupant tokia mentele oda likdavo švaresnė. Taip susitaupydavo ir taukų.
Įrankis žibalinei lempai pakabinti. Paprastai lempos patalpoje turėdavo nuolatinę vietą. Nagingesni gaspadoriai sugalvojo padaryti įrankį, kurio pagalba žibalinę galėtų pasikabinti bet kurioje kambario vietoje. Tai apie vieno metro ilgio, 8 cm pločio lentelė su per vidurį išpjautu plyšiu. Per jį prakišdavo kabliuką, ant kurio pakabindavo lempą. Tą lentelę galėdavo pasikišti po balkiu bet kurioje kambario vietoje.
Piemenų palaidynė. Prakutę vaikai pasidarydavo palaidynę akmenukams laidyti. Tai būdavo apie 40–50 cm ilgio, 3–4 cm pločio, 2 cm storio peilio formos išdrožta ąžuolinė lentelė. Iš kito galo lentelės – įpjova iki rankenos. Į išpjovą įdėdavo akmenuką ir užsimoję sviesdavo nepaleidę palaidynės iš rankos. Taip sviestas akmenukas lėkdavo toliau negu iš rankos.
Šukų valymo priemonė. Seniau retai plaunant galvą šukos pritukdavo nešvarumų. Jas valydavo šepečiu, muilu. Kitos moterys paprašydavo vyrų, kad padarytų nuolatinę šukų valymo priemonę. Kambaryje prie durų staktos prikaldavo arklio uodegos ašutų pundelį. Šukomis braukdavo per ašutus ir taip jas išvalydavo. Toks įrankis niekur nepasimesdavo, visada būdavo toje pačioje vietoje.
Kumeliukų klizma. Ūkininkai augindavo kumeliukus. Būdavo, kad jie susirgdavo „priyvirtine“ (vidurių užkietėjimu). Jam gydyti gaspadoriai naudodavo klizmą. Tai iš vieno, dažniausiai tuščiavidurio, medžio išskobtas 30 cm ilgio, 10 cm pločio indelis. Jo dugne įdėtas vamzdelis, kuris jungiasi su žarnele (šlangute).
Špūlvindis. Visa jo konstrukcija – kaip ir verpimo ratelio, tik vietoje žirklių bei špūlės yra įdedama 20 cm ilgio, 10 cm pločio medinė ritė. Tokias rites, prisuktas įvairių spalvų siūlais, suverdavo ant stovo. Apmetant audimą, būdavo lengviau atrinkti reikiamos spalvos siūlus negu rinktis iš kamuolių, sudėtų į kokią pintinę.
Pastogių užkamšalas. Pastačius namą, tarp paskutinio rąstų vainiko ir stogo lieka tuščias tarpas. Per jį žiemą pripustydavo sniego. Žmonės pasidarydavo užkamšas. Tai tarpkazilio ilgio ir 15–20 cm storio išilginių ruginių šiaudų pundelis, apvyniotas ir surištas plona virvele.
Klemensas LOVČIKAS,
kraštotyrininkas
