„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

JAV gyvenančios šilališkės sapnuose – Šilalė

Regina su Romu – šokių grupės „Grandis“ nariai Regina su Romu – šokių grupės „Grandis“ nariai

Ne veltui sakoma, kad žmogus ne viską gali su­planuoti ir toli gražu ne viskas gyveni­me vyks­ta pagal išankstinį scenarijų. Kažkada Šilalės gat­vė­mis laksčiusi mergaičiukė nė nesvajojo, jog gyvenimas ją permes anapus Atlanto. Ir nors Regina ten gyvena be­veik du dešimtmečius, apie gimtinę kalba taip, lyg niekada nebūtų iš čia iš­vykusi.

Regina Vajinskytė-Vasiliauskienė gimė ir užaugo Šilalėje. Jos mama buvo pradinių klasių mokytoja, tėtis dirbo taip vadinamame susivienijime (dabar – UAB „Šarūnkalnis“). Be Reginos, šeimoje augo ir jaunėlis Vitas. Ir nors lankė darželį, Regina veržėsi į mokyklą, todėl, mamos pastangomis, į pirmąją klasę ji įžengė vos penkerių.

„Baisu ir pagalvoti, kad pra­ėjo net 41-eri, kai baigiau Šilalės vidurinę“, – juokiasi moteris.

Regina prisipažįsta, kad moks­lai sekėsi, tad dar lankė muzikos mokyklą, baigė akordeono klasę. O ir gyvenimas mieste anuomet nebuvo toks, kaip dabar – tėvai vertėsi ūkiškai, ir vaikai be darbo nesėdėjo.

„Kai norėdavome nubėgti prie upės, pirmiau turėdavome atlikti tam tikrus darbus, pavyzdžiui, sutvarkyti kambarius, nuravėti keletą vagų daržo ir t. t. O Lokysta mano vaikystės laikais, bent jau mūsų – vaikų – akimis, buvo didelė upė. Vasaros visada būdavo smagios. Iš pradžių jas leisdavome pas senelius, kurie, kai man buvo 10 metų, mirė. Bet savo kaimo Džiaugėnuose (Pajūrio sen.) mes nepraradome – važiuodavome pas ten gyvenančią tetą, kartu su pusbroliais spardydavome kamuolį, žaisdavome slėpynių“, – į vaikystės atsiminimus leidžiasi Regina.

Gyvendama Šilalėje, ji svajo­jo, kai užaugs, išvykti į didelį miestą. Tad, baigusi vidurinę, ilgai nesvarstė – pasirinko studijas Vilniaus universitete, Prekybos fakultete studijavo ekonomiką.

Baigusi mokslus, likau Vilniuje. Netrukus ištekėjau. Mano sutuoktinis Romas yra kilęs iš Elektrėnų, užaugi­nome sūnų Gintą. Ilgus metus gyvenome sostinėje, turėjome ge­rus darbus: Romas dirbo Mui­tinės departamente, aš – Sei­mo kanceliarijoje“, – savo gy­ve­nimą Lietuvoje apibūdina pašnekovė.

Regina sako visada žinojusi, kad Amerikoje vyksta Žaliosios kortos loterija, bet tikina neįsivaizdavusi, kas tai yra ir ką gali duoti. O štai Romą kažkas iš kolegų darbe įkalbėjo užpildyti dokumentus ir sudalyvauti loterijoje.

„Kartą pašto dėžutėje radau didelį voką su Amerikos ant­spaudu. Iki šiol atsimenu – net rankos nutirpo iš išgąsčio: svarsčiau, ar rodyti vyrui, ar iškart mesti į šiukšlių dėžę. Parodžiau, pagalvojusi, jog gal tai vienintelį kartą gyvenime suteikta ga­limybė. Buvo 2004-ieji, sūnus kaip tik baigė 10-ą klasę, mums teko priimti labai svarbų sprendimą: palikti viską, ką turėjome – gerus darbus, namus, senus tėvus, draugus... Tas sprendimas buvo labai sunkus, o savo mamoms abu su vyru nieko nesakėme iki pas­kutinės minutės. Dabar galvoju, jog suveikė ir vidutinio amžiaus krizė: norėjosi naujų patirčių. Bet kai atėjo metas atsisveikinti, buvo daug skausmo ir ašarų“, – atvirai pasakoja JAV gyvenanti šilališkė.

Birželio mėnesį šeima susikrovė tris lagaminus ir leidosi į nežinomybę.

„Skridome į niekur, turėjome tik vieną pažįstamą, kuris mus pasitiko oro uoste. Kai jis mus vežė per ne pačius geriausius Čikagos priemiesčius, galvoje sukosi tik viena mintis: „Ir čia ta Amerika“? Nesimatė jokių dangoraižių, jokio išsvajoto spindesio. Stebėjau vietos gyventojų namus, ir jie man atrodė skurdesni nei Lietuvoje“, – ne pačią geriausią pirmąją pažintį su JAV prisimena Regina.

Išvykdami jiedu su vyru turėjo tikslą įsidarbinti, įsitvirtinti, o ne pramogauti. Juolab, kad kišenėje – ne itin solidūs pinigai, mat šeima nusprendė išsaugoti butą Vilniuje, į Ameriką išsivežė tik santaupas, kurias turėjo ir dar kiek gavo už parduotą automobilį.

„Laimei, mūsų kelyje pasitaikė tik labai geri žmonės. Viena pokario emigrantų iš Lietuvos šeima atidavė namą nuomai kelerių metų laikotarpiui nemokamai. Mes su sūnumi nusprendėme JAV gyventi tik vasaromis, bent iki tol, kol jis baigs vidurinę mokyk­lą, tad nuolat ten iš pradžių liko tik Romas. Visus tuos metus aš labai abejojau, ar verta visam laikui emigruoti iš Lietuvos, tačiau viską nulėmė sūnaus pasiryžimas studijuoti Ameriko­je. Buvau nusiteikusi visokiems išbandymams, nes žinojau – mū­sų išsilavinimai, aukštųjų mokyklų diplomai svečioje šalyje nieko nereiškia“, – prisimena šilališkė.

O ir pirmasis darbas – telefonų knygų išnešiojimas gyventojams – nori nenori skatino galvoti, ar tikrai dėl to vertėjo viską mesti.

„Net dabar prisimenu, kaip, svilinant 33 laipsnių karščiui, reikėjo išmėtyti knygas. Kuo daugiau jų išdalindavome, tuo daugiau uždirbdavome. Tad net alpdami nuo karščio, stengėmės padaryti kuo daugiau. Atsigaudavome pamatę namą, kur žolę laisto, palįsdavome po tuo „dušu“, sušlapdavome ir į priekį. Vietovės nežinomos, gatvių ir adresų žymėjimas skiriasi nuo įprastų Lietuvoje, o GPS‘o neturėjome. Negana to, darbdavys (rusas) už paskutinę darbo savaitę taip ir nesumokėjo. Buvo labai skaudu“, – karčia patirtimi dalijasi Regina.

Romas, Lietuvoje buvęs kom­piu­terių inžinieriumi, laikui bė­­­gant, susitaikė su mintimi, kad ir jam, kaip ir daugumai lie­tuvių, teks sėsti už vilki­ko vairo. Tada įkūrė privačią pervežimų kompaniją, nusipirko vilkiką ir dirba tolimųjų reisų vairuotojų iki šiol.

Regina, pradėjusi ieškoti darbo, sulaukdavo tik pasiūlymų prižiūrėti vaikus, senukus arba valyti patalpas, be to, visi reikalaudavo darbo Amerikoje patirties. Bet ne be reikalo sakoma, jog kartais reikia atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Kartą nuvežiau giminaitę į Balzeko lietuvių kultūros muziejų. Čia sutikome jo įkūrėją Stanley Balzeką, o jis ėmė ir pasiūlė man administracinį darbą. Negalėjau patikėti, kad be geros anglų kalbos galėsiu dirbti tai, kas įdomu ir širdžiai miela. Šiemet eina jau penkiolikti metai, o aš esu iki šiol dėkinga šiam šviesaus atminimo žmogui – mano darbas neleidžia atitrūkti nuo lietuvybės, priešingai, prisidedu prie jos puoselėjimo Amerikoje“, – apie savo karjerą kalba Regina.

Per 17 metų šeima JAV įsitvirtino: ne tik nusipirko namą, bet ir baigia už jį išsimokėti. Lietuvė pastebi, kad JAV mokesčiai yra didesni nei Lietuvoje, tačiau pradėti verslą ir jį vystyti ten paprasčiau nei pas mus.

„Pagyvenus tiek vienoje, tiek kitoje šalyje, visada randi skirtumų ir pradedi lyginti. Nors visiems tema apie amerikonų dirbtinas šypsenas yra atsibodusi, šiuo klausimu aš turiu savo nuomonę. Nežinau, kiek jos dirbtinos, kiek ne, bet kai rytą apsimiegojęs, niūrus išeini su šuniuku pasivaikščioti, o kaimynai vienas po kito sveikinasi, šypsosi, teiraujasi „kaip laikaisi“ ar tiesiog pravažiuodami mašina pro langą pamojuoja, nuotaika pakyla savaime. Taip pat ir parduotuvėje – čia visada esi pasitinkamas su šypsena, pasijauti laukiamas. Ir nesvarbu, ar kažką perki, ar tik apžiūri prekes, jas sujauki, išlankstai ir išeini. Be to, rajonas, kuriame gyvename, yra ramus ir saugus, tad jaučiamės čia saugūs“, – pasakoja šilališkė.

Sūnus Amerikoje baigė Ilino­jaus universitetą, gavo darbą viename iš didžiausių bankų J. P. Morgan, dabar jau yra įvertintas viceprezidento titulu, sukūrė gražią šeimą, augina vienerių ir trejų metų dukrytes. Jo žmona Asta, atvykusi iš Lietuvos, turėjo išsilaikyti keletą papildomų egzaminų prie savo turimo lietuviško farmacijos studijų diplomo, kad gautų JAV farmacijos licenciją. Sėk­mingai tą padarė ir dirba pagal specialybę.

Regina sako žinanti, jog Čikagoje gyvena ir daugiau šilališkių, bet su jais ryšių šeima nepalaiko. O paklausta, ar nepasiilgsta Šilalės, prisipažįsta, kad gimtasis miestas ir jos vaikystės kaimas tebėra gyvi atmintyje.

Pasiilgstame gimtinės, Vilniaus, Šilalės, todėl kiekvienais metais grįžtame į Lietuvą, ir būtinai į Šilalę. Esu dėkinga brolio šeimai, kad visada šiltai priima, kad ir mirus tėvams, turime kur parvažiuoti ir esame laukiami. Mūsų sūnus vaikystės vasaras irgi leisdavo Šilalėje su bendraamže pussesere Toma ir jaunesniais pus­broliais Justu bei Luku. Tad gimtinėje svečiuojamės bent tris savaites. Grįždama į Šilalę kiek­vieną kartą pajuokauju, kad jau nuo Kryžkalnio net oras darosi gaivesnis, norisi kvėpuoti pilna krūtine“, – atvirauja moteris.

Regina su Romu yra aktyvūs šokėjai – lanko lietuvių tautinių šokių grupę „Grandis“, su kuria dalyvauja visame pasaulyje organizuojamuose lietuvių koncertuose. Ir jeigu pandemija nesutrukdys, gruodžio mėnesį su kolektyvu jiedu žada dalyvauti Pietų Amerikos lietuvių šokių šventėje Argentino­je.

„Mėgstame keliones: tiek pažintines, tiek poilsines. Viena iš įspūdingiausių buvo į Japoniją. Tai – savitos kultūros šalis, į kurią savarankiškai keliaujant, reikia iš anksto gerai pasiruošti, daug ką perskaityti, susipažinti su japonų gyvenimo būdu. Žiemą savaitei išlekiame į kalnus paslidinėti. Išbandėme trasas ir Amerikoje, ir Europoje – renkamės vis kitą kurortą, kad ne tik paslidinėtume, bet ir pamatytume ką nors naujo. Mėgstame ir šiltą jūrą, ir baltą smėlį, tad stengiamės surasti laiko visa šeima pasimėgauti tuo Meksikos ar Dominikos kurortuose“, – apie laisvalaikio galimybes pasakoja pašnekovė.

Ir nors gyvenimas žmones nubloškė į svetimą kraštą, lietuvybė jiems yra labai svarbi. Regina su pasididžiavimu sako, kad ant jų namo pagrindinio įėjimo durų kabo Lietuvos žemėlapis, nuspalvintas trispal­vės spalvomis.

„Tegul visi mato, kad čia gyvena lietuviai“, – didžiuojasi šilališkė.

Ji puikiai žino, ką reiškia netekti savo šaknų. Balzeko muziejuje, kur dirba, yra Genealogijos skyrius, kuriame kaupiamas visos Amerikos išeivijos archyvas. Tad į muziejaus darbuotojus kreipiasi nutautėję lietuvaičiai, kurie dažnai nebemoka lietuviškai, net nesupranta, kas parašyta laiškuose, dokumentuose.

„Dažnai gauname prašymų išversti senus laiškus, padėti rasti giminių Lietuvoje. Tad ir ekskursijos į Lietuvą iki pandemijos buvo dažnas bei įprastas reiškinys – per metus surengdavome bent dvi. Tikiuosi, jog dabartinė emigrantų karta (mes ją vadiname trečiąja), lietuviškų šaknų nepraras. Juk dabar yra visos galimybės bend­rauti lietuviškai su gimtinėje likusiais draugais, giminaičiais, nesudėtinga grįžti į Lietuvą. Be to, JAV veikia šešta­dieninės lietuviš­kos mokyklos, ku­rios yra itin populiarios. Tačiau vieni pirmųjų emigrantų nieko panašaus neturėjo, o jų palikuonys vargu ar yra girdėję vieną kitą lietuvišką žodį. Tad tikrai labai džiugu, jog kasmet surenkame nemažas grupes tų, kuriems Lietuva yra svarbi vien todėl, jog tai – protėvių, senelių, tėvų žemė. Vis daugiau atsiranda tokių, kurie domisi Lietuvos istorija, savo giminės praeitimi – išsaugoti lietuvybę, kur begyventume, yra labai svarbu“, – įsitikinusi beveik 20 metų už Atlanto įsikūrusi šilališkė.

Moteris neslepia pasididžiavimo, kad Balzeko muziejaus prezidento Joseph Katausko tėvai ir seneliai taip pat yra kilę iš Šilalės. O nesenai šiame muziejuje buvo minimos ir Razbadauskų nuo Kaltinėnų bei Auškalnių nuo Kvėdarnos pavardės.

„Smagu girdėti, kai kelintos kartos Amerikos lietuviai rodo žemėlapyje Šilalę ir jos apylinkes, nors ir nelabai aiškiai moka tą pavadinimą ištarti.

Yra ir dar vienas dalykas, kuris lietuvius Amerikoje vienija – kugelis. Mūsų nuostabai, šis patiekalas patinka ir tik­riems amerikiečiams. Buvome paskelbę jo receptą – sulaukėme didžiulio vietinių susidomėjimo. O mūsų namuose dažną savaitgalį ant stalo garuoja ne tik kugelis, bet ir cepelinai. Esu lietuviškos virtuvės mėgėja, negalėčiau įsivaizduoti vasaros be tradicinių šaltibarščių. Laimei, pasiilgus lietuviškos virtuvės, Čikagoje nereikia išgyventi: čia yra lietuviškomis prekėmis prekiaujančių parduotuvių, kur nusiperkame tų pačių produktų, kaip ir jūs Lietuvoje“, – juokiasi Regina.

Tiesa, ji prisipažįsta kurį laiką nesupratusi, kodėl cepelinai, nors gamina, kaip išmokusi, skiriasi nuo lietuviškų. Pasirodo, iš amerikoniškų bulvių lietuviškų cepelinų neišvirsi, jos tam netinka.

Beje, „Šilalės artojas“ Reginai irgi nesvetimas – ji sako su šiuo laikraščiu užaugusi, mat jį prenumeravo tėvai, prenumeruoja ir brolio Vito šeima.

„Atsimenu, kaip laukdavome, kol „Artoją“ atneš, bėgdavome jo iš pašto dėžutės paimti. Tad, kai grįžtu į Šilalę, visada su malonumu paskaitau šį laik­raštį. Linkiu redakcijos kolektyvui sėkmės, stiprybės ir kant­rybės, kad niekada nepritrūktų kūrybinio potencialo, o visiems jūsų skaitytojams – optimizmo, vilties, jog pandemija greitai praeis ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes“, – sako žadėdama susitikti su buvusiais bičiuliais jau šią savaitę į Šilalę grįžti ketinanti R. Vasiliauskienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

R. Vasiliauskienės šeimos archyvo nuotr.

 

Atnaujinta Penktadienis, 16 liepos 2021 08:44