Šilalės patriotai Vilniuje – kaip rūpintis savo kraštu už pustrečio šimto kilometrų?

„Kalbėsimės lietuviškai ar žemaitiškai?“ – tokiu klau­si­mu prasidėjo pokalbis su Virginijumi Jociu, Šilalės kraš­tiečių draugijos tarybos Vilniuje pirmininku. Prisėdę ant Vilniaus Rotušės laiptų ir vis keisdami šnektas, su Vir­gi­nijumi kalbėjomės apie draugijos pradžią ir per kiek dau­giau nei 30-metį nuveiktus darbus. 

Koja kojon su Atgimimu 

Šilalės kraštiečių draugijos pradžia, kaip pasakoja V. Jocys, žengė koja kojon su Atgimimu. 1990 m. lapkričio 23-iąją – Lie­­tu­vos kariuomenės dieną – įvy­­ko pirmasis draugijos susi­ti­ki­mas Vilniuje, Savanorių prospekte. Šilalės kraštiečių „sig­na­tarais“ tapo Antanas Lin­gis, Irena Mas­tei­kienė, jau Am­­žinybėn iš­ke­lia­vę Gab­rielius Josas, Pau­lius Jur­gutis, Alo­y­zas Stasytis, Jolita Saunorienė ir kiti, kurie subūrė žmones Vilniuje. Juos visus vienijo ne tik geografinė vieta, bet ir praeitis, jaunystė bei įvairūs kultūriniai dalykai, meilė savo kraštui. 

V. Jocys, dalyvavęs Ši­lalės kraštiečių draugijos susitikimuose nuo pat pradžių, puikiai prisimena organizacijos kū­rimo procesą, jos krypties pa­sirinkimą. Kaip jis pasakoja, pradžioje buvo svarstoma keliauti į renginius Šilalėje bei juos organizuoti, įsteigti fon­dą jaunoms šeimoms remti. Tačiau po ilgų metų so­vietų valdžioje buvo jaučia­mas informacijos, istorijos bei kultūros badas, tad buvo nutarta prioritetą skirti tam, kas labiausiai ir vienijo draugijos narius – kultūrai bei savo krašto istorijai. Virginijus teigia, kad būtent tai yra visa ko pradžia: „Istorija ir kultūra yra pagrindas, ant kurio gali lipdyti ką tik nori: įprasminti istorinę atmintį, kurti pasirodymus, menus – viską, ką tik sugalvoji“.

Draugijos vertybinis pamatas – kultūra

Šilališkiai Vilniuje savo veik­lą pradėjo nuo istorinės medžiagos rinkimo. Jų atsidavimas paieškoms ir informacijos analizei lėmė tai, jog Šilalės rajonas vienu metu buvo tapęs daugiausiai savo kraštą aprašiusiu rajonu visoje Lietuvoje: buvo išleistos monografijos ir kiti leidiniai apie Šilalę, Kal­ti­nėnus, Kvėdarną, Lau­­­­­kuvą, Vytogalą, Bijotus. Dau­gu­ma kny­gų pasirodė „Ši­la­­lės kraš­to“ serijos vardu. Prie dešimties tomų sudarymo vienaip ar kitaip prisidėjo daugy­bė ­žmonių. Tarp sudarytojų, au­torių, talkininkų mini­mos Ka-zio Misiaus, dr. Ed­var­do Vid­manto (miręs), prof. dr. Sta­sio Skro­­de­nio, prof. dr. Be­ne­dik­­to Šet­kaus, dr. Albinos Auk­so­riū­tės, prof. dr. Albino Bag­do­no, dr. Jo­­no Biržiškio, Kęs­tu­čio Kazio Šiau­­lyčio, An­ta­no Ger­čio, Juo­zo Sta­sino, dr. Vi­tos Iva­naus­kai­tės-Šei­­bu­tie­nės, Al­gir­do Dau­jočio, prof. Pra­­no Šer­­py­čio, Jurgio Kai­­rio,

Al­bino Kent­­ros, Pran­ciš­­kaus Ger­liko (mi­­ręs), Kęs­tu­­čio Bal­čiūno, dr. Re­­­ginos Ja­siū­­nie­nės, dr. Jo­no Dau­­tarto bei ki­tų pavardės. Spaus­­­dintais lei­diniais neapsi­ri­bo­ta – išleis­ti du dvigubi kom­pak­ti­niai dis­kai „Šilalės kraš­to dainos“ ir „Išjojo brolis ka­relin“. Jie sulaukė itin di­de­lio pasisekimo – neliko nė vie­no eg­zemp­­lioriaus. Pasak Vir­gi­ni­jaus, draugija yra išleidusi ir serijos „Žemaičių kultū­ros savastys“ du tomus su kom­pak­tinėmis plokštelė­mis. Vie­nos jų yra įdainuotos folkloro ansam­b­­lio „Visi“ iš ekspedicijų metu surinktų dainų, o kitos autentiškos. Ir tai toli gražu ne visi draugijos nuopelnai. Visgi, kaip teigia V. Jocys, kiek­vienas, kad ir nedidelis, darbas yra plyta į mūsų kultūrinį mūrą.

Šilalės kraštiečių draugijos veik­la paremta absoliučiu nešališkumu. Visi draugijos nariai darbinėje veikloje, kaip juo­kauja pirmininkas Vir­gi­ni­jus, gali bū­ti bet kuo, tačiau po darbo jie visi yra lygūs. Tokie klausimai, kaip kokios tavo pa­žiūros, kas tu esi yra neesminiai. Gali būti ministras, statybininkas, mokslininkas ar bet kas kitas, bet pirmiausia esi kraštietis. Tokią nerašytą taisyklę paliko draugi­jos senbuviai ir tai leidžia kryp­tingiau siekti pagrindinių drau­gijos tiks­lų: bendrystės, tarnystės savo gimtajam kraštui ir geros žinios apie kraštą sklaidos. 

Iš šilališkių pavyzdį ima ir kitos draugijos

Šilalės kraštiečių draugija sie­­kia skleisti gerą žinią apie savo rajoną ne tik rajono gyventojams, bet ir visiems lietuviams. Vykdydami savo misiją, draugi­jos nariai nestokoja idėjų ir ne­ša jas ten, kur labiausiai reikia: jei mato būtinybę, atskirai ar kartu su Šilalės rajono ar įstaigų vadovais, su kitomis že­mai­čių kraštiečių draugijo­mis ke­liau­ja iki ministerijų, Sei­­mo bei kt. Rezultatai akivaiz­dūs – Pi­­­liakalnių, Tautinio kostiu­mo, Vie­to­vardžių ar Že­mai­ti­jos metai pradėti ar užbaigti bu­vo Šilalės rajone bei kito­se Že­maitijos vietovėse. Be to, kraštiečiai su dai­nomis žy­­giuo­ja ar brenda pės­čiųjų žy­giuo­se „Že­mai­tijos pi­liakalniais ir kūlgrindo­mis“, įvei­kia Nor­­ber­to Vė­liaus ir Lau­ry­no Ro­­ko Ivins­kio istorinį et­no­kul­tū­­rinį pažintinį šimtmečio kelią Gulbių k. O kur dar ap­lan­ky­tos seniūnijų, Ši­la­lės ir valsty­binės šventės su „Pa­dė­kos lašais“, „Auksinėmis gi­­lė­mis“, „Ši­lalės garbės piliečiais“, paskaitomis, koncertais, kny­gų pri­­statymais, etnokultūrinėmis sto­vyklomis ir tautodailės plenerais? Taip pat bend­ri šven­ti­niai renginiai Vilniaus universitete, Lie­tuvos nacionaliniame muziejuje, Seime ir kt. 

Į šilališkių veiklą, anot Vir­gi­ni­jaus, smalsiai žiūri ir kitos draugijos. Ka­­dangi mū­­sų kraštiečiai yra itin veik­lūs, sulaukia „vilionių“ į įvairius sam­būrius, kad pasidalintų idė­jomis, mintimis, pasigirtų pasiekimais. Šila­lės kraštie­čiai savo kūrybinius laimėjimus mie­lai pristato Vilniaus Že­mai­čių kultūros draugijoje bei kitur, o dabar džiaugiasi, jog daugelį sektinų draugijos veik­los krypčių plėtoja ir mūsų rajono įstaigos bei kultūrinės organizacijos.

Kur ieškoti meilės gimtam kraštui? 

Sakoma, kad daug ką supranti tik tada, kai prarandi. Ši­lalės „emigrantai“ Vilniuje savo mei­lę gimtinei rodo nuosekliais darbais. Tačiau kaip ją atrasti? V. Jocys mano, jog kiekvie­nas pagal savo galimybes pasirenka, kaip džiaugtis savo gimtine. Jis siūlo bandyti pamilti gimtąjį kraštą pirmiausia nuo mažų dalykų: žemaičių tarmės, „beždžionių“ tilto Pajūryje ar Kal­tinėnuose tekančio šaltinio, Kvė­darnos Vy­tauto Didžiojo paminklo, Bijotų Dionizo Poš­kos Baub­lių, Vytogaloje – nuo Stasio Girėno gimtosios tro­­bos, Gir­diškės baž­nyčios ąžuo­­linių altorių, Jū­ros ir Lo­kys­­tos vingių, Lau­ku­vos Spau­do kalno, Dievyčio alkakalnio, Med­vėgalio kalno ir kt.

„Prieš kelis metus koncent­ruotas šūkis „Šilalės kūlgrindo­mis į Medvėgalį, Žemaičių plentu – į Vilnių, Dionizo Poš­kos Baublių gilėmis – į Lie­tu­vos ateitį“ padėjo iškovoti Pat­riotų miesto titulą. Naujos kar­tos turi ieškoti savo šūkio“, – neabejoja Šilalės kraštiečių drau­gijos pirmininkas.

Pagarba savo ir protėvių že­mei, patriotiškumo paieškos nuo­lat buvo svarbios. Ir kaip perfrazuodamas partizaną, istori­jos metraštininką A. Kent­rą sa­ko V. Jocys, „kova už kultūrą, bū­vį, tapatybę išlieka nuo­­lat. Kei­čiasi tik formos, kurias padiktuoja laikmetis“.

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos studentė

Nuotr. iš V. JOCIO archyvo