Šilališkė lietuvybę puoselėja Airijoje

Kai kalbama apie ambasadorius, pagalvojame apie aukšto rango valdininkiją. Tačiau savo krašto ambasadoriumi galime tapti kiekvienas, kai viešime svečiame krašte, o neretai aktyvūs emigrantai tampa pagrindiniu tiltu tarp likusių gimtinėje ir iš jos išvykusių. Tokiu žmogumi nuo Šilalės krašto Airijoje yra Renata Za­veckienė-Venckevičiūtė.

„Taip jau sutapo, kad su vyru Raimundu abu esame ambasadoriai: aš – Šilalės, jis – Telšių krašto“, – šypsosi Renata.

Pokalbiui su ja susitikome, jai grįžus į Šilalę trumpų atostogų. Pasak moters, ji – tikra šilališkė, čia gimusi ir augusi. O su būsimuoju sutuoktiniu Renata susipažino dar besimokydama 11-oje Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos klasėje (tuomet – pirmoje vidurinėje), tad pora kartu jau 29-eri metai. Jeigu jokios pandemijos nesutrukdys, kitą vasarą Šilalėje šeima ketina paminėti sidabrines vestuves – 25-ąsias vedybų metines.

„Iš Šilalės išvykau, kai tik baigiau vidurinę. Abu su Rai­mundu norėjome studijuoti me­diciną: tik jis pasirinko studijas Vilniaus universitete, o aš Kaune. Bet norėdama būti arčiau draugo, atsisakiau savo svajonių ir persikėliau į Vilnių, pedagoginiame institute studijavau chemiją. Baigę mokslus, abu likome sostinėje – vyras dirbo gydytoju, aš – chemijos mokytoja. Kai Raimundas pasiūlė emigruoti, jau auginome du vaikus, jie mokėsi pradinėse klasėse. Trečio susilaukėme Airijoje“, – trumpai savo gyvenimo istoriją pa­sakoja šilališkė.

Renata sako, jog kur begyventų, ir jos, ir Rai­mundo širdyse pirmą vietą užima Žemaitija. Negana to, trauką Lietuvai bei žemaičiams išsaugojo ir vyresnėliai vaikai. 

„22-ejų Augustė bei 20-metis Ignas tiesiog veržiasi į Lietuvą. Jiems gimtinė yra tarsi pasakų šalis, kurioje praleistas laikas siejasi tik su pačiais geriausiais, šilčiausiais atsiminimais. Galbūt todėl inžineriją studijuojantis Ignas svajoja grįžti į Lie­tuvą ir čia studijuoti avia­ciją, o Augustė pasirinko tėčio sritį – mediciną, tik jaunėlis 10-metis Eimantas dar nekuria jokių ateities planų“, – sako Renata.

Ji didžiuojasi, jog visi trys vaikai ne tik puikiai kalba lietuviškai, bet ir skaito bei rašo tėvų gimtąja kalba. Ir nekeista – namuose kalbama tik lietuviškai, dažniausiai žiūrima lietuviška televizija. 

„Vaikams pirmieji mokslo mė­nesiai buvo nepaprastai sun­kūs, iš mokyk­los girdėjome pasiūlymų kalbėti namuose ang­liškai. At­seit taip vaikai greičiau perims svetimą kalbą. Bet nusprendėme, kad mes esame lietuviai ir mūsų namuose visada bus kalbama tik lietuviškai. Vaikai ang­lų kalbos barje­rus įveikė maždaug per tris mė­nesius.

Beje, šiuo metu Airijoje gyvena nepaprastai daug lietuvių. Tai patvirtina ir faktas, jog kai kuriose vietinėse mokyklose lietuvių kalba yra dėstoma kaip užsienio kalba“, – apie lietuvybės išsaugojimo galimybes Airijoje pasakoja Šilalės kraš­to ambasadorė.

R. Zaveckienės šeima Airijoje gyvena jau 13 metų. Jiedu su vyru nuo pat pradžių ne tik siekė išlaikyti lietuvybę savo šeimoje, bet ir yra itin aktyvūs Airijos lietuvių bendruomenės nariai. Moteris tikina, jog aktyvumą skatina ir katalikiška veik­la bažnyčioje. 

„Tačiau gaila, kad iš tikrai gausaus lietuvių būrio aktyviai reiškiasi vos saujelė. Galbūt todėl esu pažįstama vos su dvidešimčia šilališkių, kurie gyvena Airijoje. Kartu dalyvaujame Kaziuko mugėse, liepos 6-ąją giedame tautišką giesmę, renkamės žiūrėti krepšinio varžybų, einame į lietuviškus restoranus, leidžiamės į žygius ir t. t.

Daugumai emigrantų labai trūks­ta Lietuvos, jie pasiilgsta ne tik draugų ar giminių, bet ir lietu­viškos kalbos bei įprastos nuo gimimo aplinkos. Tai, kas Lie­tu­voje gyvenant atrodo savaime suprantama, svetimame kraš­te tampa vertybe“, – apie emig­rantų lietuvių gyvenimą pasakoja Renata.

Žinoma, kaip ir visur, yra labai skirtingų žmonių: vieni vos atvykę bijo prisipažinti esantys iš Lietuvos ar juo labiau Šilalės, kiti bando susigyventi su tuo, kad svetimame krašte jaučiasi nesavi, bet nemažai žmonių, kaip ir „Šilalės artojo“ pašnekovė, į pasaulį geba žvelgti atviromis akimis ir išsaugoti tai, kas brangiausia – savitumą. Šiuo metu R. Zaveckienė dirba medicinos centre, kur tautiečiams padeda gauti medicinos paslaugas.

„Jeigu gyvenantieji Lietuvoje skundžiasi, kad šiuo metu sunku patekti pas gydytojus, tai, patikėkite, Airijoje medicinos sistema yra kur kas labiau perkrauta. Norint užsiregistruoti pas tam tikros srities specia­listus Airijoje, gali tekti laukti ir kone dvejus metus. Tad šalis pradėjo ieškoti sprendimų. Vienas iš jų – pacientai nukreipiami į gydymosi įstaigas kitose Europos Sąjungos valstybėse. Aš talkinu lietuviams gauti norimas paslaugas Lietuvoje“, – savo darbo specifiką nusako Re­nata.

Jos darbas iš dalies siejasi ir su visuomeninėmis pareigomis, mat atsiranda vis daugiau ši­la­liškių, kurie norėtų grįžti gyven­ti į Lietuvą. Tiesa, Re­na­tos šeima kol kas grįžimo ne­planuoja, bet tokių siekių neatsisako.

„Aš tėvelių nebeturiu, abu atgulė amžinojo poilsio Šilalės kapinėse. Jie išaugino tris duk­ras, visos esame išvy­kusios iš gimtinės. Tad tėvų na­mus prieš kurį laiką pardavėme ir aš net nebeturiu kur sugrįžti. Ta­čiau visada, kai tik grįž­tame į Lie­tu­vą, užsuku į Šilalę – aplankau savo gimtąjį miestą. Ši­la­lė yra mano širdyje, aš visada su šilališkiais ir už šilališkius. Štai todėl mano siekis yra rasti artimų ryšių, kad užmegztume glaudų tarpvalstybinį Šila­lės krašto žmonių bendra­dar­biavimą. Kol mano, kaip am­basadorės, veikla neįsisiūbavo, ketinu pradėti nuo kontaktų švietimo sektoriuje, tarpmokykliniuose projektuose“, – pri­min­­­dama, jog yra atvira visiems bendravimo ir bendradarbiavimo pasiūlymams, sako R. Za­­veckienė.

Šilalės krašto ambasadorė Ai­rijoje pastebi, kad tenykščių lietuvių vaikai, nors ir mokosi lietuvių kalbos bei lanko šeštadienines mokyklėles, Lietuvos, o dar labiau – Šilalės krašto istoriją žino prastai. Pastebima, jog ir patys tėvai, kurie menkai domėjosi savo kraštu, nedaug kuo savo atžaloms gali padėti. Todėl, moters įsitikinimu, ir būtina ieškoti alternatyvų, galimybių Airijos lietuviams dažniau grįžti į Šilalę, dalyvauti etnokultūriniuose projektuose. Tuo labiau, kad apie gimtosios kalbos mirtį Renata žino ne iš nuogirdų.

„Airių kalba yra faktiškai mirusi, vietos gyventojai kalbasi angliškai. Airiškai bendrauja tik Vakarų Airijos pakrantėje bei salose gyvenantys žmonės. Jie stengiasi nepasiduoti: mokyklose airių kalba tapo privalomu dalyku, gatvėse atsiranda vis daugiau užrašų. Tačiau tai menkai gelbsti. Nesinorėtų, jog kada nors taip nutiktų ir su mano gimtąja kalba. Todėl aktyviai dirbsiu, kad Airijoje gyvenantys lietuviai ne tik tarpusavyje bendrautų, švęstų mūsų tautines šventes, bet ir turėtų galimybę kuo dažniau bend­rauti su likusiais Lietuvoje, grįž­tų į tėvų ar senelių giminę“, – tikina pašnekovė.

Renata sako pastebinti, jog mūsų šalimi, kalba bei kultūra susidomi vis daugiau Airijos gyventojų, kurie neturi jokių sąsajų su Lie­tuva. Tad Šilalės krašto atstovė didžiuojasi, kad yra gimusi istoriškai turtingame krašte, ir siūlo airiams su juo susipažinti bei aplankyti. Moteris sako, jog airiams mūsų rajonas, jame esantys piliakalniai būtų tik­ras atradimas, nes jie labai vertina natūralius miškus, ežerus, kurių Airijoje likę nedaug. 

Šiuo metu Renata jau yra grįžusi į Airiją. Ir labai viliasi, jog karantinai nebetrukdys šilališkiams, gyvenantiems skirtingose šalyse, bendrauti, todėl kviečia jungtis į bendrus projektus ir bendrą veiklą.

R. Zaveckienę, kaip Šilalės krašto ambasadorę Airijoje, pasiūlė tuometinis Lietuvos Res­­publikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Airi­joje Egi­dijus Meilūnas. Jis kraštietę apibūdino kaip labai aktyvią Airijos lietuvių bendruomenės narę, prisidedančią prie pag­rindinių lietuvių organizuoja­mų renginių, aktyviai bend­ra­darbiaujančią su Lietuvos ambasada Dubline. Ambasada Ai­­rijoje apie naująją ambasadorę informavo 2020-ųjų vasarį. Tuo­met buvo pranešta, jog Ši­la­lė ta­po 14 miestu Lie­tuvoje, kuris turi savo atstovą ambasa­dorių. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo ir A. AMBROZOS