Lietuva gali būti tvirta teisinė valstybė

Yra žmonių, kurie visą gyvenimą vejasi savo svajonę – lyg mėlynąją paukštę – ir lieka jai ištikimi. Toks yra ir buvęs šilališkis Antanas Bukauskas. Teisininkas, docentas, šiuo metu gyvenantis ramų senjoro gyvenimą, bet iš­likęs optimistu ir tikintis, jog Lietuvoje galima sukurti realią gerovės valstybę.

Antaną su gimtuoju miestu sieja kuo šviesiausi prisiminimai.

„Vaikystė buvo kaip ir daugelio to me­to vaikų: mo­kyk­la, namai, pagalba tė­vams. La­bai mėgau sportuoti, daug lai­ko praleisdavau futbolo, krepšinio aikštelėse, žiemą ant užšalusio tvenki­nio su draugais žaidėme ledo ri­tu­lį“, – grįžta į praeitį An­ta­nas.

Nors jaunystė pra­bėgo sovietmečiu, bet ir tarp jų, paauglių, ruseno protes­tas prieš So­vie­tų sąjungos okupaciją. Di­delis sukrėtimas bu­vo Romo Kalantos susideginimas 1972 m. gegužės 14 d., nors šis faktas buvo kruopščiai slepiamas.

„Tais metais man buvo septyniolika. Su vienu klasioku Tel­šių aeroklube mokėmės skraidyti sklandytuvais ir kaip tik tą dieną važiavome į Vil­niaus Dariaus ir Girėno aeroklubą atlikti pirmųjų šuolių parašiutu. Dar prieš Kauną pamatėme daug milicininkų, kurie mūsų autobusą nukreipė aplinkkeliu. Grįžtant taip pat teko aplenkti Kauną. Ne iš karto supratome priežastį, kuri išaiškėjo vėliau. Po tų įvykių protestą išreiškėme nusiskusdami galvas plikai. Dėl slepiamos informacijos daug kas tokio mūsų poelgio nesuprato. Laimei, tuometinis Šilalės vidurinės mokyklos direktorius Liutikas „nurašė“ tai jaunystės kvailionėms.

Buvome žingeidūs, domėjo­mės daug kuo, taip pat – ir Va­ka­rais, tenykščiu gyvenimu, kul­tūra. Iš jūreivių įsigydavo­me įvairios literatūros. Mane domino sporto, ypač pas mus tuo­met dar naujos šakos – kultū­riz­­mo – leidiniai. Klau­sė­me „bitlų“, kitų roko grupių muzi­kos“, – pasakoja A. Bukauskas.

Vidurinės mokyklos baigimo atestate, sako Antanas, buvo beveik vien penketai, tad studijų pasirinkimas didelių rūpesčių nekėlė. 

„Būti kosmonautu neplanavau, bet nusiunčiau dokumentus į Orienburgo karo aviacijos mokyklą. Deja, dėl itin griežtų reikalavimų sveikatai įstoti nepavyko. Bet spėjau į Kauno politechnikos institutą. Tačiau studijomis netrukus nusivyliau ir mečiau. Išėjau į sovietinę armiją, tarnavau kariniame oro desante.

Grįžęs studijavau tei­sę Vilniaus universitete. Bai­gęs apie 14 metų dirbau Vi­daus reikalų ministerijoje – Lietuvai svar­biais momentais bu­vau šių įvykių dalyvis bei stebėtojas. Po 1990-ųjų tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje pava­dinčiau politinėmis sūpuoklėmis. Pa­lai­kiau Sąjūdžio idėjas, tad į valdžią atėjus vienai politinei jėgai ir pasikeitus minist­rui, buvau paprašytas pa­likti ministeriją. Vėl pa­sikeitus valdančiajai partijai, mane pakvietė atgal.

Ne vienerius metus dirbau My­ko­lo Rio­merio universitete, paskui laimė­jau Bri­tų tarybos skelbtą konkursą ir 10 mėnesių išvykau stažuotis į Jung­ti­nės Ka­­ralystės Lesterio universitetą. Taip pat stažavausi Jungtinėse Ame­­rikos Valstijose, Šve­dijoje, Airijoje, dar ke­liose Europos vals­tybėse. Stažuočių sritis buvo nusikalstamumo kontrolė ir kriminalinės justicijos administ­ravimas. Vyliausi, jog įgytas žinias galėsiu pritaikyti reformuojant Lietuvos teisinę sistemą. Deja... 

Užtat studentai įdėmiai klausydavo mano paskaitų, kurios neretai virsdavo ilgomis diskusijomis. 

Savo žinias bei pa­tirtį esu įprasmi­nęs moksliniuose dar­buo­se. Dau­giau­­siai jie yra susi­ję su užsienio pro­jek­tais, la­biausiai iš ly­gi­na­mo­sios anali­zės sri­­ties. Esu parašęs ne vieną moks­­li­nį straips­nį, vienas

pas­­­ku­ti­­­nių­­jų pa­skelbtas „The World Po­li­­ce En­cyc­lo­­pe­dia“. Čia aprašytos visų pa­saulio valstybių po­licijos organizaci­jos“, – pasakoja An­ta­nas.

Aukštas pareigas užimantys bu­vę kraš­tiečiai dažnai nevengia pasi­girti sa­­vo darbais. Gi An­ta­nas – kuk­lus žmogus.

„Neužėmiau kaž­ko­kių aukštų postų. Vie­nu metu buvau Vi­daus reikalų ministerijos Po­licijos reformų ir tyrimų cent­ro direktorius. Turėjau pakankamai žinių bei užsidegimo prisidėti pertvarkant Lietuvos policiją pagal europinius standartus. Tačiau eilinį kartą pasikeitus ministrams, šis centras buvo panaikintas. Paprastai sakant, mūsų teisinė sistema yra gana gremėzdiška, biurokratizuota ir neefektyvi. 

Nemanau, jog pareigos yra svarbu. Kur kas svarbiau būti naudingam visuomenei – tai suteikia stip­ry­bės. O neišsipildžiusios svajonės – lyg paukštė danguje: tai pakyla į didelį aukštį, tai neria žemyn. Iki šiol tikiu, jog įmanoma su­kurti tvir­tą teisinę Lietuvos valstybę, ku­rioje būtų gera gyventi ab­soliučiai daugumai žmonių. Tai ilgas ir sudėtingas kelias, kuriame yra matomų ir nematomų kliūčių. Gaila matyti susiskaldžiusią visuomenę, kurioje liejasi pyktis, patyčios, nepasitenkinimas. Viliuosi, jog tai laikinas dalykas, ir šviesa tunelio gale pasirodys. Mano pas­ku­tinė viltis, kad tai įvyktų kuo greičiau. Apie tai bandau rašyti knygą. Gal kada ir išleisiu“, – sako Antanas.

Prieš kurį laiką A. Bukauskas kandidatavo į Sei­mą. 

„Ėjau vedamas smalsumo, no­ro pamatyti politi­nę virtuvę iš vidaus. Ir, žinoma, įgyvendinti savo siekius. Bet įsitikinau: didžioji politika yra veid­mainystės, melo bei intrigų ka­tilas, kuriame paskęsta visi ge­ri sumanymai ir idėjos. Štai vie­nas iš žinomų Lie­tu­vos politikų yra pasakęs: „Prog­ra­mą mes ra­šėme rinkėjams, o dabar darysime taip, kaip iš tikrųjų sumanėme“. Tai vertinu kaip cinizmo viršūnę. Dėl to politika manęs nebedomina, nematau nė vienos politinės jėgos, kuri galėtų deramai atstovauti daugumos žmonių lūkesčiams. Taip bus tol, kol liesis Eu­ro­pos Sąjungos milijardai. Ta­čiau jie kada nors baigsis, ir tuo­met valstybę valdyti reikės taip, kad tvarka ir teisingumas būtų“, – įsitikinęs kraštietis. 

Ne veltui sakoma, jog gimtosios vietos visam gyvenimui įauga į kraują.

An­tanas Šilalės taip pat negali pamiršti, juo labiau, kad čia dar gyvena mama. 

„Jai 92-eji. Mama man yra darbštumo, sąžiningumo ir žmogiškojo padorumo idealas. 

Į Šilalę atvažiuoju retokai, bet matau, kad per pastaruosius metus ji pasikeitė. Galiu drąsiai pasakyti, jog esu laimingas gimęs šiame mieste. Laikas, praleistas tarp nuoširdžių ir paprastų žmonių, išmokė bendravimo, kuris padėdavo užmegzti ryšius ir su užsienio kolegomis.

Šilalė gražėja ir modernėja, yra ką pamatyti. Bičiuliams iš Vilniaus, besiruošiantiems keliauti pajūrio link, primygtinai pasiūlau aplankyti savo kraštą. 

Čia gyvena ne vienas mano vaikystės draugas, savo darbais garsinantis ne tik Šilalę, bet ir Lietuvą. Štai buvęs krepšinio treneris Gediminas Kukujevas turi surinkęs vertingą krepšinio apdovanojimų, nuotraukų kolekciją, kurią, deja, jam ten­ka laikyti... garaže. Tikiuosi, jog gal statomame sporto komplekse jai atsiras vietos...

Mėgstu „Šilalės artoją“, perskaitau kiek­vieną numerį. Anksčiau eidavau į Mar­­tyno Mažvydo biblioteką, dabar gau­­nu elektroniniu paštu. In­for­ma­ty­vus, daug naudingos informacijos pateikiantis lei­­dinys.

Patinka bendrauti su įdomiais, originaliai mąstančiais žmonėmis. Jų nėra daug, bet aš tokių savo gyvenime sutikau. Štai buvęs stalius, kuriam dabar 72-eji, bėgioja maratonus. Net užsienyje. Kitas bičiulis aplankė daugybę budistų šventovių ir išleido puikų nuot­raukų albumą.

Įdomu, jog dažniausiai tokie žmonės atrandami regionuose. Ir, manau, jei kada gimtų naujas Sąjūdis, jo užuomazgos prasidėtų būtent regionuose.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.