„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Retesni eksponatai Upynos liaudies amatų muziejuje

(Pabaiga. Pradžia Nr. 49, 65)

Sukilėlių ginklas dalgis. Vasarą šeimininkės kiaules šerdavo barščių, burokų lapais. Juos reikėdavo supjaustyti. Tam vyrai padarydavo liodes. Tai 35x30 cm lentinis lovys su kojomis. Prie vieno liodės galo būdavo pritaisytas senas dalgis su rankena. Vienoje sodyboje mano dėmesį patraukė sulūžusi liodė ir dalgis prie jos. Jis buvo platesnis ir trumpesnis už kitus. Jį kažkada gaspadorius buvo radęs senosios trobos kamaroje, pakištą po balkiu. Kadangi liodė jau buvo nebenaudojama, šeimininkas dalgį atidavė man į muziejų. Spėjau, kad tai gali būti sukilėlio ginklas. Norėdamas sužinoti tikrąją dalgio paskirtį, nusivežiau jį į Kauno Karo muziejų. Ten patvirtino, jog tai tik­rai yra 1863–1864 m. sukilimo dalyvių ginklas.

Rekrūtų pančiai. Muziejuje ant sienos kabo geležiniai rekrūtų pančiai. Senieji žmonės pasakojo, kad tokiais sukaustydavo rekrūtus ir pėsčius varydavo į Rusiją. Dabar net sunku įsivaizduoti, jog taip būdavo. Bet apie tai pasakoja ir Marijos Čilvinaitės Upynoje iš tėvo užrašyta senų laikų daina: „Mus pinkis broliukus į vaiska vara, gelžinius punčius unt kuoju nera“.

Stygų dirbimo staklelės. Jas gavau iš Kaušų kaime gyvenusios Marcijonos Koveckienės. Jomis kaimo muzikantai iš įvairių nuo karo likusių telefono laidų pasidarydavo stygas muzikos inst­rumentams. Stakleles sudaro apie met­ro ilgio rėmas su keletu dantratukų ir velenėlis, sukamas ranka. Muzikantai šiuo įrankiu apsukdavo vieną vielą kita plona vario vielele. Storąsias stygas darydavo iš avino žarnų. Jas išvalydavo, plonai išskusdavo, staklelėse ištemptas laikydavo, kol išdžius. 

Siuvėjų „maštabai“. Skaudvilės seniūnijos Jakutiškės kaime iš seno siuvėjo Kybarto gavau pailgą dėžutę su „maštabais“. Tai storos 2 cm pločio, iki 0,5 m ilgio popierinės juostelės, sugraduotos nevienodo pločio žymėmis. Jas siuvėjai naudodavo vietoje centimetro. 

Petras Adomaitis iš Paupynio buvo žinomas plačiose apylinkėse kaip geras siuvėjas. Jis atidavė kepurių formas ir „ožiuką“, kurio pagalba lygindavo apsiaustų pečius ir rankoves. 

Vagies pjūkliukas. Muziejuje yra ke­lių rūšių pjūklų. Dročiais su vadinamuo­ju dročių pjūklu pjaudavo lentas, apipjaudavo rąstus. Storiems medžiams nupjauti būdavo dvitraukiai pjūklai iki 2 m ilgio. Malkoms pjauti naudodavo trumpesnius. Įvairiems smulkesniems darbams meistrai imdavo vienrankius skersinius ir išilginius pjūkliukus: rėminius – figūriniam pjovimui, langų kampų supjovimui; varų – dirbant stalus, duris. Varų pjūkliuku išpjaudavo išpjovą, griovelį kyliui, kuris turėdavo suveržti lentas. Gale siauras, prie rankenos platėjantis, iki pusės metro ilgio pjūklelis buvo vadinamas vagies pjūk­leliu. Jis buvo reikalingas durims arba langui išpjauti sienoje. Tokiu pjūkleliu pasinaudodavo ir vagys. 

Tabokinė uostomai tabokai. Upy­nos muziejuje yra keletas tabokinių. Viena – labai įdomi. Apie XX a. pradžią Upynoje buvo paplitęs paprotys taboką uostyti – šniaukšti. Sudžiovintą sutrindavo į miltus ir supildavo į nedideles dėžutes, dažnai padarytas iš beržo tošies. Jas vadindavo šnarpšlinėmis, smurginėmis. Ant sulenkto kairės rankos nykščio užpildavo truputį tabokos miltelių, prikišdavo prie nosies, įtraukdavo į šnerves ir keletą kartų smagiai nusičiaudėdavo. Jei būdavo keli draugai, palinkėdavo vienas kitam „į sveikatą“. Kas mėgdavo humorą, pasidarydavo dėžutę su dangteliais iš abiejų pusių. Vienoje pusėje supildavo gerą taboką, kitoje – sumaišytą su maltais pipirais. Kada turguje ar atlaiduose susirinkdavo vyrai ir imdavo uostyti taboką, tokios tabokinės savininkas vienas kitam, dažnai tam, kuris pats niekada nevaišina, pakišdavo taboką su pipirais. Šis imdavo kosėti, čiaudėti, snarg­liuotis. Pyksta: „Kokį čia velnią pakišai?“ O tas sako: Matyt, tavo nosis bloga, kad tabokos nepakelia. Kodėl kitiems nieko?!

Tas mėgina dar kartą – ir vėl tas pats. Netekęs kantrybės, eina šalin, o kiti vyrai juokiasi, vėl uosto gerąją taboką, dažnai taip ir nesupratę, kas čia buvo.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas 

Nuotr. iš „Šilalės artojo“ archyvo