Šimtametės godos – jos gyvenimo mozaika

„Senatvė gali parodyti žmogaus grožį, kaip gebėjimą priklausyti nuo kitų, priimti pagalbą, dalintis patirtimi ir sukaupta išmintimi, vidiniu grožiu. Kūnas silpsta, tačiau siela skleidžiasi, ir tai senatvę padaro gražią...“ (Toma Bružaitė, Laisvos visuomenės instituto vadovė, „Kataliko balso“ atstovė)

Šilališkė Bronislava Joku­baus­kienė rytoj, rugsėjo 18-ąją, švenčia savo šimt­­metį. Tai besišypsanti, išgirdus, jos nuomone, juoką keliantį klausimą iš ilgo jos gyvenimo, tai be­si­grau­dinanti ir begodojanti vėlgi apie gyvenimą bei jai skirtą nelengvą dalią, kuri anaiptol jos nesugniuždė, bet pelnė Dievo malonę sulaukti garbingo am­želio.

„Tai dabar ant svieto!“ – šūktelėjo iš nuostabos močiutė, sužinojusi, kokiu tikslu pas ją apsilankė „Šilalės artojas“. Ką jau begalima parašyti apie tokį seną žmogų?

Tačiau Bronislavos kaimynė Birutė, kuri dabar senolę globoja ir buvo atnešusi pietus, sako, kad močiutė esanti labai miela, gera, ir juodvi turi apie ką pasikalbėti.

„Kol Bronislavos dukra Regi­na gydosi ligoninėje, aš kasdien ją lankau: atnešu pusryčius,

pietus, vakarienę, padedu viskuo, ko jai reikia“, – sako moteris.

Išgirdusi apie dukterį, senolė apsipila ašaromis: taigi ne­įleidžia į ligoninę aplankyti, o ji taip norėtų... Bet greitai „perjungia“ nuotaiką ir su meile bei dėkingumu ima girti kaimy­nę – kokia ji esanti geraširdė, maloni, o jau vikri kaip žiburys.

Šimtas metų – garbiausias amžius, retai kam Dievo skiriamas sulaukti. Jau vien tai reiš­kia, jog žmogui būtina rodyti deramą pagarbą, supratimą, o at­jau­ta turi būti labai subtili. Ne­nuos­tabu, kad Bronislavos at­min­tis nebėra pati aiškiausia, ta­čiau gyvenimo momentai, at­nešę sukrėtimų ar kaip ki­taip į pasąmonę įsirėžę, jai tebėra gyvi. 

„Ar man papasakoti apie sa­vo gyvenimą? Dievuliau, tam vi­sos dienos reikėtų... Sun­kiai, oi sun­kiai gyvenau!.. Be sa­vų, dar ir artimų giminaičių vai­kai mūsų namuose glau­dėsi. Prie stalo, būdavo, sė­da­me aštuonios ar devynios bur­nos. Visiems reikėjo pavalgyti, o gyvenome iš 60 arų žemės, kiaulės dvėsė, nes vaistų negalėjome nusipirkti.

O kiek artimų žmonių išlaidojau! Aš užaugau tarp šešių vaikų, dar šeši mirė mažiukai. Buvau pati vyriausia. Nė vieno gyvo jau nebėra, o mane Dievas vis dar ant žemės laiko... Tai va, kiek pergyvenimų buvo“, – linguoja galvą senolė.

O skaudžiausia, anot jos, – sūnaus Mykolo netektis. Pa­sak mamos, sūnus jau buvo vedęs, baigęs trečią inžinerijos mokslų kursą Kaune. Ir pašaukė jį į sovietinę armiją. Močiutė nepamena, kur tiksliai tarnavo My­kolas, bet tarnyba truko trejus metus.

„Ir gavom žinią, kad žuvo... Parvežė jį toje geležinėje dėžėje. Dieve, saugok, nė prisiminti negaliu: tėvelis puolė, aš parkritau... Atsidūriau ligoninėje... Dar belaukiant palaikų vienas kariškis mane ramino: neverk, motin, matai, kokia krūva bylų – tų žuvusių nebeparveš...“ – grublėta ranka nubraukia iš akių ištryškusią ašarą. Ir jos per gyvenimą išseko...

Ištekėjo Bro­nislava jauna – vos de­vynioliktus ei­dama. Vy­ras Mykolas ir­gi buvęs ne­votiškis. Pa­klausus apie jo amžių, močiutė nusijuokia ir mosteli ranka – daug vyresnis už ją. Vyro tėvų šeima irgi bied­nai gyvenusi, mat augo dvylika vaikų. Mykolas bu­vo kalvis, kal­viaudavo eidamas pas gas­padorius, pas­kui – kolū­kio kalvėje. Dirb­­davo, sa­ko Bro­nis­­la­va, beveik už dyką. Kal­bė­davęs Myko­las, jog bent ant cigarečių

duotų. Mat labai smarkiai rūkė. Bet turėjo mesti, nes dusino „be mo­dos“. O kai stojus nepriklausomybei žemes atidalino, jau buvo miręs.

Senolė mena auginusi vy­ro brolio, žuvusio bemalant grū­dus, sūnų. Vaikiukas at­bė­gęs pas Bro­nislavą ir verkia: „Die­dyna, niekur iš čia ne­beisiu, no­riu su tavim būti“. Die­­dyna pri­ėmė. Paskui kitų gi­minaičių pu­s­antrų metukų mer­gytę ir berniuką atvežė – irgi pri­ėmė. Anytos sesuo su vy­ru pas Jo­kubauskus glaudėsi, tai Bro­nis­­la­va ir juos globojusi. Se­ne­liui, mena, „atski­rą varinuką maisto virdavusi, nes sirgo inkstais“.

„Kaimynai juokaudavo, kad pas Jokubauskus yra vai­kų ir senelių dar­želis“, – su šypsena prisimena senolė.

Beje, ji pati sako užaugusi pas senelius – mamos tėvus.

„Mergelių šeimoje buvo ir dau­giau, o močiutė paprašė, kad paliktų mane mažą jiems su seneliu pasidžiaugti. Taip ir li­kau. Se­nelis mane labai mylėjo. Ir močiutė. Taip ir užaugau. Vis­ką mokėjau dirbti. Ir me­džius kirtau, nes žemės bu­vo vien kark­lynai, krūmynai. Rei­kėjo išrauti, išdirbti, kad sėti galėtumei. Sunkiai sunkiai gyvenime buvau... Tai ne kaip dabar – miega ir miega, nieko nedirba. Taip anksčiau tik­rai nebūdavo“, – pasakoja šim­tametė.

Ūgtelėjus vaikams, moteris džiau­gėsi gavusi va­lytojos darbą tuo­metinėje Ne­vo­čių mokykloje. Bū­da­­vo, sako, parleki per pietus namiš­kių pamaitinti ir vėl apsisukusi atgal. O kol viską mokykloje išvalai, ir vakaras ateina. Namuose lau­kia šeimyna, gy­vu­liai, o daržus ravėti tekdavo apy­tamsiais. Be vi­so to, Bronislava sa­ko labai mylėjusi gėles, tad darželių jų erdvioje sodyboje netrūko. Vis­kam reikėjo jos rūpestingų rankų...

Dabar Bro­nis­la­va gyvena Ši­lalėje, daugiabučio bute. Jį įsigijo kartu su dukra Regina. Šiuo metu ji, anot Bro­nis­la­vos, pasiligojusi, ir nors tai ne­siderina su teisingu gyvenimu, motinai širdį dėl to gelia net labiau. Bet čia, kaip sakoma, neteisk ir nebūsi teisiamas...

„Kai nueisiu pas Dievulį, tai ir paklausiu, kodėl jis mane šitiek ilgai žemėje laikė. Mano pa­tys artimiausi pusamžiai išmirė, galėjo dar gyventi ir gyventi, o aš, vyriausia, laikausi. Nors kartais jau ir nebeno­riu...“ – susigraudina senolė.

Tačiau kaimynė Birutė sako, kad močiutė dar gana žvali.

„Štai atnešiau pietus, o ji balkoną betvarkanti. Sakau, kad nevargtų, aš padarysiu, bet ji ne – pati, nenorinti kambaryje sėdėti. Iš trečio aukšto, pasiremdama lazdele, kurią meiliai vadina savo drauge, prilai­koma į lauką retsykiais nusileidžia. Laikraščius, knygas vi­są gyvenimą skaitė, kol matė. Ne­seniai socialinės tarnybos siūlė močiutei socia­linę darbuotoją, bet ji atsisa­kė“, – pasakoja Birutė.

„Kam man reikia socialinės, aš turiu savo auksinę kaimynką. Niekas man už ją geriau nepadarys. Ir prižiūrima gerai esu: man masažą į namus užsako, lašelines stato“, – džiaugiasi senolė.

Ar tikisi sveikinimų su šimt­­me­­čiu? Nors atsako nežinanti, kas svei­kins, šypsena veide išduoda, kad labai to laukia. O juk tikrai yra, turi būti kas ją pri­simintų: juk ne vienam sutei­kė motinišką globą, rūpestį, meilę. Neskaitant sa­vų – dukros, anū­ko, dviejų proanūkių ir net proprovaikaičio.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.