Lenktynininkė Augustė – stereotipų laužytoja

Ne taip seniai per šalį nurūko 30-asis ralis „Aplink Lietuvą“. Tarp 55 ekipažų be­veik 1200 kilometrų trasą ryžosi įveikti ir keturi grynai moteriški ekipažai. Tarp jų – ne vie­name ralyje jau dalyvavusi ir mūsų kraštietė Augustė Rupšytė.

Šie­met istorinis ralis buvo užsukęs ir į Šilalę – lenktynininkai išbandė mūsų rajono kelius. Jais skriejo ir Kvė­darnoje augusios Augustės bei jos šturmanės Rūtos Sa­ladžienės automobilis.

Šiųmetis ralis „Aplink Lie­tu­vą“ kvėdarniškei buvo jau ket­virtas. Augustė sako, jog žinia, kad lenktynininkai užsuks į gim­tinę, sukėlė pliūpsnį gerų emocijų. Dar daugiau jaudulio atsirado, sužinojus, jog vienas greičio ruožų laukia tame pačiame Balsių aerodrome, kuris ir įkvėpė šiam sportui. 

„Ralis „Aplink Lietuvą“ man yra ne tik tris dienas trunkantis maratonas, bet ir malonius prisiminimus keliantis laikotarpis. Vienas tokių momentų yra mūsų komandos susikūrimas prieš ket­verius metus. Vis dar nėra dažnas reiškinys automobilių sporte, kad ekipažą sudarytų tik moterys. Smagu, jog pavyko sukurti būtent tokį. Šturmanės pa­reigoms pakviečiau autolenktynininkę Rūtą, su kuria dažnai konkuruodavome kartingo ar slalomo varžybose. Nelabai tikėjau, kad ji sutiks, bet Rūta pritarė moteriško ekipažo kūrimui be jokių papildomų klausimų ar įkalbinėjimų. Taip iš konkurenčių tapome puikia komanda, jau ket­verius metus važiuojančia tuo pačiu mano „Golfu“. Juo­kaujame, jog esame neišskiriama trijulė – Augustė, Rūta ir „golfytis“. Tikimės Lietuvą „apraliuoti“ dar ne kartą“, – pasakoja Augustė.

Pristatydama savo komandą, ji pabrėžia, jog pilotui geras šturmanas yra tikras atradimas. Ypač svarbu – charakterių suderinamumas. 

„Šturmanas reikalingas ne tik tam, kad pasakotų trasos schemą – jis yra ir savotiškas psichologas vairuotojui. Rūta – labai šiltas ir draugiškas žmogus. Palyginti su manimi, ji yra kiek ramesnio būdo. Tai padeda man neperdegti, o jos gebėjimas greitai prisitaikyti prie skirtingų situacijų bei itin atsakingas požiūris į savo parei­gas mums padeda pasiekti ge­rų rezultatų. Rūtos atsakingumą iliustruoja ir toks pavyz­dys – ne kartą, prabudusi vi­du­ry nakties, esu radusi ją ana­lizuojančią trasas“, – giria savo šturmanę pilotė.

Augustė sako, jog kasmet iš naujo renkasi, kuriose varžybose dalyvaus, kurių atsisakys. Pasirinkimą lemia ne tik galimybės, bet ir techniniai reikalavimai. Taip nutiko ir su šiųmečiu raliu, kuriame moterų ekipažas iki šiol dalyvaudavo. 

„Šiemet mini ralio varžybose nedalyvauju, nes labai pasikeitė varžybų formatas, liko vien žvyriniai greičio ruožai. Kadangi aš varžybose dalyvauju su standartiniu automobiliu, kuris ma­ne veža ir į darbą, tai man kiek gaila savo mašinos. Tačiau galbūt kitais metais jame ryšimės parungtyniauti jau su kita technika“, – atskleidžia Augustė.

Kvėdarniškė šiemet dar dalyvauja ir Lietuvos automobilių slalomo čempionate, „Street ra­ce“ bei „Weekend grand race“ var­žybose. Autolenktynininkės nuo­mone, aplinkiniai sako, kad jos ekipažui sekasi neblogai, tačiau ji pati sau esanti reiklesnė ir griežtesnė. O dažniau džiugina ne apdovanojimai, bet rezultatai.

Šilalės kraštas – visada širdyje

Augustė neslepia, kad ne tik širdimi, bet ir oficialiai iki šiol tebėra Šilalės rajono gyventoja. 

„Gimiau ir užaugau Kvėdar­noje, vėliau išvykau mokytis į sostinę, kur ir gyvenu. Tačiau būtent Kvėdarną iki šiol vadinu tikraisiais savo namais, į kuriuos stengiuosi grįžti bent kas porą savaičių. Tik čia galiu pailsėti nuo sostinės šurmulio, nors, žinoma, gaila, jog draugų Kvėdarnoje nebedaug li­kę“, – pasakoja aviacijos mokslus baigusi mergina.

Augustė kvėdarniškių Rup­šių šeimoje yra jauniausia iš trijų vaikų. Be jos, automobilių sporto varžybose daugiau niekas nedalyvauja, nors šio sporto mėgėjais gali vadintis visi. O Augustę automobilių sportu užkrėtė brolis, kuris šiuo metu verčiasi lenktynių organizavimu. 

„Daugiau nei prieš dešimt metų jis pakvietė mane pažiūrėti ralio varžybų į Zarasus. Tuomet ne tik nenorėjau važiuoti, bet ir neturėjau supratimo, kas tas ralis – maniau, jog bus kažkas panašaus į per televiziją rodomą „Formulę 1“. Bet po „300 Lakes Rally“ 2010-aisiais viskas pasikeitė: pradėjau domėtis automobiliais, autosporto discip­linomis. Dar po kelių me­tų prasidėjo ir mano, kaip vairuotojos šiame spor­te, karjera. Tada daly­vau­ti automobilių slalomo varžybose, surengtose Bal­sių aerodrome, įkalbėjo drau­gai. La­bai bijojau, spyriojausi, net nežinojau, kaip elgtis prie vairo. O po varžybų užplūdo toks adrenalinas, net drebėjau iš jaudulio, kaip „noriu dar!” Dabar šią istoriją prisimenu su šypsena, bet tada išgyvenimų nestigo. Tuo labiau, jog trasoje pasirodžiau, įsitaisiusi už mamos automobilio vairo, o ji apie tai nieko net nežinojo. O sužinojo iš... publikacijos „Šilalės artojo“ laikraštyje. Dėl tokio mano elgesio ji nebuvo labai laiminga. Kita vertus, šis mano žingsnis buvo lemiamas: pajutau „priklausomybę“, nuo kurios, deja, jokių vaistų nė­ra“, – juokiasi Augustė.

Stereotipinis mąstymas – ne jai

Ir nors Augustė džiaugiasi, kad jud­viem su Rūta vis geriau sekasi laužyti stereotipus neva automobilių sportas yra vyriškas užsiėmimas, o visuomenės požiūris į moterų domėjimąsi autosportu per tuos kelerius metus gerokai pasikeitė, vis tik pripažįsta, jog tenka išgirsti įvairių vertinimų.

„Laikui bėgant, daug kas keičia­si ir jau skinasi kelią posakis, kad automobilių sporte lyties nėra. Toks požiūris patinka ne visiems ir, deja, vis dar sulaukia­me replikų iš vyriškos pusės. Todėl ir šiemet, atsiimdama apdova­no­jimus Vilniuje, Daukanto aikštėje, tokiems replikuotojams sakiau, kad mū­sų ekipažo sėk­mę nulėmė tai, jog „aš pagaliau radau, kur yra ga­­zas“, – kvatoja lenktyni­ninkė.

Pasak jos, laimei, tokių kon­kurentų traso­je nėra labai daug, vis dažniau moterys išgirsta iš vyrų komplimentų, kad teko gerokai pavargti, vejantis jų valdomus automobilius ir t. t. Ste­reotipiniu mąstymu Au­gustė įvardija ir teiginius apie automobilių sporto pavojingu­mą. Su tokia nuomone mergina susidūrė ir savo šeimoje, kuri iš pradžių tikrai ne itin žavėjosi jos pomėgiu. 

„Teko įrodyti, kad mano pasirinkimas yra orientuotas į tikslų vairavimą, o ne į greitį ar pavojus. Ko gero, tik tėtis be jokių išankstinių nuostatų žavėjosi mano aistra automobiliams. Dabar mano artimieji tokių stereotipų nebeturi, nebe­liko ir baimės su manimi pasivažinėti. Netgi priešingai: kai tenka rinktis, kam iš šeimos sėsti prie vairo, laimiu aš“, – primindama, kad kelias nėra ta vieta, kur automobilių sporto entuziastai de­monstruoja savo sugebėjimus, sako Au­gustė. 

Ji tikina, jog trasoje įgyti vairavimo įgūdžiai jai ne kartą padėjo išvengti avarijos.

Mergina sako puikiai suvokianti, kad ne vienam jaunam vairuotojui knieti paspausti greičio pedalą ir net išbandyti jėgas trasoje. Tad jai apmaudu, jog Šilalėje tokių galimybių nėra.

„Gaila, kad automobilių sportas rajone pamirštas. Nors yra šilališkių, dalyvaujančių įvairiose automobilių sporto var­žybose, Šilalėje tokių renginių nevyksta. Tad kartais net pa­galvoju, jog gal reikėtų ką nors paraginti juos organizuoti“, – svarsto lenktynininkė.

Augustė savo kraštiečiams jau­čiasi dėkinga už tai, kad Ši­la­lės rajonas išlaiko savitumą.

„Šilališkėms merginoms, moterims linkiu atsikratyti baimių, nebijoti siekti savo tikslų, o ne klausytis stereotipinių kalbų ar gyventi pagal „nerašytą vadovėlį“. Nereikia laukti stebuk­lo – dabartinis gyvenimas ir yra stebuklas, o jeigu jame kažkas nepatinka, reikia nebijoti keisti“, – įsitikinusi autolenktynininkė A. Rup­šytė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo