Kaimas įamžino Sausio 13-osios didvyrio atminimą

Šiltą rugsėjo pabaigos popietę prie Paežerio kaimo gyventojų pastatyto Lietuvos vardo kryžiaus ir plačiai iš­si­kerojusio valstybės atkūrimo 10-mečio proga paso­dinto ąžuolo susirinko aplinkinių kaimų žmonės. Atidengtas dar vienas at­minimo ženklas – Vytautui Vaitkui skirtas stoga­stulpis. Juo įam­žintas Šilalės krašte gimęs ir užaugęs Sausio 13-osios did­vyris, tragiškąją naktį žuvęs nuo sovietų desantininkų pa­leistos kulkos.

Atminimas visam likusiam laikui

Trys dešimtmečiai turėjo pra­­­eiti, kad Upynos kraštas su­si­­grąžintų prisiminimą žmogaus, kurio pavyzdys įkvėps bū­simas kartas saugoti savo ša­lies laisvę, ginti nepriklau­so­mybę, jei kada nors prisieis vėl stoti už ją prieš tankus. Apie gyvybę prie televizijos bokšto paaukojusį V. Vaitkų šio krašto žmonės visada žinojo ir jį prisiminė, tik niekas nesusiprato pasiūlyti pagerbti jo atminimą. Ta mintis kilo bu­vusiai istori­jos mokytojai, da­bar mu­ziejinin­kei Re­gi­nai Mic­ku­vie­nei, gavusiai vil­nietės Birutės Vait­­kutės prašymą rasti žu­vusį­jį prisimenančių žmonių. Pra­­dė­­ju­si klausinėti
kai­mo gyven­to­­­jų, muziejininkė suprato, jog žmo­­nės su meile pri­simena šią šeimą ir Vytautą. R. Mic­­­­ku­vie­nė surinko nuotraukas, užrašė prisiminimus, bet ir dabar dar atsiranda norinčiųjų ką nors papasakoti.
Sunkiausia, pasak R. Mic­ku­vie­nės, buvo rasti Vy­tauto sū­nų Ro­ber­­tą, kuris, pasirodo, ir­gi yra mo­kytojas, Vilniaus Emi­­lijos Plia­te­ry­tės progimnazijo­je moko vaikus istorijos. At­vy­kęs į tėvo gimtinę, R. Vait­kus sakė, jog tokio įamžinimo yra verti visi už Lietuvos laisvę kovoję ir žuvę didvyriai – gyventi su jų atminimu reikia visą likusį laiką.
„Norėčiau, kad ir šis stoga­stulpis čia būtų amžinai, ir žmo­nės, kurie čia gyvens po mūsų, prisi­min­tų V. Vaitkų ir žinotų, dėl ko jis kovojo. Jaunimas, mokiniai turi žinoti, kodėl daugelį amžių žmonės kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę, nes jei po 10 ar 50 me­tų iškiltų pavojus valstybei, tik jie galėtų ją ap­ginti“, – sakė stogastulpį ati­dengęs V. Vait­kaus sūnus Ro­­­­ber­tas.

Abipus tautodailininko Alvy­do Pociaus išdrožto stogastulpio, kurį puošia upyniškio Kle­menso Lovčiko sukurta metalinė saulutė, suplevėsavo lietuviams brangios vėliavos – kaimo žmonės patys suvirino bei pastatė joms stovus, kad visi, važiuojantys pro šalį, senu papročiu prieš kryžių ir vėliavą pagarbiai nukeltų kepurę.

Tik priešakinėse eilėse

V. Vaitkus gimė 1943 m. rugsėjo 22 d. Paežerio kaime. Jo šeimos istoriją pasakojusi Liu­da Vismantaitė teigė bendravusi su Vytautu ir tada, kai jis jau gyveno Vilniuje.

„Vytautas buvo tėvelio pusbrolis, gyvenome gretimuose kai­­muose. Vytauto tikroji pa­­­var­dė buvo Bambalas, jo tėvas – Vla­dislavas Bambalas, ma­ma –Ju­zefa Vaitkevičiūtė. Šeima tu­­rė­­jo tris sūnus, Vytautas bu­vo jauniausias. Lingeniškės kai­­­me gyveno Vytauto mamos bro­­lis Pran­ciškus, kuris bu­­vo vedęs Vy­tauto tėvo seserį. Šei­ma vaikų neturėjo, o Vy­tu­­kas pas juos nuolat lankyda­vosi, tai gal norėdami turėti pavel­dėtoją, jie ir suteikė giminaičių vaikui savo pavardę – Vy­tautas tapo Vaitkumi“, – prisiminė moteris.

Ji pasakojo, kaip mokyda­ma­sis Kaltinėnų vidurinėje Vy­tau­tas savaitgaliais mėgdavo nu­va­žiuoti į sostinę, kur galėdavo aplankyti parodas, pažiūrė­ti spektaklių, ir apsistodavo pas tėvelio pusbrolį, gy­­ve­­nu­sį visai šalia televizijos bokš­­to. Vytautas, pasak Liudos, bu­vo labai draugiškas, su visais bend­raujantis, atrodė, jog kur bepasisuktų, visur jo draugai.

„Visai nenustebau, kai išgirdau, jog Vytautas žuvo, nes jis visada būdavo įvykių epicent­re – negalėjau įsivaizduoti, kad stovėtų už kitų nugarų, kur saugiau. Atsimenu ir laidotuves: visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti, o per laidotuves atrodė, kad juos visus į patį dangų išnešė...“ – pasakojo L. Vis­mantaitė. Įdomią istoriją apie savo bendraamžį V. Vaitkų prisiminė Juozas Gudinskas. Jie abu vėlyvą 1962-ųjų rudenį buvo išvežti tarnauti sovietinėje kariuomenėje, abu Maskvoje privalėjo priimti karių priesaiką.

„Išvakarėse priėjo prie manęs Vytas ir sako: „Juozai, neduokim priesaikos“. Nepa­ju­tau, kaip pasakiau: „Tu ką, dur­nas?“ Daugiau apie tai ne­kalbė­jome, išsiskyrėme kas sau. Va­ka­re ser­­žantai atvedė jį į ka­rei­vi­­nes ir paguldė į lovą. No­rė­jau kel­tis pažiūrėti, bet nedrį­sau. Per pusryčius Vytauto nebu­vo – jį kažkur išvežė. Su­si­ti­­ko­­me tik per jo tėvo lai­do­tuves, bet taip ir nepa­klau­siau, kaip su ta priesaika buvo. Manau, jie privertė ją priimti. Vytautas buvo drąsus ir energingas žmogus, už laisvę paau­ko­jęs savo gyveni­mą“, – pasakojo J. Gu­dinskas.

R. Mickuvienė pastebėjo, kad ši šeima kartų kartoms perda­vė meilę Lie­tu­vai: už ryšius su partizanais KBG įkalino V. Vait­kaus tėvą, Vy­tautas atsisakė duo­­ti sovietų kario prie­saiką, Šau­lių sąjungai priklauso ir jo sū­nus Ro­ber­tas.

Į darbą kibo visas kaimas

Nors įamžinti V. Vait­kaus atminimą ėmėsi Vlado Stat­ke­vi­čiaus muziejaus darbuotojai, o dalį lėšų tam skyrė Šilalės
savivaldybė, vis dėlto daugiausiai prisidėjo Paežerio žmonės – pasak seniūno Igno Gužauskio, statant stogastulpį, ūkininkai negailėjo nei laiko, nei technikos, daugybė žmonių susirinko tvarkyti ap­lin­ką.

Todėl skambėjo padėkos Ani­ce­tui ir Ni­jolei Rim­kams, Ni­jo­lei ir Česlovui Lega­čins­kams, Au­rimui Legačinskui ir Ka­ro­­liui Anu­liui, Ligitai ir Sta­siui Bu­­šins­kams, Vilmai ir Si­gi­­tui Gu­­dins­­kams, Jonui Šed­ba­rui, Jo­nui Misiūnui, Al­bi­nai ir An­ta­nui Rimkams, Onu­tei Kve­­da­rie­­­nei ir Valerijai Bu­kan­taitei, skulp­tū­rai reikalingą ąžuolą pa­do­va­­no­jusiam Vac­lo­vui Biels­­kiui bei žemės savininkei Onai Ra­dienei.

„Dabar šioje vietoje trūksta tik varpo, kuris sukviestų žmones į visas šventes – ne tik tuos, kurie šalia gyvena, bet ir tuos, kurie sugrįžta į gimtąsias vietas bei prisideda prie kaimo atminimo išsaugojimo“, – žmonių vienybe džiaugėsi R. Mic­ku­­vie­nė.

Paežerio kaimo bendruomenės žmonės prieš trejus metus perstatė Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečiui pastatytą kry­žių, sukilo ir išsaugojo nuo pjūk­lų ta pačia proga pasodintą ąžuolą. Kartu su Robertu į šventę atvykęs Vilniaus šaulių kuopos vadas Kostas Ivanauskas pasidžiaugė tokia gausybe žmonių, kurie susirinko pagerbti savo kraštiečio, paaukojusio gyvybę už laisvę. „Žuvusiųjų žygdarbis gyvas, jų drąsus poelgis yra pavyz­dys, kaip reikia ginti savo šalį. Prieš kariuomenę stovė­jo beginkliai žmonės. Juos jungė vienybė. Įam­žin­da­mi kraštiečio atminimą, jūs taip pat parodėte savo vienybę bei su­si­telki­mą“, – sakė šau­lių vadas.

Prasmingai nuskambėjo pas­kutinis renginio akcentas – kunigo Saulius Sasnausko žodžiai apie Sausio 13-ąją: „Viskas tą nak­tį buvo aukščiausio laipsnio – ir malda, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vieny­bė, ir išmintis, ir pati tiesa. Vis­kas – iki pat dangaus aukštybių, iki pat sielos dugno, kiek tik įmanoma pasiekti. Iš kur vi­sa tai, niekas nepasakys. Bet aiš­ku, kad mes nebuvome vieni. Ir šiandien, kai dėkojame lais­­vės kovotojams, atidavusiems sa­vo gyvybes, tariame vie­ną ačiū ir į tolimą dangų jiems, žuvu­siems“.

V. Vaitkus 1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų desantininkų buvo nušautas prie televizijos bokšto. Palaidotas Antakalnio ka­­pinėse Vilniuje, kartu su ki­tomis Sausio 13-osios aukomis. Apdovanotas antru pagal svarbą aukščiausiu Lie­tu­vos valstybės apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. 1992 m. V. Vaitkaus žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto atidengtas paminklas. 1996 m. televizijos bokšto prieigose esančiai Vil­niaus gatvei  suteiktas V. Vaitkaus vardas. 1998 m. atidengta atminimo lenta prie namo, kuriame gyveno.

Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 15 spalio 2021 08:47