„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Lietuvos laisvės kovotojas Aleksandras Milaševičius-Ruonis

A. Milaševičius su žmona ir sūnumi 1938 m. A. Milaševičius su žmona ir sūnumi 1938 m.

Šiemet sukanka 115 metų, kai gimė Vakarų Lietuvos Jū­ros partizanų srities vadas, LLKS Ginkluotųjų pajėgų va­do pavaduotojas A. Mila­še­vičius-Ruonis. Kai kurie istorijos tyrinėtojai teigia, kad jis yra gimęs 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose, tačiau remiantis patikslintais duomenimis, gimimo vieta yra Liepoja (Latvija). Šią versiją patvirtina Barboros Vileišytės disertacijos duomenys apie tai, kad Otonas Milaševičius, būsimo Lietuvos partizano tėvas, atvyko dirbti į Seinų ,,Šaltinio“ spaus­tuvę 1907 m. iš Liepojos.

Seinų kultūrinė aplinka, lietuvybės puoselėjimas šiame krašte XX a. pradžioje padarė didelę įtaką Milaševičių šeimai. Tikėtina, jog čia vaikai bus lankę ir lietuvišką pradžios mokyklą, bet šį faktą patvirtinančių ar paneigiančių duomenų surasti dabar jau būtų sunku. Užsidarius ,,Šaltinio“ spaustuvei, o vėliau susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, Milaševičių šeima išvyko gyventi į Lietuvą. 1924 m. Aleksandras, baigęs Veisiejų progimnaziją, išėjo tarnauti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigęs Kauno karo mokyklą ir įgijęs kavalerijos leitenanto laipsnį, 1927 m. pradėjo tarnauti Pirmajame ulonų pulke. Netrukus vedė Stasę Nešokočiūtę, o 1931 m. šeima susilaukė pirmagimio Aleksandro Vytau­to. Nuo 1939 m. pradžios kapitonas A. Mi­laševičius buvo mokomojo eskad­rono vadas.

1940–1941 m. buvo tragiški ne tik Lie­tuvai, bet ir trims karininkams broliams Milaševičiams: Otonui, Aleksandrui bei Albinui, priverstiems tarnauti okupacinėje kariuomenėje. 1941-ųjų pradžioje. Aleksandras atleidžiamas iš sovietinės kariuomenės, vėliau areštuojamas brolis Albinas ir išgabenamas į tremtį Kazachstane, iš kurios nebegrįžo. Otonas gyvybės siūlą ryžosi nutraukti pats. Tai įvyko prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui 1941 m. birželį, kai raudonoji armija traukėsi į rytus. Istorijos tyrinėtojai Aras Lukšas ir Dalius Žygelis apie pas­kutines O. Milaševičiaus gyvenimo valandas rašo: ,,Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės į Rusiją traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių. Dalis lietuvių sukilo vos pasitraukus iš miestelio, dar maždaug šešiasdešimt ištrūko ties Švenčionimis. <...> Kai kurie kariai, matydami, kad ištrūkti nepavyks, verčiau rinkosi mirtį. Pasiekus Adutiškį, Otonas kreipėsi į karius. ,,Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“ – tokie buvo paskutiniai divizijos pulkininko leitenanto žodžiai. Matyda­mas, jog atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė“.

1942 m. A. Milaševičius buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir išsiųstas į Rytų frontą. Tais pačiais metais džiova pakirto jo sesers Viktorijos sveikatą ir šeima neteko dar vieno nario. Aleksandro ir Stasės Milaševičių duk­ra Birutė tikriausiai bus gimusi 1943 m. (tikslių duomenų rasti nepavyko). 1944-aisiais A. Milaševičius su žmona, vaikais ir tėvais pasitraukė į Vakarus. Jie patyrė baisųjį Drezdeno bombardavimą 1945 m. vasario 13–15 d. Apie tuos įvykius Genovaitė Perminaitė-Kalkienė, gyvenusi netoli Drezdeno ir bendravusi su Milaševičių šeima, pasakoja, kad ,,vieną naktį, pažadinta sirenų kaukimo, Milaševičių šeima kartu su daugybe kitų miestelėnų nuskubėjo į slėptuvę. Žmonių čia prisirinko tiek daug, kad pritrūko oro. Mėgindamas padėti nelaimės draugams, A. Milaševičius ėmė ieškoti ventiliacijos angos. Pamatęs, kad virš slėptuvės esantis namas skendi liepsnose, buvęs karininkas nusprendė, jog vienintelis išsigelbėjimas – veržtis į lauką. Čiupęs į glėbį mažąją dvejų metukų dukrelę Birutę ir liepęs kitiems šeimos nariams neatsilikti, šiaip taip ištrūko iš liepsnos žiedo“. Deja, išgelbėti visų šeimos narių jam nepasisekė – pasibaigus oro ant­skrydžiams, surasti žmonos ir sūnaus tarp išlikusių gyvųjų nepavyko...

Rita PAULIUKAITIENĖ

Nuotr. iš autorės archyvo

(Bus daugiau)

 

 

 

Atnaujinta Penktadienis, 22 spalio 2021 12:51