„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Tvirtos Lietuvos kelias – kiekviename darbe matyti prasmę

Kai prieš mėnesį susirinkę Paežerio apylinkių žmonės statė atminimo stogastulpį Sausio 13-ąją žuvusiam kraštiečiui Vytautui Vaitkui, už idėją ir organizavimą visi dėkojo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotojai Reginai Mickuvienei, o ji džiaugėsi sutikusi tikrus patriotus – žmones, kurie iš tiesų žino, kas yra laisvė, ir moka ją branginti. Keturis dešimtmečius Upynos mokykloje istorijos mokytoja dirbusi R. Mickuvienė tikina, jog užaugo karta, nemėgstanti kalbėti apie patriotiškumą, tačiau puošianti savo kraštą darbu ir kūryba. 

Gimtinė – kaip Dievo akis

Regina – to paties krašto vaikas: kilusi iš mažo kaimelio Pabremenio, visą gyvenimą atidavusi Upynai, o šeimos židinį sauganti Iždonuose.

„Čia mano trikampis – kaip Dievo akis. Todėl ir tos vietos tokios mielos, dieną naktį galėčiau apie jas pasakoti. O ir yra ką. Daugelis net ir vietinių žmonių nežino istorinių vietų, o kai kurios tik dabar atrastos ar naujai prisikėlė po ekspedicijų, į kurias keliauja profesorius Vykintas Vaitkevičius bei kiti archeologai. Aš pati labai daug nežinojau, dar tik viską bandau susidėlioti į vietas. Nėra lengva, nes ir šaltiniai skirtingai pateikia istorinius faktus“, – tikina Upynos liaudies amatų muziejuje dirbanti moteris.

Naujausiu atradimu ji vadina Rotužės šaltinį, esantį Lauksargio kaime, to­kį apleistą ir pamirštą. Skauda širdį ir dėl nepelnytai pamiršto Aušrinės kalno, kuris yra toks pat svarbus, kaip Šatrijos, ties kuriuo šiaurėje baigiasi kal­votoji Žemaitija ir prasideda lygumos.

„O mūsų Aušrinkalnis kalvas nuo lygumų skiria pietinėje pusėje – čia taip pat buvo visas sakralinis mitologinis kompleksas. Gaila, kad nėra nei nuorodų, nei gerų privažiavimų, tad reikia įdėti darbo, kad visa tai atsirastų“, – tikina muziejininkė, savanoriaujanti vedant ekskursijas į jai brangias vietas.

Nuo Svystkalnio regyklos galima pamatyti net Tilžės ir Tauragės bokštus, o kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas pasakojo, kad kažkada iš ten matė net traukinio vagonus, riedančius nuo Tau­ragės Varlaukio link. Netoli nuo Upy­nos gamtos paminklas Gudirvių ak­muo, Kalvalių piliakalnis, reikia sustoti prie V. Vaitkui skirto stogastulpio, užkopti į Prienų piliakalnį, pamatyti garsųjį Sku­burlą, nusiprausti Rotužės šaltinyje, užkopti į Aušrinkalnį.

„Taip susidėlioja tik 10 kilometrų, o kiek sustojimų!” – neslepia džiaugsmo moteris, apgailestaujanti, jog per vėlai tapo muziejininke. Mokytojaudama visada sakydavo, kad nieko kito negalėtų ir nemokėtų dirbti, tačiau gyvenimas įtikino, jog smarkiai klydo.

Kultūros šviesa – nuo Baublių laikų

„Esu laiminga, kad šitiek daug žmonių nori pažinti mūsų kraštą, žinoti jo istoriją – atvažiuoja vaikams parodyti Dionizo Poškos Baublių, kitų rajono istorinių vietų. Kol bus žmonių, kuriems svarbi istorija, kalba, Lietuva neišnyks“, – įsitikinusi Regina.

Į Baublius atvažiavusią Vilniaus ir Kau­­no universitetų mokslininkų de­le­­ga­ciją R. Mickuvienė palydėjo į Upy­nos liaudies amatų muziejų, nuvežė į Girdiškės bažnyčią, papasakojo apie šio krašto žmones, jų darbštumą bei pasiekimus. Mokslininkai stebėjosi, jog kaime dar likę tiek šviesių žmonių. Tai Reginai paglostė širdį, nes vos išgirdusi, kad kaimas yra prasigėręs, ji kaipmat supyksta.

„Raskit man tų prasigėrusių! Vienas kitas yra gyvenime paklydęs, ant tokių, kaip sakydavo Motiejus Valančius, negali pykti – jie jau seniai protelį praradę“, – barasi moteris.

Upynoje nemažai jaunų šeimų, kurios dirba žemę, gražiai augina vaikus, puoselėja sodybas. Regina tikina, jog upyniškiai gal net daugiau nei vilniečiai ir kauniečiai kultūros renginių aplanko, nes visur važiuoja, viską nori pamatyti. Ta šviesa, pasak jos, sklinda iš labai toli, iš tų laikų, kai D. Poška Bijotus pavertė Žemaitijos kultū­ros cent­ru, įkurdamas čia pirmąjį Lietuvoje muziejų.

„Apie D. Pošką per mažai kalbame. Jau vien tai, kad jis neskriaudė vargšų, o jei gerai dirbdavo, dar ir iš baudžiavos paleisdavo, rodo, kokia švie­si ir drąsi tai buvo asmenybė“, – sako istorikė.

D. Poškos pavyzdys įkvėpė ir kitus: kunigas Kazimieras Andriukaitis Girdiškės bažnyčioje sumeistravo įspūdingo dydžio ąžuolinius altorius. Vytogalą išgarsino lakūnas Stasys Girėnas ir ten mokytojavęs pedagogas, keliautojas, rašytojas Matas Šalčius, parašęs šešiatomį „Svečiuose pas 40 tautų“.

Pasak muziejininkės, tokių žmonių yra ir dabar. Jei ne K. Lovčikas ir Vaidilutė Jončaitė, Upy­noje nebūtų muziejaus ir nebūtų tiek palikta šio krašto istorijos bei kultūros vertybių ateinančioms kartoms.

„Klemensas visą gyvenimą tam muziejui paskyrė. Kokį gilų suvokimą reikėjo turėti, jog tas vertybes sovietmečiu saugotum. Viskas surašyta inventorinėse knygose: iš kur gauta, kas savininkas, kokia to daikto istorija. Muziejuje yra apie 3700 eksponatų, antra tiek vietos reikėtų, kad galėtume eksponuoti viską. Galvojate, kad visi atidavė tuos daiktus už dyką? Daž­niausiai reikėjo pirkti – už savo pinigus. Ir dar rizikavo, savo namuose viską laikė, į kaimynės daržinę kryžius buvo sukišęs. Tik kai sovietmetis baigėsi, galėjo čia atgabenti“, – pasakoja R. Mickuvienė.

Ji džiaugiasi, kad Upynoje nepamirštamos ir puoselėjamos krašto tradicijos, vyksta nuostabūs renginiai kultūros namuose. Visa tai ant savo pečių tvirtai laiko čia gimusi ir augusi Renata Gužauskienė.

Mokytoja iš pašaukimo

Nors Regina sako gerokai pavėlavusi tapti muziejininke, bet neslepia, kad jokios kitos profesijos nebūtų galėjusi pasirinkti, nes visada žavėjosi plačios erudicijos, savo darbą ypatingai mylėjusia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stefa Statkevičiene – kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus, kurio vardas suteiktas Šilalės krašto muziejui, žmona.

Tokius pat inteligentiškus, atsidavusius savo mokiniams pedagogus ji sutiko pradėjusi dirbti Upynos vidurinėje mo­kykloje. Visada žavėjosi mokytoja V. Jon­­čaite, sovietmečiu subūrusia mokinių etnografinį ansamblį „Kukutis“, kuris ne kartą tapo respublikinių konkursų laureatu. O kiek apdovanojimų pelnė jos vadovaujamo dramos būrelio spektak­liai, mokytojų etnografinio ansamblio pasirodymus filmavo net Lietuvos televizija. Regina tikina, jog be anuomet mokyklai vadovavusios Rožė Žulkutės pritarimo nieko nebūtų buvę – sovietmečiu reikėjo drąsos lietuvybei skatinti.

„Mokytojai dirbo šeimomis: V. Jon­čai­tė ir K. Lovčikas, Ona ir Kleopas Uman­tai, Danutė ir Juozas Kvietkai, Stasė ir Motiejus Martišiai, Morta Milmantienė ir Dalia Milmantaitė bei kt. Jų pareiga buvo šventa – jei dirbti, tai sąžiningai. To mokiausi iš jų ir mokiau savo mokinius. Kaimo vaikai yra geri, jie niekada jokių problemų nekeldavo, nes patiria nelengvą kaimo darbų naštą. Parėję iš mokyklos, dirbdavo ūkyje, tik vakare sėsdavo ruošti namų darbų. Lietuva jiems nėra tuščia sąvoka“, – tikina R. Mic­kuvienė, kurios mokiniai daugybę kartų yra tapę LR Konstitucijos egzamino nugalėtojais.

Mokytoja neabejoja, jog LR Konsti­tu­ciją turi žinoti kiekvienas šalies pilietis. Gal ne visus 14 skirsnių ir ne visus 154 straipsnius, nes viskas, kas reikia, pasakyta pirmame straipsnyje: „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

„Į šį straipsnį susiveda visas žmogaus gyvenimas, darbas, meilė tėvynei, prisirišimas prie savo krašto, gimtų vietų. Nebūtinai mūsų jaunimas turi siekti kažkokių aukštumų, bet LR Konstituciją kiekvienas turi žinoti“, – tvirtina R. Mic­kuvienė.

Pasak Reginos, LR Konstitucija yra beveik tobula: per 29 egzistavimo metus ji sulaukė labai mažai kritikos. Tai vienas iš didžiausių Lietuvos laimėjimų. Ir taip yra dėl to, kad pagrindinį šalies įstatymą rengė aukštos erudicijos, giliai teisę ir gyvenimą suprantantys žmonės – Kazimieras Motieka, Jus­ti­nas Marcinkevičius, Vytautas Lands­bergis, Romualdas Ozo­las,  Egidijus Jarašiūnas, Vytautas Sinkevičius bei kt.

„Manęs dažnai klausia, kas yra patriotizmas. Kažkada mokykloje darėme projektą ir įvairaus amžiaus žmonių klausėme, kokie žmonės yra patriotai. Daugelis teigė, jog nepažįsta tokių, nebent įvardijo vienintelį K. Lovčiką, kuris įkūrė muziejų Upynoje. O aš manau, kad kiekvienas, kuris sąžiningai dirba savo darbą, augina ir gražiai auklėja vaikus, neniekina savo tautos, o saugo ir puoselėja krašto istoriją bei papročius yra patriotas. Nesmerkiu ir išvykstančių užsidirbti į užsienį, tik norėčiau, kad jie sugrįžtų ir padarytų čia tai, ką ten išmoko – toks yra tobulėjimo ir kūrybos kelias, tvirtos Lietuvos kelias“, – sako R. Mickuvienė.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

 

 

Atnaujinta Antradienis, 26 spalio 2021 08:14