Gyvenimo pynė

Bytautų šeimos palikuonys Bytautų šeimos palikuonys

Gerbiama redakcija, siunčiu ištrauką iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“. Galbūt šis pasakojimas ne vieną paskatins sugrįžti prie savo protėvių šaknų paieškų. Taip mes prisidėsime prie lietuvių šeimų stiprinimo, o tai šiais laikais yra labai aktualu mūsų tautai.

Šaknų beieškant

Sėdžiu palinkęs prie stalo ir per padidinamąjį stiklą bandau perskaityti prieš kelis šimtmečius pareigingo rašt­vedžio sudėliotą tekstą. Iš jo sprendžiu, kad raštvedys anuomet rašė gražiai ir atsakingai, suprasdamas atliekamo darbo svarbą ne tik jo laikmečiui, bet ir ateinančioms kartoms. Vartau senovinį raštijos paminklą ir matau jį, raštvedį, įgudusia ranka bevedžiojantį plunksną popieriaus lakšte. Sulaikęs kvėpavimą, jis rašo kaligrafiškai, didžiąsias raides papuošdamas įspūdingais ornamentais, o mažosioms, tartum baleto šokėjoms, suteikdamas ypatingo grakštumo.

Iki mūsų dienų išlikę šimtmetiniai raš­tai yra neįkainojami rašytiniai pamink­lai, kurie daro gilų įspūdį ir, prisilietus prie jų, pažadina nenusakomą jaudulį. 

Be galo įdomu šiuos tekstus skaityti, nors kartais sunku suprasti ar pažinti. Dar daugiau – mes, matyt, esame jau pernelyg nutolę, kad lengvai suvoktume prieš šimtus metų gyvenusių žmonių mąstyseną, jų tarpusavio santykius, gyvenimo būdą ar paprotinę teisę. 

Šiandien, norint apčiuopti kuo gilesnes giminės raidos šaknis, būtina išsiaiškinti vardų, pavardžių kilmę ar bend­rumą, gimimo bei mirties datas ir kitas iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas biografijos smulkmenas, be kurių, ieškant giminės šaknų, negali judėti į priekį. Tam reikia sugaišti nepaprastai daug brangaus laiko. Ir tik tyrėjo užsispyrimo bei kantrybės dėka galima užauginti įspūdingą giminės medį, kuris duotų gražių vaisių.

Už lango gili tamsa. Žvelgiu į laikrodį: jau trečia valanda nakties, miegantiems – pats įmigis, bet manyje suvešėjęs ieškojimų bei atradimų smalsumas nugali vidurnakčio miegą. Dar padirbėsiu minutę kitą ir eisiu sumerkti akių. Jos priekaištingai man sako, kad rytas nebe už kalnų ir reikia pailsėti. O aš vis dar nenoriu skirtis su krūva archyvinių dokumentų, laiškų bei kitokių svarbių raštų kopijų, gulinčių prieš mane ant rašomojo stalo.

Man šie istorinės praeities liudininkai reikalingi ieškant giminės šaknų. Jos driekiasi po storais amžių klodais ir neša svarbią informaciją mūsų kartai. Mes siekiame pažinti save per juos, atversdami buvusių kartų gyvenimo knygas, kuriose atsispindi žmogaus būties dviprasmybė, kilnūs meilės jausmai, tragizmas, protėvių vargai, rūpesčiai bei džiaugsmai. Tokiu būdu pažinti jų pasaulį, suprasti aplinką, kurioje jie gyveno, prisiliesti prie jų puoselėtų vertybių šaknų ieškotojui yra didelis džiaugsmas ir dar didesnė emocinė kančia. 

Darbas, apie kurį kalbu, reikalauja ne tik daug laiko, bet ir užsispyrimo, jėgų, pagaliau ir lėšų. Nepakanka pasėdėti archyvuose, kitaip tariant, pasikapstyti valdiškuose popieriuose, tačiau reikia ir išsamaus bendravimo su gyvaisiais istorijos liudininkais, žmonėmis, kurie išgyveno iki mūsų dienų ir su savimi atsinešė iš lūpų į lūpas perduotus pasakojimus. Tuos žmones būtina surasti, aplankyti ir išklausyti. Kartais solidaus amžiaus pasakorių mintys nuveda ne ta linkme, kuria norėtųsi, vis tik iš jų, tartum iš skaidraus upelio, neretai galima pasisemti nors mažą, bet labai reikšmingą giminės istorijos lašelį. 

Giminės medžio šaknų paieškas verta pradėti nuo tėvų, senelių ar giminėje esančių senolių. Betarpiškai jų lūpomis dar vaikystėje papasakotos istorijos užsifiksuoja ir su didesniu ar mažesniu ryškumu išlieka visą gyvenimą. Bereikia tik susikaupti ir jas prisiminti. Netiesa, kad vaikystėje tėvų pasakymai, pamokymai ar patarimai pro vieną ausį įeina – pro kitą išeina. Nežinau, kaip kitiems, bet man jų mintys, pasakojimai  išliko ir vėliau atgulė mano prisiminimų knygoje. 

Šiandien tėvų, senelių, prosenelių bei giminaičių pasakojimai, archyvų dokumentai, nuotraukos bei kita surinkta istorinė medžiaga, susijusi su mūsų protėviais, man tapo didele vertybe, kurią norėčiau perduoti ateities kartoms kaip paminklą, kaip tikėjimą giminės ateitimi. 

Man, nuolat besidominčiam genetinio paveldo stebuklais, giminės genealoginio medžio paieškos nutiesė platų kelią į geresnį, sakyčiau, gilesnį savęs bei kitų žmonių pažinimo pasaulį. Susipažinęs su genetiniu paveldu, gali labiau save identifikuoti, giliau apčiuopti savo ego. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)