„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Meilės Lietuvai Sibiro įšalas neįveikė

Šiemet Lietuva minėjo skaudžią savo tautos tragedijos sukaktį – masinio trėmimo 80-ąsias metines. Šio genocido metu Lietuva ne­teko savo tautos šviesuolių, tremtis palietė daugybę žmonių, su­luošino jų likimus, gūdžias tremties vietas nusėjo lietuvių kapinės... Visa tai išgyveno ir patyrė mūsų kraštietė Vanda Valiūtė, kuri, bū­dama 94-erių, praleidusi Sibire net 75-erius metus, pakėlė ir iškentė varginančią, vien traukiniu beveik savaitę trukusią kelionę, kad vėl pamatytų savo išsiilgtą tėviškę.

Tremties istorija – besikartojanti...

Vanda gimė Karūžiškės kaime, kaip pri­simena ir iki šiolei, vos apie pusę kilometro nuo Medvėgalio kalno, nemažoje Elenos ir Jono Valių šeimoje. Baigė keturias klases Požerės pradžios mokykloje. Tėvas buvo kaimo seniūnas, ūkvedis, darbštus žmogus, tad, žinoma, prasidėjus areštams, sovietų valdžia jį suėmė. Vežant į apklausą, jam pavyko pabėgti, jis slapstėsi miške ir netrukus prisidėjo prie partizanų. Vanda, vyriausia Valių duk­ra, tapo partizanų ryšininke, jos brolis Viktoras – Žemaičių apygardos partizanu. Šviesaus proto se­­nolė mena, jog apygardos vadas buvo Montvydas, žino, kad jis slapstėsi pelkynuose prie Paršežerio, ten ir žuvo.

„Aš buvau ryšininkė partizanų grupelių – jaunų vaikinų, kurių vieni slapstėsi nuo sovietinės armijos, kiti vengė persekiojimų, nes kažkas iš jų artimųjų jau buvo partizanų gretose arba jiems prijaučiantys“, – prisimena Vanda.

1946 m. devyniolikmetė mergina kar­tu su tėvu buvo suimti ir visus metus laikomi bei tardomi kalėji­me Klai­pėdoje. Senolė sako, jog tai bu­vo baisus laikas: tardymai, kankinimai, šaltis ir badas. Galiausiai Vanda, kaip politinė kalinė, už pagalbą partizanams buvo nuteista 10 metų lagerio ir penkerius metus tremties Karagandos srityje, Kazachstane. Ilgai kalėjo Džes­kaz­gane, paskui – moterų kalėjime Ken­gi­­re. Taip praėjo aštuoneri metai. 1948 m. buvo suimtas ir Vandos brolis Viktoras, kuriam skirti 25-eri metai ka­lėjimo Magadane ir penkeri tremties Cent­riniame Chazane. Visa likusi šeima – mama, brolis, trys seserys, kurių vienai buvo vos dveji metukai, taip pat atsidūrė Centriniame Chazane.

„Dirbti prisiėjo sunkiai: gaminome ply­tas, vagonietkomis veždavome ir plytas, ir blokus, kuriuos reikėjo nutiesti per kanalą, jį kasėme kastuvais“, – maišydama rusiškus ir lietuviškus žodžius, pasakoja Vanda. Prisiminimai ir išgyvenimai tokie gyvi, tarsi patirti vakar.

Po Stalino mirties Vandai įkalinimas buvo pakeistas lygtiniu paleidimu panaikinus tremties vietos pasirinkimo apribojimus. Ji neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, tad 1963 m. atvažiavo į Ir­kuts­ko srities Centrinio Chazano kaimą, kur buvo įsikūrusi jos šeima. Bet ir čia kas mėnesį privalėjo registruotis komendantūroje.

Vanda sako buvusi ištekėjusi du kartus. Vaikų nė vienoje santuokoje nesusilaukusi, pavardės nekeitusi.

„Pirmą kartą tekėjau dar Kazachstane už lietuvio tremtinio. Tačiau „nesošlis“ (nesutapo) charakteriai“, – pasakoja senolė, įterpdama rusiškų žodžių. Pa­mažu, anot jos, vyras nusigėrė, ir jų keliai išsiskyrė.

Antrasis buvęs išsilavinęs žmogus iš Pamaskvio, dirbo vyriausiuoju konst­ruktoriumi Jaroslavlyje, turėjo karininko laipsnį. Bet kaip nepateisinęs šio neva garbingo vardo, buvo nuolat žeminamas pareigose, kol galiausiai iš visur atleistas, anot Vandos, pagal 47 straipsnį, be teisės įsidarbinti.

„Kartą, parėjusi iš darbo, radau jį su šautine žaizda krūtinėje“, – prisimena Vanda.

Centriniame Chazane amžinojo poilsio atgulė jos tėvas, mama ir dvi seserys. Viktoras grįžo į Lietuvą, čia ir mirė. O Vanda liko viena tolimame Sibiro kaime, tėvo statytoje troboje, kuri, laikui bėgant, vis labiau kiužo...

„Labai norėjau į Lietuvą“

Lietuvio tremtinio sūnus Ar­vy­das Kulikauskas su žmona ruse Nina Vecher, taip pat neišvengusia sovietinių represijų, gyvena Irkutsko srityje ir padeda lietuvių palikuonims, likusiems tame krašte, surasti jų artimuosius ar gimines Lietuvoje, o jei nori – ir sugrįžti į savo kraštą. Užsiėmę lietuvių tremtinių palaidojimo vietų atkūrimu, jie susipažino ir su Vanda. Gyvenimas vienišai senutei buvo tapęs labai sunkus: trūko medicininės priežiūros, menkoje trobelėje beveik nebuvo šildymo, elekt­ros.

Į Lietuvą Vanda išsiruošė su didžiuliu užsidegimu, nepaisant, jog vien traukiniu teko dardėti kone savaitę. Tačiau pasiryžimas nugalėjo. Tiesa, mo­čiutė tebesaugo dokumentus, kurie liudija, kad dar 1994 m. ji galėjo grįžti į gimtuosius kraštus, nes tuomet jai buvo skirtas butas Šilalėje. Neaišku, kodėl moteris šito nepadarė: gal manė, jog neužteks pinigų butui, o gal, kaip sako dabar, ją išgąsdino biurokratiniai suvaržymai.

Ir galima ją suprasti: visą gyvenimą žeminta, niekinta, stumdyta Vanda išsiugdė tvirtą charakterį, kuris teikė ir tebeteikia jai orumo, ir ji niekam neleidžia savęs stumdyti.

Svarbiausia – jaustis sava

Grįžusi į Lietuvą, Vanda apgyvendinta Pagramančio (Tauragės r.) bendruomenės centro „Gramančia“ socialinės globos namuose. Praėjusį ant­radienį garbingą tremtinę aplankė Seimo narys Jonas Gudauskas bei Lie­tuvos poli­tinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ši­la­lės skyriaus atstovas An­tanas Ra­šins­kas.

Pasak J. Gudausko, dabar svarbiausia kuo skubiau atkurti V. Valiūtei Lietuvos pilietybę, kas galėtų garantuoti jai visas tremtinės teises bei privilegijas.

Garbus senolės amžius ir šviesus protas negali nežavėti. Atmintyje gyvi vardai, pavardės, įvykiai, metai.

„Niekada negalvojau, kad tiek ilgai gyvensiu – juk ištvėriau daugybę sunkumų“, – leidžia sau truputį silpnybės močiutė.

Tačiau greitai įrodo savo tvirtą charakterį ir reiklumą, atvykusių lankytojų griežtai be užuolankų paklaususi rusiškai: „Kuo jūs galite man padėti?“

Be pilietybės dokumentų, leisiančių jai gyventi Lietuvoje, bene labiausiai gy­vybiškai reikalingas klausos aparatas – senolė beveik visiškai negirdi. Turbūt vienintelė, kuriai kažkaip pavyksta susi­šnekėti su močiute, yra globos namų socialinė darbuotoja Indrė. Mergina popieriaus lape didelėmis raidėmis flomasteriu užrašo klausimą, kurį Vanda perskaito net be akinių! Skaito senolė ir lietuviškai, ir rusiškai, bet normaliam tekstui įžiūrėti, sako ji, reikia didesnės lupos. Senolei laisvesniam judėjimui būtina vaikštynė. Ir, žinoma, šilti drabužiai bei avalynė, visos elementarios higienos priemonės, be kurių neapsieina tokio amžiaus žmogus.

Mūsų tautiečiai – atjaučiantys žmonės, tai įrodė ne viena gerumo akcija. Tad norintys prisidėti prie V. Valiūtės gerovės gali paaukoti į Pagramančio bend­ruomenės centro „Gramančia“ banko sąskaitą LT427300010164341259, Swedbank, mokėjimo paskirtyje nurodant  – „Pagalba Vandai Valiūtei“.

„Kadangi senolė trokšta pamatyti sa­vo gimtąsias vietas – Med­vė­galio kal­ną ir Požerę, dar iki Kalėdų pasisteng­siu, kad šis jos noras išsipildytų“, – sakė J. Gudauskas, įteikęs jai simbolinių lauk­tuvių.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.