„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gyvenimą gauname kaip dovaną – išvynioti trunka iki mirties

Baigiasi dar vieni visomis prasmėmis sunkūs metai. Karantino ribojimai, slegianti baimė užsikrėsti ir sunkiai sirgti, nerimas dėl šalutinio vakcinos poveikio suskaldė visuomenę ir atitolino žmones vienus nuo kitų. Šventės, anksčiau suburdavusios šeimas bei praturtindavusios širdis bendravimu, taip pat keičiasi – daugelis jas sutinka vienumoje ir ne taip džiaugsmingai. Tačiau yra dalykų, kurie amžini, kaip pasaulis, ir viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, turi savo prasmę. Tokia mintimi Kūdikėlio Jėzaus gimimą švęsti kviečia Telšių vyskupas Algirdas JUREVIČIUS. 

– Kintant žmonių gyvenimo būdui ir nykstant tradicijoms, keičiasi ir Advento supratimas. Šių laikų žmogus neturi kada sustoti, atsikvėpti, užbaigti darbus, kaip anksčiau tą darydavo tradicijas šimtmečiais formavusi žemdirbiška visuomenė. Nesame linkę atsisakyti prieššventinių vakarėlių, nebežinome, kas yra susilaikymas ir kodėl reikia pasninkauti. O gal tai jau ir neturi jokios prasmės? Kaip dabartiniai žmonės galėtų prasmingai išgyventi Advento laikotarpį? 

– Nors gyvenimo sąlygos ir labai pasikeitė, tačiau žmogaus prigimtis išlieka tokia pat, nes ieško tvarių dalykų: gyvenimo prasmės, saugaus būvio ir laimės. Biblija sako, jog net ir plaukas nuo galvos nenukrenta be Dievo valios. Pandemija taip pat turi savo prasmę, kuri mums dar nėra atskleista. Gal tai ir yra tas pasaulio pristabdymas, nes greitas gyvenimo tempas ir vis aukštesnių rezultatų reikalavimas žeidžia žmogaus orumą, paversdamas jį sistemos varžteliu. Kai Dievas kūrė pasaulį, po kiekvienos kūrybos dienos Jis tarsi atsitraukdavo, pažvelgdavo iš tolo ir tardavo, jog tai buvo gera. Mums pristinga laiko atsitraukti nuo darbų, kad galėtume jais pasigėrėti.

Susilaikymas skirtas ne tam, jog kažką atimtų, o kad suteiktų mūsų būčiai naują kokybę. Tik alkį pajautęs žmogus mokės džiaugtis duonos rieke bei kitais paprastais dalykais, o susilaikymo atsisakęs ir pasinėręs į beatodairiško vartojimo kultūrą nesijaus laimingas prekių, paslaugų bei kitų malonumų apsuptyje.

Kvietimas Advento metu santūriai laukti ir pamatyti kitų žmonių poreikius padės džiaugsmingai išgyventi Kristaus gimimo šventes. Nebūtų teisinga pasi­rinkti tik kažko nedaryti. Atraskime ter­pę, kurioje galėtume daug nuveikti dėl savęs ir dėl kitų žmonių, pavyzdžiui, kas­dien skirti laiko Šventojo Rašto skai­ty­mui bei kitiems dvasiniams dalykams, atsigręžti į stokojančius žmones. Tuo mes pradžiuginsime ne tik kitus, bet pa­tys pasijausime laimingesni.  

– Nustebinote ir pradžiuginote gražia idėja – Advento kalendoriumi, kuriame kiekvienai dienai skiriama trum­pa dvasinė mintis. Jos skamba radijo stočių laidose, plinta socia­li­niuo­se tinkluose ir vaizdo platformo­se. Ar nesusidarys įspūdis, jog ne žmo­gus ieško Dievo, kaip būdavo įpras­ta, o atvirkščiai – Dievas ieško sa­vo paklydusių avelių? 

– Nesu šioje srityje novatorius, nes Dievas visuomet ieško žmonių. Jėzaus klausytojai tiesiog pasipiktino, kuomet Viešpats jiems pristatė palyginimą apie Gerąjį Ganytoją, kuris dykumoje palieka devyniasdešimt devynias avis ir eina ieškoti vienos paklydusios. Daug žmonių ateina į Bažnyčią ir gauna dvasinio maisto, tačiau ganytojui turi rūpėti ir tie, kurie to stokoja. Tad iš šio rūpesčio ir gimė tokia iniciatyva. Suprantu, kad šiandieninis žmogus neturi daug laiko klausyti ilgų pranešimų, bet dar geba rasti kelias minutes ir pasiklausyti trumpo dvasinio impulso. Pasitaiko, kad net vienas sakinys pakeičia gyvenimą.

– Jūsų Vyskupo herbe įrašyti psalmės žodžiai „Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“. Kaip tai galėtumėte paaiškinti – juk tarnystė yra darbas, reikalaujantis nemažai pastangų ir ne visada keliantis džiugesį? 

– Kunigystė yra labai kompleksiška realybė, kurią paprastai vadiname tarnyste, tačiau joje yra labai daug darbo – 

sielovadinio, socialinio, statybinio, vadybinio ir t. t. O nuo darbo paprastai pavargstama ir krenta nuotaika, bet pas tave atėjusiam žmogui negali pasakyti, kad šiandien nesi nusiteikęs dirbti, todėl jis geriau teateina kitą dieną... Trokštu, jog kiekvienas žmogus, gyvenantis pagal savo pašaukimą, būtų laimingas ir džiaugsmingas. Ne išimtis yra dvasininkas, kuris nori savo tarnystę atlikti su džiaugsmu.

– Daugelis žmonių, ypač vyresnių, jaučia ne­priteklių. Prieš didžiąsias metų šven­tes Bažnyčia kviečia parapijiečius gai­lestingumo tarnystei, galinčiai uždegti viltį vargstančių širdyse. Prag­ma­tiš­koji visuomenės dalis aukojimą vertina kaip veiksmą sąžinei nuraminti. Kokią aukojimo prasmę matote Jūs?  

– Aukojimas ar parama reikalinga ne tiek tam, kuriam duodi, kiek pačiam sau. Lengviausia yra keletą kartų metuose kažką paremti ar paaukoti, bet galėtume pagalvoti apie ilgalaikį įsipareigojimą savanorystei labdaringoje organi­zacijoje. Ne vien drabu­žių, maisto ar daiktų sto­koja žmonės – labiausiai trūksta dėmesio, išklausymo, supratimo ar buvimo kartu. Tai ne kažkiek kainuoja, bet yra labai brangu.

– Šventoji šeima simbolizuoja visų žmonių bendrystę, tačiau kasdieniame gyvenime jos lieka vis mažiau. Žmo­nės tolsta vieni nuo ki­tų, nepasitikima niekuo – nei valdžia, nei ar­timu, nei Dievo pagalba. Šaukiamės Jo tik pritrūkę jėgų toliau gyventi. Gal išbandymai mums tam ir siunčiami, kad grįžtume prie savo dangiškojo Tėvo?   

– Išbandymai apnuogina mūsų silp­numą. Dar mokykloje girdėjau, jog greitai mokslas nugalės visus sunkumus bei ligas, ir žmogus gyvens ilgai ir sveikai. Pandemija parodė, kad tai tebuvo pasakos. Tarp žmonių pastebimas susvetimėjimas ir nepasitikėjimas, bet žmo­gus yra sukurtas bend­rystei. Pra­ma­tydamas šiuos neigiamus reiškinius, Dievas įkūrė Bažnyčią, kurioje galime vienas kitą vadinti broliais bei seserimis, nes tikėjimas išlaisvina mus nuo nepasitikėjimo ir leidžia pasitikėti tiek Dievu, tiek žmonėmis. Jei žmonės kartais ir nuvilia, Viešpats visuomet lieka ištikimas!

– Diena kita – ir jau švęsime Ka­lė­das, sveikinsime gimusį Kūdikėlį Jė­zų. Kiekvienas skirtingai išgy­ve­name šį stebuklui prilygstantį slė­pi­nį. Tačiau šiemet džiugų laukimą apkartino iš Briuselio pasigirdęs raginimas neminėti Kalėdų pavadinimo, kad neįsižeistų kitatikiai. Kaip ma­note, kodėl atsiranda tokių raginimų ir ką jie galėtų reikšti? 

– Liberali ideologija deklaruoja tole­ranciją, tačiau yra nepakanti krikščio­nims. Iš to gimsta draudimai nešioti krikščioniškus simbolius, rekomenduojama vengti Kalėdų... Prastas tas paukštis, kuris bijo savo plunksnų. Eu­ro­­pos civilizacija yra pastatyta ant krikš­­čioniškos kultūros pamatų, todėl krikš­čionybės ignoravimas ar niekinimas gali ženklinti civilizacijos žlugimo pradžią.

Destrukciniams procesams galime pa­sipriešinti, drąsiai išpažindami savo krikš­čioniškąją tapatybę ir giliai išgyvendami Kristaus gimimo slėpinį. Bū­ki­me tuo, kuo esame, nieko neslėpdami ir pasidalindami dvasiniais turtais su kitaip manančiais. Brandi kultūra reikalauja priimti kitaip mąstantį ir jo neniekinti, bet dėl to tikrai negalime išsižadėti savo tapatybės.

– Esate rašto žmogus: išleidote knygą, bendradarbiaujate su įvairiomis žiniasklaidos priemonėmis. Tai rodo, jog nesate užsisklendęs, atvirai dalijatės tikėjimu ir rodote pavyzdį dvejojantiems, ieškantiems savo kelio. Lai­mingi tie, kurie gimsta tikinčiose šeimose, tačiau daugeliui žmonių Kū­rėją tenka atrasti patiems. Pa­si­da­lin­kite patirtimi – kur ieškote Jo buvimo įrodymų? 

– Teologijoje yra disciplina, ieškanti loginių argumentų Dievo buvimui įrodyti, bet netikinčių žmonių tai neįtikina. Man akis atvėrė pandemijos sukeltas visuomenės susipriešinimas. Moks­liškai pagrįsta ir akivaizdu, kad virusas egzistuoja, tačiau dalis žmonių užsispyrusiai tai neigia, priskirdami ligą paprastam peršalimui ar gripui. Jei net viruso, kurį galima pamatyti per mikro­skopą ir išgyventi tragiškas pasekmes, egzistavimu netikima, tai su Dievo buvimu būtų dar sunkiau. Mikroskopas čia bejėgis.

Patarčiau Dievo buvimo įrodymų ieškoti savo gyvenimo istorijoje. Juk gyvenimą gauname kaip dovaną, kurią išvynioti ir nesulaužyti užtrunka iki pat mirties. Prabilau ir apie mirtį, nes ji yra sudedamoji gyvenimo dalis. Krikščionys pasakytų, jog tai tik slenkstis į geresnį gyvenimą. Jei norite to, kviečiu tą slenkstį priimti ir jį peržengti.

– Prieš pusantrų metų, priimdamas paskyrimą Telšių vyskupu, sakėte, jog su džiaugsmu atrasite Mažąją Lietuvą ir Žemaitiją. O ar atradote Šilalę, ar jau spėjote pažinti mūsų kraš­to grožį ir žmones? 

– Su džiaugsmu atrandu man dar nepažintas vietas ir nuoširdumu spinduliuojančius žmones. Esu aplankęs beveik pusę Šilalės dekanato parapijų teikdamas Sutvirtinimą ar lankydamas parapijas. Maloniai nustebino Kristaus Atsimainymo atlaidai Požerėje, sukvietę nepalyginamai daugiau žmonių negu gyvena toje parapijoje. Pamaldos vyko šventoriuje, prasidėjęs lietus neišbaidė maldininkų, bet paskatino dalintis su artimu, priimant jį po savo skėčiu. Krašto ir žmonių pažinimas, taip pat ir Dievo pažinimas nėra baigtiniai, todėl jie vis dar tęsiasi ir tęsis.

* * *

„Biekem ī Betlieju paveizietė, kas tėn īvīka!“ (Lk 2,15)

Naktėis tīla parskruodė 

Kūdikė kriuokėms. 

„Džiaukis žēmė, Dievs gėmė“ – skelb Kaliedu gėismie. 

Viešpaties Jėzaus Kristaus 

gimėma iškėlmė mas išgīvenam na tik kāp švėntinės pamaldas, bet kāp pasaulinė māsta īvīki, 

nes Dievs tāpa žmuogumi 

dėl visun i visims.

Švėntun Kaliedu 

i Naujun mētu pruoga

būkit sveiki i palaiminti!  

Telšiun vīskups 

Algirds JUREVIČIUS 

Kaliedas 2021, Telšē

Daiva BARTKIENĖ