Dvasininkas, statęs tiltus tarp žmonių

Seimas pritarė, kad 2022 m. būtų pagerbtos žymios asmenybės, paminėtos išskirtinių istorinių įvykių ir kultūrinių reiškinių sukaktys, atkreiptas dėmesys į svarbias valstybės gyvenimo sritis. Praėjusių metų pabaigoje buvo nuspręsta, jog 2022-aisiais minėsime net 14 atmintinų metų. Šie metai skirti ir politinio kalinio bei tremtinio, pirmojo atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono, ilgamečio jos vadovo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko šimtmečiui. Monsinjoro gyvenimas sutapo su svarbiausiais XX a. įvykiais, jis liudijo dorovinį bei moralinį atsparumą, tvirtą pasaulėžiūrą, tarnystę šaliai bei jos žmonėms. Dvasininkas išlieka nesuvaidintos atjautos ir žmogiškumo simboliu, stačiusiu tiltus tarp žmonių. 

Prasideda 2022-ieji, monsinjoro K. Vasiliausko 100-mečio metai. Politinis kalinys ir tremtinys buvo pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas bei ilgametis jos vadovas. 

Minint monsinjoro K. Vasi­liausko gimimo 100-metį, Lie­tuvos paštas išleis proginį pašto ženklą. 2022 m. balandį Ar­kikatedroje bus aukojamos šv. Mišios, o Mokslų akademijoje vyks minėjimas. Gedulo ir vil­ties dieną, birželio 14-ąją, monsin­joro skvere, prie šalia šv. Ra­­polo baž­nyčios pastatyto riedulio, pla­nuojami iš lagerio jo rašytų laiškų skaitymai.

Renginiai numatomi ir Biržų rajone – Vabalninko bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas, o įšventintas į kunigus 1946 m. liepos 7 d. aukojo pirmąsias šv. Mišias, šventoriuje ketinama pastatyti atminimo ženklą.

Pagerbiant dvasininko, palikusio ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, 100-metį, visoje Lie­tuvoje vyks diskusijos apie kunigo vaidmenį šiandienos iššūkių visuomenėje. Spalį, minint 21-ąsias K. Vasiliausko mirties me­tines, Vilniaus kunigų seminarijos klierikui bus įteikta jo vardo stipendija.

2015 m. išleista žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro K. Vasiliausko biogra­fija“ sulaukė didžiulio su­­si­domėjimo, surengta per 50 jos pristatymų. Tad bai­­gian­tis 2021 m., Naujųjų iš­va­ka­rėse, visas Lietuvos mokyk­las pasiekė nauja knygos lai­da su nauja pratarme.

Pasak profesorės Viktorijos Dau­jotytės, knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro K. Va­­siliausko biografija“ – „tai pir­mo­ji patikima biografija, paremta patikrintais, ištyrinėtais, suderintais tarpusavyje faktais. Ir kartu tai gyvenimas, koks jis buvo“. 

Poetas Rimvydas Stanke­vi­čius rašė: „Paradok­salu – nors knyga yra parašyta veik be epitetų ir išraiškingų būdvardžių, vengiant skaitančiajam primesti bent kokią autorės emociją, skaitydamas ją nubraukiau ne vieną ašarą, ištryškusią, beje, ne dėl biliūniško graudulio ar atjautos, bet dėl tiesiog pribloškiančios gėrio ir šventumo didybės“. 

Anot literatūros kritiko Va­lentino Sventicko, biografija nuo­dugni, patikima, nedaugia­žo­dė. Knygos autorė remiasi visais žinomais šaltiniais, archyvais, žmonių liudijimais. Mon­sinjoras iš šios knygos žvelgia į mus šviesus, paprastas ir klausiantis: „Ar supratote, ką pasakiau savo gyvenimu?“

Monsinjoro K. Vasiliausko biografija. Gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškių kaime, Va­balninko valsčiuje, Bir­žų apskrityje. 1946 m. baigė

Vilniaus kunigų seminari­ją, įšventintas į kunigus ir pa­skir­­tas Kalesninkų, 1947 m. – Šven­­čionių, 1948 m. – Vil­niaus

Šv. Teresės parapijos ir Auš­ros Vartų koplyčios vikaru. Ak­tyviai dalyvavo slaptos savišvietos draugijos Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegijos veik­loje. Netrukus išsiųstas iš Vilniaus ir paskirtas Riešės parapijos administ­ratoriumi.

1949 m. sovietų saugumo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 m. lagerio. 1950 m. įkalintas Intos lageryje, dirbo anglių kasyk­lose. 1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą, tačiau 1957 m. vėl buvo suimtas ir įkalintas Vorkutos lageryje. 1958 m. paleistas, bet sovietų valdžia jam uždraudė gyventi Lietuvoje ir dirbti kunigu. Iki 1968-ųjų Daugpilyje dirbo kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku. 

1969-aisiais grįžęs į Lie­tu­vą, buvo paskirtas Varėnos parapijos klebonu, nuo 1975 m. – Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos vikaru-adjutoriumi.

Palaikė ryšius su antisovieti­nio pasipriešinimo dalyviais, Lietuvos Helsinkio grupe, jo namuose per disidento S. Ko­valiovo teismo procesą buvo apsistojęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas. 1989–1997 m. – Vilniaus arkikated­ros klebonas. 1989 m. K. Va­si­liauskui buvo suteiktas monsinjoro vardas, o nuo 1997 m. jis buvo emeritas Vilniaus Šv. Mi-

­kalojaus bažnyčioje. 1993 m. tapo pirmuoju at­kurtos Vil­niaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi, po me­tų, 1994-aisiais, už nuopel­nus Lietuvai apdovanotas Di­džio­jo Lietuvos kunigaikščio Ge­dimino IV laipsnio ordinu. 1995 m. monsinjorui įteikta Santarvės fondo premija, o 1998 m. Vilniaus Gedimino technikos universitetas suteikė Garbės nario vardą. 2000 m. monsinjorui K. Vasiliauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 

Mirė monsinjoras K. Vasi­liauskas 2001 m. spalio 14 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

„Šilalės artojo“ projektą „Mūsų dienų istorija“ iš dalies remia Spau­­dos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, 2022 m. jo įgyvendinimui skyręs 8500 Eur.