„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Lietuvos padėtis šiuo metu yra sunkesnė nei prieš 30 metų

Šiemet minime 50-ies metų sukaktį nuo pirmojo Lietuvos katalikų baž­nyčios kronikos numerio pasirodymo. Kardinolas Sigitas Tamkevičius Kro­niką redagavo vienuolika metų ir beveik tiek pat laiko už šią savo veik­lą praleido lageriuose bei kalėjimuose.

Slapta leidžiamo ir platinamo leidinio dėka į laisvąjį pasaulį sklido ži­nios apie tikinčiųjų persekiojimus: buvo viešinamos sovietų nužudytų dvasininkų pavardės, faktai apie dėl įsitikinimų iš darbų ar universitetų išmetamus žmones, žinios apie niokojamą krikščionišką paveldą.  

Šiandien kardinolas ne tik dalijasi prisiminimais apie ano meto perse­kiojimus, bet ir įspėja apie dabartines grėsmes sąžinės, žodžio bei ti­kė­jimo laisvei. 

– Šiuos metus Seimas paskelbė Lie­tuvos katalikų bažnyčios kronikos me­tais. Ką Jums reiškia toks sprendimas?

– Toks Seimo įvertinimas, metų paskelbimas Kronikos metais, yra svarbus ne tik man, ne tik tiems, kurie prie Kronikos prisilietė, bet ir visiems Lie­tuvos žmonėms. Tai yra to laikotarpio dorų lietuvių katalikų pastangų išsikovoti laisvę ne tik sau, bet ir Lietuvai įvertinimas. Vienas Kronikos redakto­rius nieko nebūtų nuveikęs, jei šalia jo nebūtų buvę daugybės kunigų, vienuolių, pasauliečių, kuriems rūpėjo ir Baž­ny­čia, ir Lietuva. 

– Kai leidote Katalikų bažnyčios kroniką ir joje rašėte apie tikinčiųjų persekiojimus, buvote ir patys perse­kiojami. Kas Jums teikė stiprybės ir vilties tada, kai nepriklausomybės aušra dar buvo toli?

 – Kai pradėjome leisti Kroniką, tikrai nemąstėme, kad Lietuvoje po dvidešimties ar trisdešimties metų bus tokios permainos, kokios įvyko. Tikėjome, jog Lie­tuva bus laisva, bet viskas atrodė pakankamai tolima perspektyva. Tačiau stiprybės teikė tikėjimas. 

Ne tik aš, bet ir visi, kurie prisidėjo prie Kronikos leidimo bei platinimo, bu­vo tikėjimo žmonės. Jie ne tik mylėjo Lie­tuvą – jų širdyse buvo Dievas. Jeigu šitokio tikėjimo nebūtume turėję, daug ko nebūtų buvę – nei Kronikos, nei bet kokio svaresnio pasipriešinimo. Mūsų stiprybė buvo meilė Lietuvai. Ir Dievas kaip pamatas, į kurį mes visi rėmėmės. 

– Sovietmečiu tikintys žmonės buvo persekiojami, tremiami, vyko arši ideo­loginė kova prieš tikinčiuosius. Kaip ji pasireikšdavo?

– Kai buvo nuslopintas ginkluotas pasipriešinimas, sovietinei valdžiai prie­šu numeris vienas tapo Bažnyčia. Ma­nau, kad valdžia labai teisingai numatė, jog kol Bažnyčios įtaka bus apčiuopiama, tol nepavyks performuoti žmogaus į „homo sovieticus“. Todėl darė viską, jog Bažnyčios įtaka būtų minimalizuo­ta. Ir tam naudojo labai konkrečias prie­mones. 

Buvo sukurta Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Faktiškai tai buvo KGB padalinys, ten dirbo etatiniai sovietinio saugumo darbuotojai. Be tos tarybos žinios vyskupas negalėjo paskirti kunigo į parapiją, į seminariją nebuvo galima priimti seminaristo. Anuomet atrodė, jog nėra jokios galimybės pasipriešinti. Vienu metu Kauno kunigų seminarija buvo taip suvaržyta, jog galėjo priimti per metus tik penkis kandidatus, nors per metus mirdavo apie trisdešimt kunigų. 

Kitas nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas – verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. 

Ideologinė kova bei propaganda, sa­kiusi, jog religija yra prietarai, vyko, bet nemanau, kad ji turėjo labai didelę įtaką, nebent tiems vaikams ir jaunimui, kurie neturėjo atramos šeimose. Šeimose, kur buvo tikėjimas, šita propaganda kaip vandens lašai nuo žąsies nubyrėdavo.  

Todėl buvo svarbu, kad tikintys vaikai nebūtų pavieniai. Būdami kartu, jie vienas į kitą atsiremdavo ir labai gerai atlaikydavo visą prievartą, barimus, grasinimus. 

– Šiandien gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, laisvasis pasaulis, į kurį kažkada sklisdavo Kronika, irgi pasiekiamas, bet vis dažniau susiduriame su situacijomis, kai apie kai kuriuos dalykus negalime kalbėti. Kelios šalys jau pradėjo taikyti vadinamąjį neapykantos kalbos įstatymą, kuriuo remiantis, pastebimas netgi krikščionių persekiojimas. Pavyzdžiui, suomių prokurorai teigia, jog krikščioniškas mokymas apie lytiškumą kursto neapykantą ir pažeidžia įstatymus, apsaugančius lytinės tapatybės grupes. Biblijos citavimas kai kuriais atvejais gali būti laikomas neapykantos kalba – vienam liuteronų vyskupui Suomijoje dėl to jau iškelta baudžiamoji byla. Kaip manote, ar tai pavieniai atvejai, ar tendencija?

– Iš tiesų ši tendencija yra labai grėsminga, ir, deja, tai nėra tik pavieniai reiškiniai. Mes šią tendenciją matome Šiaurės Amerikoje, Kanadoje, JAV, taip pat Europos Sąjungos valstybėse. 

Genderistinė ideologija eina kaip buldozeris. Ir šiandien aš jau galiu palyginti tai, ką mačiau prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, ir tai, kas vyksta dabar. Panašu kaip du vandens lašai. 

Tada marksistinė ideologija tarytum buldozeris ėjo per žmonių protus, jie buvo verčiami prisitaikyti prie tos ideo­logijos, negalėjo viešai deklaruoti kai kurių savo įsitikinimų, turėjo juos laikyti savo širdyse. Tylėti. 

Panašiai ir šiandien. Gali į ką nori ti­kė­­ti, bet išoriškai turi prisitaikyti prie naujos ideologijos, kuri faktiškai yra mark­sistinė ir liberalizmu net nekvepia. Nes liberalizmas leidžia kiekvienam žmogui – ir tikinčiam taip pat – laisvai reikšti savo mintis. Tai, ką dabar matome Va­karų pasaulyje, yra tikrai gąsdinantys procesai. Žmonės, prieš garsiai kažką pa­sakydami, turi pagalvoti, ar nebus apkaltinti dėl neapykantos kalbos. Tai yra apgailėtinas reiškinys, bet tai – mūsų die­nų tikrovė.

Kaip anuomet sovietinė valdžia reguliavo, taip dabar vyriausybės, kurios persismelkia šita genderistine ideologija, nurodo, apie ką galima kalbėti, ko negalima. 

– Matyt, neatsitiktinai ir popiežiai reaguoja į tokias laikmečio tendencijas. Popiežius Benediktas XVI dar 2005 m. kalbėjo apie realityvizmo grėsmę Europai. Popiežius Pranciškus vartoja ideologinės kolonizcijos terminą. Jis aiškiai sako, kad tai yra grėsmė Europos Sąjungai, kuri gali ją sugriauti. Ar popiežiai kalba apie tuos pačius reiškinius?

– Popiežius Benediktas XVI labai daug kalbėjo apie realityvizmo diktatūrą, kai nelieka aiškios tiesos, nelieka aiškios moralės, bet viskas atsiremia į „Aš“. Kaip aš tikiu, kaip aš manau, kaip noriu, taip ir elgiuosi. Ir „Aš“ esu aukščiausia norma. Tada nelieka objektyvios tiesos. 

O objektyvi tiesa visada remiasi į Die­vą, į žmogaus prigimtį. Moralė remiasi Dekalogu. Kada pašalinamas Die­vas, tuomet lieka tiktai žmogaus „Aš“, ir tai labai pavojinga tendencija. Popiežius Be­­ne­diktas XVI aiškiai tai įvardijo kaip realityvizmo diktatūrą, kur aukščiausia norma ir įstatymas – kaip „Aš“ tikiu, kaip manau. Tai labai pavojinga visuo­me­nei.  

– Galbūt šios tendencijos grėsmingos tik Vakarų pasauliui? Mes, lietuviai, esame pripratę, kad nelaisvės ar priespaudos sąlygomis Bažnyčia tampa žmones telkiančiu autoritetu, moraliniu ramsčiu. Gal Vakaruose žmonės, nepatyrę religinės priespaudos, sunkiau gali atpažinti jos laisvei grasinančias tendencijas?

 – Bažnyčios vaidmuo svarbus visoms valstybėms. Bet kodėl jos balsas negirdimas ar mažai girdimas – atskira ir plati tema. Žmogus šiandien yra užliūliuojamas, jam įteigiama, jog pačios didžiausios vertybės yra pinigai, malonumai, nauda, hedonizmas. Kai žmogus perima tokias netikras vertybes, tuomet Dievui, religijai, Bažnyčiai paliekama labai nedaug vietos. Ir nors Bažnyčios balsas skamba, jo nenorima girdėti.

Tokia jau žmogaus prigimtis, kad ko jis nenori, to ir negirdi. Šį reiškinį matome ir Europoje, ir Amerikoje. Deja, tai skverbiasi ir į Lietuvą. Ir su juo kovoti nėra paprasta, nes žmogų atitraukti nuo to, kas jam malonu, naudinga, ir nukreipti jo dėmesį į tai, kas tikra, yra pakankamai sunku. 

– Jūs nepasidavėte sovietmečiu, nenuleidžiate rankų ir dabar. Lietuvoje susikūrė Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga, žmonės bu­riasi ginti savo teisių ne profesiniu, bet konfesiniu pasaulėžiūros pagrindu. Jūs tapote šios profesinės sąjungos dvasiniu vadovu ir savo autoritetu ją parėmėte. Kodėl? 

– Man atrodo, kad ši profesinė sąjunga Lietuvoje kuriasi pačiu laiku – ideologinė kolonizacija į mūsų šalį dar tik ateina. Norėčiau, jog ši profesinė sąjunga augtų, stiprėtų. Šiandien dar atrodo, kad ji tarsi nelabai aktuali, nelabai ką reikia ginti, bet nė nepajusime, kai bus priimti tam tikri įstatymai, mes galime būti pradėti diskriminuoti už garsiai pasakytą tiesos žodį, apkaltinti, neva kalbame neapykantos kalba... 

Išgirdęs, jog kuriasi krikščioniška profesinė sąjunga, tikrai tam pritariau. Ir nesuabejojau, kai buvau pakviestas tapti dvasiniu vadovu. Prisiėmiau šį įpareigojimą. Manau, kad sąjunga yra labai reikalinga ir aktuali, todėl linkiu jai stiprėti ir augti. Manau, ateityje džiaugsimės, jog laiku ją įkūrėme. 

– Pernai buvo dar vienas Lietuvos katalikams itin svarbus įvykis – paskelbta Šiluvos deklaracija. Kodėl jos reikėjo būtent dabar?

– Matome, kaip marksistinės idėjos keliauja per pa­saulį ir ateina į Lietuvą. Mąs­tantys dvasininkai bei pasauliečiai su­pranta, kokių problemų atsiranda tokiais fundamentaliais klausimais – šeimos, gyvybės, lyties. Subrendo reikalas viską labai aiškiai įvardinti. Ir tai nėra joks klierikalizmas, kaip bando sakyti šiek tiek „kairuojantys“ katalikai, ar kad šioje deklaracijoje pasakyta per daug. Čia nėra per daug. 

Evangelija yra pakankamai radikali, o Šiluvos deklaracija nėra nė kiek už ją radikalesnė – joje sudėti visi taškai, kaip turime žiūrėti į gyvybę, į santuoką, į žmogaus lytiškumą. 

– Kardinole, kokią Lietuvos ateitį regite? Esame labai nepalankioje geopolitinėje padėtyje, susiskaldę, atakuojami naujų ideologijų... Kaip manote, ar galime išlikti?

– Jei neturėčiau tikėjimo, sakyčiau, jog Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška. Taip, man atrodo, kad  ji yra sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tada buvo didelė išorinė grėsmė, bet savo dvasia mes buvome pakankamai tvirti. 

Ką šiandien matau Lietuvoje? Žmonių susipriešinimą, nykimą fiziškai. Bet tikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų. Anuomet irgi atrodė neaišku, kada pasibaigs prievarta, tačiau nenuleidome rankų. Ką sugebėjome, tą ir darėme. Kai žmogus veikia pozityviai, tada ir Dievas padeda. Todėl ir šiandien, nepaisant, kokia sunki padėtis būtų, reikia išsaugoti tikėjimą, viltį ir daryti tai, kas atrodo reikalinga šiuo metu. 

Regina STATKUVIENĖ 

Dianos KARVELIENĖS nuotr.