Logo
Spausdinti šį puslapį

Vasario 16-osios akto signatarai – atsakomybės už Lietuvą pavyzdys

Kovo pabaigoje sueis penkeri metai, kai Lietuva vėl turi Vasario 16-osios akto originalą – dokumentą, liudijantį valstybingumo atkūrimą. 2017 m. kovo 29 d., po 100-metį trukusios nežinomybės, Berlyno archyve jį rado profesorius Liudas Mažylis. Neseniai jis Šilalės viešojoje bibliotekoje pristatė parodą „Vasario 16-osios akto signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. 

Pradžia – senelio dokumentų archyve

Be­si­do­­mintys istori­ja žino, jog iki 1940-ųjų Akto ori­ginalas buvo saugomas Pre­zi­den­tūros archyve Kaune. Lietuvą okupavus sovietams, jis buvo perduotas daktarui Jonui Basanavičiui ir nuo tada apie jį nieko nebuvo žinoma. 

Mintis surinkti visų signatarų parašus L. Mažyliui kilo ruošiantis minėti Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtąsias metines. Šio karo baigtis atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. 

„Visos šalys labai norėjo karo ir tvirtai tikėjo, kad jį laimės, be to, tai įvyks labai greitai. Bet karas buvo alinantis, pareikalavo daugybės aukų, fronto linija praktiškai stovėjo vienoje vietoje. 1915 m. krito ilgai Ru­sijos puoselėta Kauno tvirtovė. Ap­lin­ki­nes šalis nu­ali­nęs karas leido Lie­tu­vai išsivaduoti iš 100 metų trukusios Rusijos impe­rijos priespau­dos“, – priminė L. Ma­žylis. 

Kaip ir didžioji dalis anuometinės inteligentijos, jo seneliai karo metu buvo pasitraukę iš Lietuvos. Praną Mažylį 1905 m. revoliuci­ja buvo nubloškusi į Krokuvą, ku­ri tuo metu priklausė Austrijai–Veng-

rijai, o mo­čiu­tės An­­ta­ni­­nos Bliū­džiū­­tės šei­ma bu­vo pa­si­trau­­ku­si į Ru­­si­jos gi­lu­mą. Apie 1918 m. vi­si jie grįžo į Vil­nių.  

Tvarkant senelio, garsaus prieš­kario Kauno gydytojo akušerio P. Mažylio, Kaune pasta­čiusio ligoninę, archyvą, L. Ma­žy­liui ir kilo mintis surinkti visų 20 signatarų parašus. Pradžia jau buvo – tarp senelio išsaugotų dokumentų jis aptiko originalą su trijų Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto sig­natarų parašais. 

„Atrodė, kad signatarų parašų kolekcija galėtų bent iš dalies pakeisti dingusį Vasario 16-osios akto originalą – tada manėme, jog Aktas tikriausiai niekada neatsiras. Bet jis buvo, jo vedini dabar tvarkome savo valstybę, o signatarų parašus galime sudėlioti iš fragmentų. Kartu tai ir gera proga pasidomėti jų biografijomis“, – pristatydamas parodą šilališkiams, sakė L. Mažylis.   

Teisinga vokiška paieškų kryptis

Signatarų parašų pa­ieška jį atvedė į Berlyno archyvus – pro­fesorius tikino nuo pat pradžių supratęs, jog Vo­kie­ti­jai, po mėnesio pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybę, tie dokumentai turėjo rūpėti. Valstybės archyvo darbuotojai jį nukreipė į Užsienio reikalų politinį archyvą, kur ir buvo rastas vokiečių kalba surašytas Aktas su 20 signatarų parašais, o kartu – ir originalas, kurio Lietuva nebuvo mačiusi 100 metų. 

Vasario 16-osios aktas pasirašytas abėcėlės, bet vokiškos, tvarka, todėl aukščiau visų yra dr. J. Basanavičiaus parašas.  

„Įdomu tai, kad Vasario 16-osios aktas yra dvikalbis, t. y. lietuviškas ir vokiškas. Yra dokumentų, kurie tik vokiški – įgaliojimas Lietuvos tarybos na­riams ir notifikacija (prašymas), kad Vokietija pripažintų Lie­tuvą. Tas tekstas parašytas mėnesiu vėliau, nes po Vasario 16-osios Lietuva per mėnesį sugebėjo išsireikalauti Vokietijos pripažinimo“, – sakė L. Mažylis. 

Jis neslėpė nuostabos, kad Lie­­tuvos tarybos nariai anuomet puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Dabar Europos Par­la­men­te didžiąją dalį darbuotojų sudaro vertėjai, bet anais lai­kais vertėjų nebuvo, o Vo­­kie­tijoje buvo studijavęs vie­nintelis Alek­sandras Stul­gins­kis. Tačiau net keletas sig­na­ta­rų – Antanas Smetona, Ste­po­nas Kairys, Jur­gis Šaulys ir Ka­zimieras Šau­lys – buvo baigę Pa­langos pro­gimnaziją, kurioje anuomet bu­vo labai stip­ri vo­kiškosios kultūros įtaka. Pa­lan­ga priklausė Kuršo guber­nijai, kur požiūris į kultūrą ir tautiškumą buvo visiškai kitoks, todėl nesijautė tokio baisaus rusinimo kaip didžiojoje Lietuvos dalyje. 

„Nors jų visų pažiūros buvo skirtingos, jei ši ketveriukė susivienydavo, Lietuvos tarybai pavykdavo priimti svarbiausius sprendimus“, – pastebėjo L. Ma­žylis. 

Siejo pažintys ir bendri likimai

Profesorius neslėpė kurį laiką manęs, kad, atsiradus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktui, nėra prasmės toliau rinkti dokumentus su signatarų parašais. Tačiau kolekcionavimo aistra vėl sukunkuliavo, tuo labiau, jog ne vieno signataro likimas buvo susijęs su prieškario Kaune gyvenusia Mažylių šeima. 

Kartu su diplomatu Petru Klimu buvo nuteista ir įkalinta L. Mažylio tėvo pusseserė 

Petronėlė Bastienė. P. Klimo šeimos likimas ypač sudėtingas: anksti nutrūko jo ir žmonos, išvykusios gydytis į Švei­cariją, ryšiai. P. Klimas tai nujautė – viename iš žmonai rašytų atvirukų nuogąstavo, jog gali daugiau nebesusitikti. 

„Jie susitiko, bet vėliau nuojauta pasitvirtino: P. Klimui būnant Pietų Pran­cū­zijoje, šalį okupavo Italija, o netrukus atėjo vokiečiai ir išsiuntė Lietuvos ats­tovą etapu per 19 kalėjimų į Kauną. Vi­siškai išsekusį į Lietuvą jį atvežė tik 1944 m. pradžioje – diplomatas nebeturėjo jėgų ieškoti būdų trauktis nuo sovietų į Vokietiją“, – pasakojo P. Mažylis. 

L. Mažylio seneliai bendravo ir su Stulginskių šeima, rėmė ją tremtyje. Stul­ginskiai buvo ištremti kartu, o sovietinė valdžia tik apie 1952 m. susiprato, jog nesurengė Prezidento teismo. Todėl tik tada priėmė nuosprendį įkalinti jį 25 metams. 

„Bet 1953-iaisiais mirus Stalinui, iro gulagų sistema, ir jiems nereikėjo taip ilgai kalėti – A. Stulginskiui pavyko grįžti į Kauną, įsidarbinti Obelynėje paprastu agronomu. Septintajame dešimtmetyje besišnekučiuojančius P. Klimą su A. Stulginskiu dar buvo galima sutikti Laisvės alėjoje“, – pasakojo L. Mažylis, apie senelio ryšius su A. Stulginskio šeima sužinojęs tik 2018 m., kai antrojo mūsų šalies Prezidento dukra pakvie­tė jį apsilankyti Čikagoje ir parodė jo mo­čiutei iš tremties rašytus Onos Stulginskienės laiškus. 

P. Klimas ir A. Stulginskis buvo du ilgiausiai išgyvenę Vasario 16-osios akto signatarai – abu mirė 1969 m. 

L. Mažylio senelio vasarnamio kaimy­nu buvo signataras S. Kairys. Iš Švei­ca­ri­jos Antaninai Mažylienei jis rašė, jog Mu­solinis Italijoje sukėlė pietų vėjus – taip Ezopo kalba aiškino, kokie pavojingi procesai bręsta Europoje. Jo nelengvai įžiūrimą parašą L. Mažylis rado ant sąskaitos už vandentiekį ir kanalizaciją. 

„Daug kalbama apie tai, kad A. Smetona padarė perversmą ir susidorojo su savo politiniais priešininkais. Ačiū už tokį susidorojimą: S. Kairys dirbo dvejose pa­reigose – buvo skyriaus vedėjas savivaldybėje ir profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete. Profesoriaus atlyginimas tuo metu prilygo ministro atlyginimui. La­bai gaila, jog nuo sovietmečio A. Sme­tonai klijuojamas toks šleifas, visos būtos ir nebūtos nuodėmės“, – pastebėjo L. Mažylis. 

Tebeieško trijų signatarų autografų

Nors signatarų parašų kolekcijai pradžią padarė P. Mažylio archyve rasti dokumentai, paaiškėjo, kad surinkti visų signatarų autografus nėra taip lengva. Vienas iš tų, kurio autografą labai sunku ir sudėtinga rasti, buvo Jokūbas Šernas. Jis mirė 1926 m., pirmasis iš signatarų, sulaukęs vos 38 metų. Bet L. Mažyliui pavyko rasti ir iš antikvarų įsigyti labai retą 10 tūkst. litų vertės akciją su J. Šer­no parašu. 

Sunkiai sekėsi gauti ir Saliamono Ba­naičio autografą – jį taip pat teko pirkti aukcione iš prekiautojų antikvariniais vekseliais. 

Nelengvai įsigytas ir A. Smetonos autografas, kuris lyg ir neturėjo būti antik­varine retenybe. Tačiau sovietmečiu žmonės bijodavo namuose tokius doku­mentus laikyti. Atkūrus Lietuvos nepri­klausomybę, turėti A. Smetonos autog­rafą tapo didele garbe – dabar jau niekas nebenori jo perleisti. L. Mažylis džiau­gėsi, jog jam pavyko „iškaulyti“ A. Sme­tonos knygą su jo paties autografu iš antikvarinio knygyno savininko. 

Nebuvo P. Mažylio archyve ir A. Stul­ginskio autografo, nors sąsajų jų šeimos turėjo. L. Mažyliui pavyko įsigyti A. Stul­ginskio laišką kun. Mykolui Paš­ke­vi­čiui, pranešantį, kad vyskupas jo įšventinimą į kunigus atidėjo iki rudens, nes „vienas nenorėjo švęsti“. Nedaugelis žino, jog būsimasis prezidentas baigė kunigų seminariją, bet įšventintas taip ir nebuvo – liko pasauliečiu, nes susidomėjo žemės ūkiu ir Vokietijoje baigė žemės ūkio institutą, tapo agronomu. 

Signatarų parašų kolekcijoje vis dar trūksta Jurgio Šaulio, Donato Mali­naus­ko ir Jono Vailokaičio parašų, todėl L. Ma­žylis savo darbą tęsia, o kartu įsitikina, kokie atsakingi už Lietuvą jautėsi Vasario 16-osios akto sig­natarai.

Daiva BARTKIENĖ

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos