„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Etiopija – viena seniausių šalių pasaulyje

Mieli Šilalės krašto žmonės, pasiilgau Jūsų. Vis dažniau prisimenu, kiek druskos su nuostabiu „Šilalės artojo“ kolektyvu suvalgėme, kiek slenksčių Jūsų krašte man teko numindyti, su kiek žmonių susitikti. Va­žiuoju Šilalės krašto keliais ir prisimenu: ir čia buvota, ir ten problemų sprendimo ieškota... Kad ilgesys nebūtų toks įkyrus, išdrįsau pakviesti laikraščio skaitytojus pakeliauti su manimi. Tuo labiau, kad iki amžinybės išsitęsęs pandeminis laikotarpis suvaržė keliones net jų aistruoliams, o ką jau bekalbėti apie tuos, kuriems artimesnės ar tolimesnės išvykos dėl įvairiausių priežasčių ir anksčiau buvo ribojamos. Todėl siūlausi pabūti virtualiu gidu po pasaulį: vesti tik ten, kur pačiai teko buvoti, dalintis įs­pūdžiais, kuriuos pati patyriau, išgyvenau, parodyti pasaulį tokį, koks jis atrodė mano akimis. Tad leidžiamės į keliones... 

Šiaurės Afrikoje esanti Etiopija yra viena seniausių pasaulio šalių ir antra pagal gyventojų skaičių Afrikoje, kurių didžiąją dalį sudaro vaikai ir jaunimas. Tai šalis, kurioje aptikti patys seniausi žmonijos pėdsakai žemėje, kuri laikoma krikščionybės lopšiu.

Išvengė kolonizacijos

Etiopija – labai skurdi šalis. Čia skurdas toks, kokį net platesnį pasaulį mačiusiam žmogui sunku suvokti. Tai vos ne vienintelė Afrikos šalis, kuri prak­tiškai nebuvo niekieno kolonija. Kolonizatoriai, kad ir kokie blogi buvo, į savo kolonijas nešė pažangą, nes norėjo gauti kuo daugiau naudos, tad tokios šalys kažkiek vystėsi. Tuo tarpu Etiopijoje laikas tarsi užsikonservavo, viskas liko sustingę.

Etiopija, kaip ir kiekviena šalis, turi krauju rašytą istoriją. Į prieš mūsų erą prasidėjusią šalį jau IV amžiuje atėjo krikščionybė. Per amžių bėgsmą valstybė tai stiprėjo, tai silpo, dėl vidinių krizių ir tarpusavio vaidų subyrėdavo į daugybę mažų valstybėlių, o paskui vėl susilipdydavo.  Nuo XIX a. vidurio  pradėjo megztis šiokie tokie ryšiai su Va­karais, nuo nedidelės valstybėlės aplink Tanos ežerą išsiplėtė iki dabartinės teritorijos. 

Blogiausias žmogus – italas

Jei etiopo paklausi, koks, jo akimis, yra blogiausias žmogus žemėje, jis nedvejodamas atsakys, kad italas. Tokį požiūrį italai užsitarnavo dėl to, jog kadaise pabandė kolonizuoti Etiopiją. Karų su Italija metu Etiopija neteko savo pajūrio sričių, tačiau nepriklausomybę vis tik išsaugojo.

Dar kartą italų agresiją etiopai patyrė, prie valdžios vairo stojus Musoliniui. 1935 m., Ita­lijoje įsigalėjus nacizmui, Mu­so­linis įsiveržė į Etiopiją ir ją aneksavo, buvęs šalies imperatorius Haile Selasie buvo išsiųstas į Angliją, o vietoje jo stojo Italijos karalius Viktoras Emanuelis III. Tačiau 1941 m. Etiopijos pajėgos, padedant Britanijai, sumušė italus. Po karo iš Italijos okupuotų sričių buvo suformuotos dvi valstybės – Somalis ir Etiopija, kuri 1952 m. buvo sujungta su Eritrėja. Į valdžią grįžo imperatorius H. Selasie. 

Atėjo komunistai

Tačiau nepraėjus nė dešimt­mečiui, 1961-aisiais, įsiplieskė Erit­rėjos nepriklausomybės karas, kuris truko tris de­šimt­me­čius, iki pat 1991-ųjų. Ka­ras silp­nino ir taip suvargusią šalį, dėl nuolatinių nepritek­lių atsirado tautinių grupių bruzdėjimai šalies viduje, ir tuo 1974 m. pasinaudojo komunistinė chunta. Imperatorius buvo nuverstas ir įkalintas savo rūmuose, išžudyti pareigūnai ir bent kiek šviesesni žmonės, prasidėjo šalies genocidas. Nu­žu­dytieji skaičiuojami milijonais.

Prie komunistinės valdžios vairo stojęs Dergas darė viską, kas tipiška komunistiniam režimui: uždarinėjo bažnyčias, privatizavo ekonomiką, draugais pasirinko Rusiją ir Kubą. Lyg būtų maža raudonojo teroro, 1977 m. visiškai nusilpusią šalį užpuolė Somalis. Šiame konflikte dar ir šiandien nėra padėtas galutinis taškas, Somalis vis dar turi teritorinių pretenzijų.

Tačiau etiopams 1991 m. vis tik pavyko nuversti komunistinį režimą, Eritrėjai buvo suteikta nepriklausomybė. Bet krau­jo liejimas tuo nesibaigė – 1998 m. vėl įsiplieskė konfliktas tarp Eritrėjos ir Etiopijos, trukęs dve­jus metus, kuris praktiškai nieko neišsprendė, tik vėl žuvo gausybė žmonių.

Nėra ramaus gyvenimo Etio­pijoje ir šiandien. Šalis teigia pasirinkusi federalizmą, siekian­ti užtikrinti skirtingų tautų teises, tačiau su realybe tai labai prasilenkia, o daugiatautėje, skirtingas religijas išpažįstančioje ir alkanoje šalyje pokyčiai kol kas sunkiai įmanomi. 

Sparčiai dauginasi

Etiopija yra labai sparčiai auganti šalis. Jei 2006 m. gyventojų buvo šiek tiek per 75 milijonus, tai šiandien – gerokai per 100 tūkst. milijonų. Dominuoja jaunimas, vaikai, nes amžiaus vidurkis čia gana žemas. Ofi­cia­liai teigiama, kad jis yra 55 metai, bet sakoma, jog realiai – apie 40. Važiuodami per Etiopiją, negalėjome atsistebėti vaikų gau­sa. Vos stabteldavo maši­nos, bemat jų minios tarsi iš niekur apspisdavo. Ir visų rankelės ištiestos: „Bir... bir“... Biras – Etiopijos piniginis vienetas (1 euras – 35 birai). Netrukus ėmėme juokauti, jog, ko gero, pirmasis kūdikio ištariamas žodis yra būtent „bir“. Bet vaikams tinka viskas, net tuščias vandens buteliukas. O vėliau supratome, kad tai yra labai reikalingas indas.

Ši šalis paliko elgetaujančios įspūdį. Dar niekur nebuvau patyrusi, jog šitaip įkyriai, o kartais – net labai agresyviai kaulytų išmaldos. 

Etiopija klega daugiau nei 80-čia kalbų. Marga šalis ir religijomis: per 60 proc. gyventojų teigia esą krikščionys (ortodoksai, protestantai, katalikai), apie 30 proc. yra musulmonų, kai kurios gentys dar turi ir savus tikėjimus.

Klimatas įvairus

Etiopija yra valstybė, neturinti priėjimo prie jūros. Jos pakrantė liko nuo jos atsiskyrusiai Eritrėjai. Klimatas, kraštovaizdis čia labai įvairus, priklauso nuo reljefo. Yra ir savanų, ir pusdykumių, ir net dykumų, auga miškų. Jei šiaurinėje dalyje kelionės metu sausio mėnesį buvo apie 24 laipsnius šilumos, tai pietuose svilino 40 laipsnių karštis. Didžioji šalies dalis yra Etiopijos kalny­ne, kurios šiaurės rytuose matyti fantastiškai gražūs Si­mie­nio kalnai. Juose sutikome didžiules bandas babūnų, mintančių šaknelėmis, itin retai sutinkamų beždžionių geladų. Ge­lados tiesiog užbūrė: visiškai nebijo žmonių, gali vaikščioti bandos viduryje, o jos visai nekreipia į tave dėmesio, tik įnikusios rausto šak­ne­les.

Juokavome, kad tokios bū­tų labai pravertusios kol­chozo daržams ravėti, nes tankią kalnų velė­ną tiesiog arimu paverčia. Gidas paaiškino, jog šios beždžionės labai gerai sutaria su vilkais. Pa­sirodo, jie „bendradarbiau­ja“: gelados, ravėdamos velėną, išbaido į paviršių graužikus, kuriuos labai mėgsta kalnuose įsikūrę vilkai. Gelados yra įtrauktos į Rau­do­nąją knygą, bet tuo pačiu laikomos mažiausiai grėsmių patiriančia nykstančia rūšimi.

Centrine šalies dalimi driekiasi Rytų Af­rikos lūžių juosta. Tek­toninėse įdubose telkšo daug ežerų, o vakarinė Etiopijos dalis priklauso Nilo baseinui. Tačiau tai nereiškia, kad Etiopijoje užtenka vandens. Kir­to­me daug upių, kurios buvo visiškai išdžiūvusios, kartais nė nesuprasdavome, jog visureigiu upės dugnu pervažiavome. O tos, kuriose dar likę vandens, buvo drumstos, tiesiog rudos. Matėme didžiausius būrius žmonių, kurie sėmė tokį vandenį į talpas ir, užsivertę ant nugarų ar užkrovę asiliukui nešėsi namo. Sakė, jog vandenį jie tįsia toli, kartais iki 10 kilometrų. Gidas atnešė parodyti šaką medžio, kuris geba neutralizuoti drumzles, tik reikia tuo pagaliu stipriai vandenį išplakti. Pademonstravo, kaip tai daroma. Ir tikrai: vanduo tapo kiek švaresnis, nors vis tiek liko drumzlinas. Bet iš jo čia pat turistams išvirė kavos... 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Atnaujinta Antradienis, 22 vasario 2022 09:11