Etiopija – žemės ūkio šalis

Nors Etiopijos žemė ir taip yra labai nederlinga, bet daž­nai net sudygti derliui ne­lei­džia ir sausros. Tačiau ša­lis vis tik yra beveik visiškai priklausoma nuo žemės ūkio – iš žemdirbystės išgyvena per 80 proc. gyventojų.

Maisto neužtenka

Pagrindiniai Etiopijos žemės ūkio produktai – javai, ankštiniai augalai, aliejinių augalų sėklos, bulvės, drėgmei nereiklios daržovės. Iš javų bene populiariausias yra tefas, gal kiek primenantis mūsų garstyčią. Iš tefo etiopai kepa duoną, gamina kitokius patiekalus. Jų maistas – iki graudulio primityvus. Ant įkaitintos skardos papila miltų pliurės – ir jau duona. Bet dažnai ir tos pliurės trūksta. Nors net daugiau nei 80 proc. etiopų užsi­ima žemdirbyste, jie šalies poreikiams pajėgia užauginti tik apie 50 proc. žemės ūkio produktų, kurie būtini bent minimaliai prasimaitinti. Kitą pusę tenka importuoti. Sparčiai augant gyventojų skaičiui, importo dalis šalies mitybos skalėje vis didėja.

Tačiau ne vien prastos dirvos ir sausros lemia menką derlių. Etiopai net neturi kuo savo žemių įdirbti. Sunku patikėti, kad XXI amžiuje dirvą aria mediniu arklu, pakinkytu jaučiais. Bet ir jų ne kiekvienas turi, tad daug kur matėme pakinkytą asiliuką ar net patį žmogų, tempiantį medinį arklą. Asilas – pagrindinė transporto priemonė ir svarbiausias pagalbininkas žemės ūkyje. Vienoje gentyje su pasididžiavimu gyrėsi, kad jie turį kalvę ir jau išmokę ant medinio arklo „nosies“ privirinti geležtę. Pasirodo, tai – labai didelis pasiekimas. Arklių beveik nematėme, apie kokią nors žemės ūkio techniką nėra nė kalbos.

Graudžiai atrodė jų derliaus nuėmimas. Javai pjaunami pjau­tuvais, tokiais pat, kaip sovietiniame herbe. Pjauna moterys (o ir šiaip dirbantį vyrą Etiopijoje retai pamatysi). Nupjautus javus jie ratu sukloja lygesnėje aikštelėje, kad varpos būtų į vidinę rato pusę, ir ima per jas varinėti savo gyvulius. Kokius turi, tokiais kulia. Ir trypia varpas asilai, ožkos, avys, jautukai. Paskui moterys su vaikais iš grūdų išmėto gyvulių mėšlą ir ima juos vėtyti. Vėjyje pakyla tuntai dulkių. Vėtyklės beveik tokios pat, kaip mūsiškiuose muziejuose.

Vargana gyvulininkystė

Labai menkas ir etiopų gyvulininkystės ūkis. Važiuodami Etiopijos keliais, kopdami į kalnus ar keliaudami pėstute į kitokius objektus, matėme dideles avių, ožkų bandas. Nemažai ir jaučių. Tik karvių nesimatė. O jei kokia ir buvo, tai tešmeniukai – kaip kumštis. Pienelio etiopų vaikams duoda ožkos. Didžioji dauguma gyvulių labai liesi, perkarę, tik arčiau vandens esančiose vietovėse jie į gyvulius panašūs. Beje, ir patys žmonės liesučiai, nematėme nė vieno nutukusio ar bent kiek storesnio.

Gyvuliai žmones ir rengia, ypač atokesnes gentis. Ant nuo­go kūno jie tiesiog užsimeta kailį – ir jau apdaras. Kailis yra ir apklotas, ir paklotas, o kartais ir pati „trobelė“ juo pridengiama.

Iš paukščių matėme tik viš­tų. Pirmiausia turguje – už kojų surištas ir pakabintas žemyn galva, nors jos buvo gyvos. Ne ką geriau etiopai elgiasi ir su gyvuliais. 

Ežerų, upių pakrančių gyventojai verčiasi žvejyba. Teko stebėti, kaip jie, vos ištraukę žuvį, čia pat ant kranto ją doroja, o juos apspitę būriai pelikanų bei marabu laukia savo dalies. Jie bemat sudoroja visas žuvų atliekas, o jei pasirodo mažoka, ne tik žvejams iš rankų čiumpa, bet ir pirkėjų maišelį plėšia. Žvejai iš to vėlgi verslą pasidaro: susidėję žuvų atliekas ar mažąsias žuveles, laukia, kol ateis turistų. O tada už mokestį maitina paukščius, kad turistai turėtų ką filmuoti.

Bitės medyje

Įspūdingai atrodė šiaudiniai cilindro formos aviliai medžiuose. Jei gidė nebūtų atkreipusi į tai mūsų dėmesio, būtume manę, jog kabo kažkokie neaiškios paskirties krep­šiai ar gaudyklės. Medžiai su tokiais aviliais yra atokiai nuo gyvenviečių, pusdykumėse, kur net žalumos beveik nėra. Tačiau, matyt, kažką tie Dievo vabalėliai tarp tų akmenų randa, nes Etiopijoje primaitinti bites cuk­rumi nėra praktikos, nes iš kur jo paimsi.

Geriama kibirais

Etiopija nustebino savo alkoholio vartojimo tradicijomis. Kiekvienoje gentyje matėme primityvių degtinės gaminimo aparatų ir apie juos susispietusių girtų žmonių: vyrų, moterų, net vaikų. Alkoholio jie pasigamina iš bet ko, kas geba rūgti. Šalia to jie vartoja žolę, kurią vadina čiatu – užsikiša už žando ir čiulpia. Keletas mūsų bendrakeleivių atsargiai pabandė pakramtyti to čiato. Sakė, tikrai kažkas galvoje ima darytis, o burna bemat prisipildo seilių, kurias su tos žolės syvais vos spėji ryti. Tada supratome, kodėl gidai į gentis mus stengdavosi nuvežti pirmoje dienos pusėje, o dar geriau – iš ryto. Todėl, kad tokiu metu žmonės dar būna blaivūs ir, didesnė tikimybė, nebus agresyvūs. Kas žino, kokias pasekmes gali sukelti alkoholio ir žolės mišinys, juolab, kad genčių vyrai yra ginkluoti. Gink­luota palyda į gentis lydėjo ir mus.

Viename turguje, kuriame su savo prekėmis susirenka įvairių genčių žmonės, vietinis gidas pasiūlė užeiti į jų kavinę. Įsivaizduokite erdvę, kurios vi­duryje pusiau į žemę įleistas burbuliuoja didelis dubuo, o ap­link jį susėdę vyrai kokių 2 lit­rų plastmasiniais kibirėliais semia burbuliuojančią masę ir geria. Vienas mūsiškių, pabandęs paragauti, sakė, jog šlykščiai neskanu. Masė tirštumu priminė skystą manų pliurzę. Tai buvo, mūsų supratimu, broga, rūgstanti saulėje. Akivaizdu, kad ji gerai trenkia į galvas, ir ilgiau tai stebėti darėsi nebejauku. Tikra ta žodžio prasme Etiopijoje pamatėme, kaip geriama kibirais.

Etiopijos auksas

Šitoje šalyje labai gerai auga kavamedžiai, o jų kava net pasaulyje vadinama Etiopijos auksu. Tai yra bene vienintelė rimta prekė, kurią etiopai eksportuoja. Daugiausiai į Kiniją, Italiją, JAV, Saudo Arabiją. Dar šiek tiek išveža odos, aliejinių augalų sėklų. Kava Etiopijoje ruošiama savitai, taip dar niekur nebuvau mačiusi: ją verda mažuose ąsotėliuose ant žarijų lauželio, į kurį dar įdedama ir frankenčenso medžio sakų. Frankenčenso sakai dar vadinami mira ir yra labai kvapūs, tad aplink pasklinda kvapūs dūmai. Kava pilama į vienos formos ir rašto puodelius. Per visą Etiopiją kitokių puodelių nematėme. Kava tikrai skani (o jei dar nematytumei, kad verdama iš drumzlino upės vandens). Tačiau lauktuvėms kavos pasirinkimas nėra didelis, nes jos stengiamasi eksportuoti kuo daugiau, o turistų, kurie pirktų, nedažnai teatklysta. Per metus Etiopiją aplanko tik apie 360 tūkst. turistų ir tai yra labai mažai.

Miestuose matėme labai ilgas eiles benzino kolonėlėse. Gidas paaiškino, kad degalų čia trūksta, ir norėdami jų užsipilti vairuotojai eilėse turi laukti po keletą valandų. Bet ne kiekvienas sulaukia, nes degalų dažnai nebelieka. Be to, jų pardavimo kiekis yra ribojamas. Savo naftos išteklių Etiopija neturi, todėl atsiveža degalų iš Libijos, kur jie yra gana brangūs. Ne ką mažiau nei pas mus, o žinant jų pragyvenimo lygį, yra labai daug. Vietinis gidas nepraleidžia progos pasigirti, jog, nepaisant to, kad šiandien Etiopijos keliuose ir gatvėse vis dar dominuoja mažyčiai tuktukai bei motoroleriai, būtent Etiopijos karalius Menelikas II buvęs pirmasis afrikietis, 1907 m. vairavęs mašiną...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)