Stipri tautos dvasia – išlikimo garantas

Šiandien pasaulis – visiškai kitoks, nei buvo prieš metus. Esame ukrainiečiams artima tauta, todėl dauguma mūsų puikiai suprantame, ką jie patiria, geriau nei vakariečiai žinome okupantų ideologiją. Štai todėl ir artėjant Kovo 11-ajai – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, taip svarbu atsiminti, kokia kaina savo Laisvę iškovojome mes, ir suvokti, kaip lengva jos netekti.

Kovo 11-osios išvakarėse kalbamės su Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308 pėstininkų kuopos vadu kapitonu Gintaru Noreika. 

„Esu šilališkis: čia gimiau, užaugau, čia gyvena mano šeima. Negaliu tvirtai pasakyti, kas nulėmė mano gyvenimo pasirinkimą, tačiau kariškos dvasios yra visoje giminėje – senelis, užsitarnavęs puskarininkio laipsnį, ir jo brolis taip pat buvo Lietuvos kariuomenės kariai. Aš į privalomąją tarnybą buvau pašauktas 1993 m., atlikau ją tuometiniame Panevėžio motodesantiniame batalione (dabar – Karaliaus Mindaugo husarų batalionas). Ten sužinojau, kas yra karinė žvalgyba. Buvo likę tarnauti du mėnesiai, kai gavau vadovybės leidimą studijuoti Lietuvos karo akademijoje. Iki šiol atsimenu, kaip paskambinau tėvams ir pranešiau, kad likusius du mėnesius iškeičiau į dvejus metus tarnybos“, – su šypsena pirmuosius žingsnius karinėje tarnyboje pri­simena kapitonas G. No­reika.

Tuomet mūsų šalis kentėjo nuo sovietų paskelbtos ekonominės blokados, dauguma jaunų žmonių nežinojo, kuo užsiimti. Ši­lališkis įsitikinęs, kad jam pasisekė – tarnauti buvo pašauktas tinkamu metu ir tai nulėmė jo gyvenimo būdą. Tačiau buvo sunkus metas: kariniai vienetai kūrėsi buvusios sovietų armijos vietose, kariams vadovavo buvę sovietų karininkai, puskarininkiai. Ir nors „diedovščinos“ karių gretose nebebuvo, sovietinė atmosfera dar buvo gyva. Todėl jaunuoliui iš Ši­lalės imponavo į praty­bas atvykstantys Karo aka­demijos kariūnai, demonstravę visai kitokį požiūrį, kitas žinias – jis norėjo būti vienu iš jų. Ir tapo, o tėvams žadėtais dviem metais tarnyba nesibaigė. G. Noreika kone visą laiką tarnavo Klaipėdos dragūnų batalione. 

„Klaipėdoje praėjo dešimt metų, per tą laiką išaugau nuo būrio iki kuopos vado, vėliau buvau perkeltas į KASP Že­maičių apygardos 3-iąją rinktinę, štabo personalo skyrių. Teko vykti ir į misijas“, – pasakoja karininkas.

2006–2007 m. šilališkis tarnavo Af­­ga­nistane, grįžęs tęsė tarnybą Klai­pė­­doje, o 2008-aisiais buvo atsiųstas vadovauti Šilalės kuopai, kur tarnavo šešerius metus. Po to buvo iškeltas į Tauragės rajone dislokuotą Kęstučio motorizuotąjį pėstininkų batalioną. Čia dvejus metus dirbo ryšių su visuomene skyriuje, paskui dar dvejus – vėl Klai­pėdos dragūnų batalione. 

„Jau ruošiausi išeiti į atsargą, bet teko pratęsti sutartį dar penkeriems metams. Tuo pačiu metu vadovybė pasiūlė grįžti į Šilalę. Su malonumu sutikau ir čia tarnauju jau penkerius metus. Per tą laiką spėjau išvykti į dar vieną misiją, šįkart – į Ukrainą, iš kurios grįžau pra­ėjusių metų gruodį“, – sako Šilalės pėstininkų kuopos vadas.

Anot jo, Ukrainoje Lietuvos kariai vyk­dė mokymo misiją, jų užduotis buvo stebėti, kaip ukrainiečiai vykdo karinį pasirengimą, duoti rekomendacijų.

„Nežinau, kokia Ukrainos kariuomenė buvo 2014-aisiais, bet dabar tai yra aukšto lygio kariai, turintys itin modernią ginkluotę, techniką ir mokantys ja disponuoti. Patys ukrainiečiai pasakojo, kad per tuos kelerius metus padėtis Ukrainos kariuomenėje ženkliai pasikeitė. Esu dėkingas likimui, jog susidraugavome su „Aidaro“ bataliono kariais. Šio karinio vieneto ypatumas yra tai, kad jis neturi savo nuolatinės dislokacijos vietos, yra žinomas kaip Ukrainos šturmo batalionas. Būtent bataliono specifika lemia ir karių tarpusavio bendravimą – jie iš tiesų yra lyg vienas kumštis, viena šeima. Nors batalio­ne tarnauja apie 400 karių, vienybės jausmas visada išlieka. Įsitikinau, kad šio karinio vieneto kariai yra pasirengę kautis ir, jei reikės, žūti vienas už kitą.

Iš kur toks atsidavimas? Manau, viskas prasideda nuo labai stiprios ideologijos, be to, kiekvienas karys dalyvauja 11 mėnesių trunkančioje karinėje operacijoje. Visa tai vienija, didina motyvaciją, augina karinį pasirengimą. Šio bataliono kariai turi lūkesčių tapti NATO gynybos aljanso dalimi ir tikrai yra to verti. Jeigu jie šių dienų kare panaudos bent 10 proc. to, ko mes juos mokėme, t. y. įvykdyti užduotį, o svarbiausia – išgelbėti savo ir ginklo brolių gyvybes, tai reikš, jog mes sustiprinome jų karinę galią, tikėjimą, kad jie ne vieni. Iki misijos Ukrainoje neturėjau draugų, dabar su jais kasdien susisiekiu, teiraujuosi, kaip sekasi, džiaugiuosi sėkmingomis karinėmis operacijomis kartu su jais“, – pasakoja Lietuvos kariuomenės karininkas, kurio darbo kabinete pag­rindinę vietą užima „Aidaro“ bataliono vėliava.

Šis Ukrainos karinis vienetas buvo sukurtas 2014 m. gegužę. Tai – pirmasis Ukrainos teritorinės gynybos batalionas savanorišku pagrindu. Iki šiol batalionas kovėsi ir kaunasi Ukrainos rytuose. Ukrainiečius besąlygiškai palaikantis kpt. G. Noreika šilališkiams primena – kiekviena nelaimė mobilizuoja visuomenę, jungia bendram tikslui.

„Artėjant Kovo 11-ajai, prisiminkime, kokia lietuvių tauta buvo susitelkusi per Sausio 13-osios įvykius. Ne veltui sakoma: nori taikos – ruoškis karui. Lietuva visus tuos tris Laisvės ir Nepriklausomybės dešimtmečius ruo­šėsi priešo atgrasymui. Ir jeigu ne mūsų tautos susitelkimas, jeigu Lie­tu­va dabar nepriklausytų NATO aljansui, nesiryžtu spėlioti, kokioje situacijoje šiandien būtume. Todėl dabar skepticizmui vietos negali būti. Turime galvoti, kalbėti apie vienybę, apie susitelkimą bendram siekiui – išsaugoti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę. Esame maža valstybė, bet visam pasauliui ir sau privalome kasdien vėl ir vėl įrodyti, kokie esame stiprūs“, – neabejoja kpt. G. Noreika.

Sveikindamas visus Lietuvos Nepri­klausomybės atkūrimo dienos proga, KASP Žemaičių apygardos 3-iosios rink­tinės 308 pėstininkų kuopos vadas linki išlikti budriems, bet tuo pačiu ir kuo geriau atlikti įprastus, kasdienius darbus. Tačiau svarbiausia – išlaikyti tvirtą lie­tuvių tautos valią.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir G. NOREIKOS asmeninio archyvo nuotr.