„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Ukrainos draugų – visas pasaulis

Visų mintys prikaustytos prie Rusijos vykdomo karo Ukrainoje, ir nėra nė vieno sveikai mąstančio žmogaus, kuris nesmerktų taikių žmonių žudynių. Visuotinis palaikymas bei pagalba kenčiančiai tautai – svarbiausi dalykai, kuriais galime ir privalome prisidėti kiekvienas.

„Ukraina neabejotinai atsilai­kys, tačiau kokia tai bus kai­na!“ – sako mūsų rajone gyvenanti rusė Na­dežda (vardas ra­šinio herojės prašymu pakeistas, pavardė ir vardas re­dak­cijai žinomi). – O apie tik­rą­ją situaciją dėl karo visi viską gali žinoti, informacijos yra už­tektinai, reikia tik norėti. Bet kas nenori, tas nieko ir nežino. Tas eina į šeimų maršą, nesiskiepija... Yra tokių žmonių kategorija“.

Moteris Lietuvoje gyvena jau apie keturiasdešimt metų. Savo gimtajame Niž­nyj Novgorode ji studijavo Sta­tybos inžineriniame institute, šioje vietovėje karinę tarny­bą atliko jos būsimasis vyras. Su­sipažino, ir po kurio lai­­ko ištekėjusi Nadežda atvy­ko į Lie­tuvą, į vyro gimtinę, kur ir dabar gyvena. Užaugino vai­kus, abu su vyru puoselėja savo namus, abiem brangias tradicijas bei papročius.

„Jau seniai Rusija yra didelis kalėjimas, ir begaliniai Vakarų apgailestavimai, nesigilinimas į situaciją, kas iš tikrųjų vyksta, užaugino šitokį monst­rą – Pu­tiną. Dabar tas monst­ras įsižeidęs – juk jam po langais auga demokratijos medis, negalima to leisti, reikia jį nukirsti. 

Nė vienas Rusijoje nėra laisvas: nei eilinis žmogus, nei deputatas, nei oligarchas. Man ir gėda, ir pikta, ir skaudu. Aš jau tiek metų Lietuvoje, mano mentalitetas pasikeitė, todėl nesuprantu, kaip galima šitaip gyventi – kaip sliekai, kuo giliau į žemę, kad tik nieko nematytų, negirdėtų, nemąstytų. Rusijoje praleidau visą jaunystę ir visą laiką buvau „juodajame sąraše“, nes sakydavau, ką galvoju. Mūsų kartos jaunimas nebuvo toks nuolankus – turėjome savo nuomonę ir jos neslėpėme. Skaitėme draudžiamą literatūrą, normaliai pri­ėmėme ir palaikėme „perest­rojką“, aptarinėjome pokyčius, viskuo domėjomės ir žinojome. Kaip gali nežinoti dabar, kai informacija prieinama paprasčiau ir lengviau – neįsivaizduoju“, – svarsto Nadežda.

Ji sako, jog propagandos ratas Rusijoje ypatingai ėmė suktis bene prieš 20 metų. 

„Prasidėjo nuo „Kurs­ko“ žūties, kai visai informacijai apie povandeninio laivo tragedijos priežastis buvo uždėta žyma „osobo sekretno (ypatingai slap­tai). Pas­kui sekė Grozno trage­dija, Pu­tino politikos kritiko Nem­­covo nužudymas, Navalno apnuodijimas. Vėl viskas grįžo į KGB laikus – dabar FSB. Šiai struktūrai buvo duota laisvė, ir ji ėmėsi savo darbo. Valstybėje „galvą“ pakeisti dar ne viskas: kas iš to, kad iškelsi kitokią vėliavą ar pakeisi himną – sistema lieka ta pati, gulagas yra gulagas.

Propaganda žudo smegenis, o propaganda liejasi visose Ru­sijos televizijos žinių laidose. Buvo dar nepriklausomos TV stotys „Dožd“, „Echo Moskvy“, kurios teikė objektyvią informaciją ir apie karą Ukrainoje, bet jų veiklą uždarė: kuo mažiau žmonės žino, tuo juos lengviau valdyti. Juk neva niekas Ukrainoje nežūsta. Ar matome ten mašinų su raudonu kryžiumi, kurių komandos teiktų pagalbą sužeistiems ru­sų kareiviams? Net žuvusiųjų kariuomenė nerenka.

Dėl Rusijos turėti kažkokių iliuzijų nereikia: kasdien suima­mi protestuojantieji prieš karą Ukrainoje, jie yra izoliuojami ir koks likimas – neaišku. Ukraina atsilaikys. Griuvėsiai bus išvalyti, miestai atstatyti, bet Rusijos kaip valstybės nebebus. Ir nežinia, kiek metų prireiks atstatyti žmonių sąmonę, kuri nuo pat revoliucijos laikų buvo „plaunama“, naudojant tuos pačius kagėbistinius metodus.

Kitas toks yra Lukašenka. Štai visai neseniai buvo rinki­mai: tikėjomės – jau tuoj tuoj kas nors pasikeis. Bet ne – nėra jė­gų... Tačiau baisiausia, kad ir pas mus yra žmonių, be­si­džiau­­giančių, jog Putinas „daro tvarką“... Gali gyventi kur nori – geografija nėra esminis dalykas. Galima gyventi tarp ping­vinų, tačiau mąstyti savo galva. Ir religija neturi reikšmės. Svarbiausia – sąžinė.

Kas sekė informaciją, žino, jog karas Ukrainoje brendo jau nuo praėjusio lapkričio – rusai tam ruošėsi ir sa­vo kėslus įvykdė. Tačiau Uk­­raina kovoja didvyriškai, ją pa­laiko visas pasaulis, ji turi daug draugų. Visus įkvepia Pre­zidentas Volo­dymyras Ze­lens­kis. Būtų Ja­nu­kovyčius – seniai gink­lai būtų sudėti. Da­bar jis laukia – bene galės ateiti ant tų griuvėsių... Nesulauks.

Mažiau reikia Europos šalių vadovams apgailestauti, mažiau tuščių kalbų, o daugiau dar­bų. Privalome padėti visi: priimti karo pabėgėlius, aukoti pinigus, už kuriuos tikslingai bus nupirkta viskas, ko labiausiai ka­riaujančiai Ukrainai trūksta. Mes dirbame, dirbsime ir viskuo, ką turime, privalome dalintis su karo sukrėtimus patiriančiais Ukrainos žmonėmis“, – įsitikinusi Nadežda.

Moteriai pritaria ir jos vyras, taip pat tikintis Ukrainos pergale šiame nuožmiame Rusijos jai primestame kare ir manantis, jog tai yra Putino režimo pabaigos pradžia.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.