Kas tikra – gražu ir nepakartojama

Grožį mylintis žmogus jį kuria visur: savo aplinkoje, kiekviename namų kampelyje, juo paremtas gyvenimo būdas bei pomėgiai. Taip galima apibūdinti Ingridą Rudžionienę, gyvenančią Palokystyje, kaip sako pati, nuostabiame gamtos kampelyje, kurio grožio, erdvės, tyrų neiškeistų nė į puikiausias pasaulio vietas. Tačiau šįkart ne apie aplinkos patrauklumą, bet apie vidinio grožio realizavimą – Ing­rida savo malonumui kuria pa­puošalus iš akmenukų, gintaro, stiklo, karoliukų. Jos dirbinių paroda eks­ponuojama Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejuje.

Ingrida su vyru Palokystyje gyvena dar kokie šešeri metai. Iki tol 17 me­tų praleista Pajūralyje, kur atsikėlė iš Klai­pėdos, panorę pabėgti nuo didmiesčio triukšmo. Pati Ingrida gimimo panevėžietė, bet su mama iš Panevėžio ankstyvoje paauglystėje persikėlė į Klaipėdą. Tad gyvenimas kažkiek pamėtė ir pavėtė, kol galiausiai nukreipė ten, kur, pasak moters, nė neįsivaizdavo, kad žmonės gyvena...

„Kai mus vežė parodyti sodybos, pirmiausia pamačiau apgriuvusią trobą. Bet manęs tai neišgąsdino. Tačiau pasirodė, jog ne ta. O kai išvydau dabartinę sodybą, sprendimas buvo vienas: noriu! Juo labiau, kad iki autostrados tik pora kilometrų“, – pasakoja Ingrida.

Moteris su vyru yra baldininkai, kaip sako Ingrida, siuva baldus. Dar ji yra dirbusi buvusiame „Trynyčių“ fab­rike, šiam užsidarius, „Siemens“ įmonė­je gamindavo „Renault“ automobilių lai­dus. Taigi ir darbo sferoje įvairių posūkių netrūko.

Dabar, galutinai nusėdusi ąžuolų apsuptyje, Ingrida teigia esanti dieviška­me kampelyje, kurį norisi puoselė­ti, gra­žinti. Kitaip sakant, padėti atsi­skleis­­ti natūraliam gamtos grožiui. De­ja, moteris apgailestauja, jog mes, žmonės, dar nemylime ir negerbiame nei savęs, nei gamtos: braidžiodama po aplinkinius miškus, ji sako matanti, kiek daug priversta atliekų, ir negali suprasti, kodėl žmonės šitaip daro. Ir kol nepasikeis mū­sų visų mąstysena, anot Ingridos, tol pasaulyje siaus ligos, vyks kruvini ka­rai...

Nors Rudžioniai kasdien važinėja pir­myn atgal 100 km į/iš darbo Pėžai­čiuose (Klaipėdos r.), tačiau dar turi laiko prižiūrėti savotišką ūkį – augina triušių. Pulkelis ne toks ir mažas – 30 švelniakailių padarėlių. Tiesa, dabar, anot moters, kai vyras išvyksta uždarbiauti į Olandiją, gyvūnėlių kiek sumažino.

„Niekada nelaikėme didžiųjų, nes per brangu. Auginame paprastus, esame turėję kailinių. Tad triušių kailiukų pas mane pilnos spintos. Pasisiuvau ir kailinius – labai sudėtingas darbas. Bet vilkėti jų nemėgstu... Taip ir kabo. O norint auginti triušius, darbo yra užtektinai, taip sakant, rankos nuolat turi būti prikištos.

Pasirodo, visur reikia rankų, net me­dį pasodinus. Maniau, įkiši ir augs, bet ne. O šiemet esu nutarusi mesti visus darbus į šoną ir užsiimti gėlynais. So­dy­­boje daug medžių, pavėsis, tad ne bet kas auga – tuo per šešerius metus įsitikinau, kai sodinau viską be atrankos. Dabar vyras iš Olandijos privežė melsvių – tai tokios daugiametės gėlės, kurios ir pavėsyje auga. Nei daug, nei mažai – 12 rūšių... Dar flioksų. Beje, jų kaip palikimą radau sodyboje. Taigi žydės ir skleis kvapą. Sodyboje gera: tylu, ramu, paukščiai čiulba“, – šviesios emocijos užplūsta Ingridą, kalbant apie savo namų erdvę.

Na, ramybę gal kiek sudrumsčia šunelių amsėjimas, vištų kudakavimas, ku­riuos buvę miestiečiai taip pat pri­ėmė į savo draugiją. Ir dar – bitės.

„Nemaniau, kad bitės gelia taip skaudžiai. Na, bet svarbiausia, kad nesame alergiš­ki“, – juokiasi Ingrida iš savo atradimų kaime.

Ir Ingridos, ir jos vyro iš pirmų santuokų vaikai jau suaugę, savarankiški, tad jiedviem belieka gyventi dėl savęs ir savo malonumui. Jiedu taip ir daro: puoselėja tai, kas sukurta, užsiima širdžiai mielais dalykais. Anot Ingridos, vyro pomėgis – žvejyba, taip pat jis yra „pasinešęs“ ant įvairiausių įrankių. 

O Ingridai didžiausia atgaiva – papuošalų gamyba. Nors, sako, yra išbandžiusi ir mezgimą, ir siuvinėjimą: nepatinka pirktinis megztinis – nusimezga pati, neranda mielos rankinės – sėda prie siuvamosios mašinos. Taip yra ir su papuošalais.

„Nepaveldėjau potraukio rankdarbiams nei iš mamos, nei iš ko kito. Tie­siog visada buvau krapštukė – sesė ma­ne taip ir vadina. Apie papuošalų vėrimą perskaičiau internete gal prieš penkerius metus. Pasirodė įdomu, išnagrinėjau techniką, pabandžiau ir užkabino. Juo labiau, kad pačiai patinka blizgučiai, spalvingi dalykai. Visada mėgstu puoštis: tarkime, su ta pačia suknele, pakeitusi papuošalus, moteris kaskart gali atrodyti vis kitaip. O be papuošalo jaučiuosi nesmagiai, tarsi būčiau nuoga. Be jo stilius būna neišbaigtas“, – sako Ingrida.

Anot moters, ji niekada nemėgusi piešti ir nemoka, tad ir jokių papuošalų eskizų nepiešianti.

„Paprasčiausiai imu akmenėlius, karoliukus, dėlioju, stumdau vieną prie kito, ir galvoje gimsta vaizdinys. Aišku, internete yra visokiausių pavyzdžių, bet kopijuoti nemėgstu. Beje, ir ant­ro identiško papuošalo nepadaryčiau. To­dėl jei iš karto nesuveri abiejų auskarų, kitą dieną antro nebeatkartosi, nes nebeatsimeni eiliškumo“, – pasakoja Ing­rida.

Veria ji savo papuošalus ant valo ir ant tvirto šilkinio siūlo, kuriuos naudodavo kailiams siūti. Naudoja specialią plonytę adatą, nes kai kurie karoliukai yra miniatiūriniai, o skylutės vos 1–1,5 mm. Tai jeigu adata per stora, karoliukas pokšt ir skyla.

„Esu daug sugadinusi, kol pramokau. Nors patirtis ateina greitai. Reikia ir didelės kantrybės. Kartais suklysti, bet ardyti taip nesinori, galvoji – ai, praeis. Tačiau nepraeina. Brokas tuoj metasi į akis, ir toks papuošalas – ne papuošalas. Taigi suklydai, reikia iškart taisyti. Tai išmoko kantrumo“, – įsitikinusi moteris.

Jei nebūtų netyčia užsukęs Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis ir nepamatęs jos kuriamų grožybių, turbūt, sako Ingrida, ir parodos nebūtų. Tai jis paragino, supažindino su muziejininkėmis. Nors, anot moters, ir vyras ją ne kartą įkalbinėjo rengti parodą, bet Ingridai vis atrodė, kad ji neturi ko parodyti.

O iš tiesų pamatyti tikrai yra ką. Ing­rida neatskleidė, ar būtų galima papuošalų įsigyti: žiūrint, kas kaip vertina ir įvertina vienetinį rankų darbą.

Ingrida sako, jog dovanoti papuošalą yra gana sudėtinga, na, nebent artimiausiems žmonėms, kai žinai, kad tik­rai tiks ir patiks. Tad jos gamintas sages (bet tik sages) mielai segi sesuo, dar Ingrida padaro papuošalų draugėms, bendradarbėms, kai jos konkrečiai ko nors paprašo.

„Kadangi gyvenu tarp ąžuolų, panorau pasidaryti „giliuką“. Pačią gilę suvėriau, bet suvarstyti ąžuolo lapo ne­išeina. Labai jau jis „garbanotas“. Turiu pasidariusi daug ruošinių, kuriuos dar reikia užbaigti. Tačiau viskam turi ateiti įkvėpimas, viskam savas laikas. O aš kantri“, – sako I. Rudžionienė.

Papuošalų paroda Šilalės Vlado Stat­kevičiaus muziejuje veiks iki balandžio 30 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.