„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gonderas, senoji Etiopijos sostinė

Bažnyčios šventoriaus vartai Bažnyčios šventoriaus vartai

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25)

Aukštai kalnuose įsikūręs Gonderas nė iš tolo nepanašus į kitus Etiopijos miestus. Jame viskas primena vakarietišką kultūrą. Kartu tai yra pirmoji Etiopijos sostinė, įkurta apie 1635 metus ir gyvavusi iki pat 1855-ųjų. Šiame mieste turėjome progą dalyvauti ir jų Timkete, antroje pagal svarbą (po Kalėdų) religinėje šventėje, kurios metu atnaujinamas krikštas.

Bažnyčių miestas

Gonderas po musulmonų invazijos XVI–XVII a. tapo miestu-tvirtove. Tai – Etiopijos imperatoriaus Fasilido ir jo paskesnių kartų palikimas. Visą Gondero istorinį centrą užima tvirtovė, o už jos sienų stūkso dveji imperatoriaus rūmai. Iki pat šiol yra išlikęs imperatoriaus Fasilido baseinas ir pirtys.

Kodėl būtent šis miestas taip išsiskiria iš kitų? Pasak gido, todėl, kad imperatorius Fa­si­li­das buvo labai šviesus žmogus, mėgo keliauti po pasaulį, iš kur grįždavo sklidinas idėjų bei deg­damas noru ir savo krašte turėti tokių grožybių. Tad statė jis savo žemėse dar neregėto stiliaus rūmus, bažnyčias, kitokius statinius. 

Gondere, turinčiame apie pus­trečio šimto tūkstančių gyven­tojų, yra net 44 bažnyčios, tokios kaip Švč. Mergelės Ma­ri­jos, Švč. Trejybės Šviesos, kurios išdabintos angeliškomis freskomis ir paveikslais, iliust­ruojančiais pirmųjų Gondero krikščionių gyvenimą. Tei­gia­ma, jog pastarojoje laikinai bu­vo saugoma Sandoros skrynia. Mieste  taip pat gausu bibliotekų, koncertų salių, pirčių. Šio miesto statiniuose persipina įvairiausių šalių bei epochų stiliai.

Gondere randame dalį atsa­kymo, kodėl Etiopijos tikėjimas gerokai nutolęs nuo mums žinomo. Viena to priežas­čių – Romos popiežius siekė kont­roliuoti Etiopijos karalystę, tačiau nepavykusi jėzuitų misija visiems laikams pastūmėjo etiopus ortodoksiškosios Alek­sandrijos link. 

Timketas

Sausio 18 d. Etiopijos krikščionys švenčia Timketą, Kris­taus krikšto šventę, atnaujina savo krikšto įžadus. Per Tim­ke­tą žmonės vyksta prie artimiausio vandens telkinio, čia iš bažnyčių gabenamos Sandoros skrynios kopijos, lydimos džiaugs­mingos procesijos, tratant būgneliams ir šokant tikintiesiems. Timketo išvakarėse per naktį meldžiamasi, o rytą kunigai pašventina vandenį, kuriuo tikintieji šlaks­tosi, taip atnaujindami savo krikštą bei tikėjimą. Važiuodami per šalį, matėme gausiai prie bažnyčių susirinkusius baltomis marškomis apsisiautusius žmones, kurie mel­dėsi... už bažnyčios tvoros. Mums paaiškino, kad tikintieji patys turi nuspręsti, ar jie gali įžengti į šventovę, ar jiems dar reikia atgailaujant melstis už tvoros. 

Gondere Timketo šventė trun­ka net tris dienas, būtinu vandens telkiniu tampa Fa­si­lido baseinas, kuris tik prieš Tim­ke­tą būna pripildomas vandens. Visą kitą laiką jis stovi tuščias. Fasilido baseinas yra stačiakampio formos su bokštu viduryje, apjuostas tvora. Jis renovuotas už norvegų pinigus. Timketo šventė Gondere priminė Kalėdas Lalibeloje, kuo­met gatves užplūdo minios. Per naktį meldęsi ir aušros sulaukę tikintieji ima laukti, kada Etio­pijos ortodoksų bažnyčios galva pašventins vandenį milžinišku kryžiumi, o tada – šventės kulminacija. Visi tarsi pagal šūvį kone stačiomis galvomis puola į vandenį, nardo, pila jį į atsineštus butelius, šlaksto vie­ni kitus. Etiopai nuoširdžiai tiki švęsto vandens, maldos bei gydančiomis kryžiaus galiomis: su­sirenka kaimas, ateina kunigas, meldžiasi, šventina vandenį ir šlaksto juo ligonį... Ir La­li­be­loje matėme, kaip per ceremoniją į gilų pažaliavusį šulinį buvo panardinta per pažastis perrišta moteris, tikint, kad ji po šios „procedūros“ pastos. Tikima, jog šventintas vanduo net AIDS išgydo. Gidas netgi tokių pavyzdžių iš savo aplinkos vardijo...

„Apvok turistą“

Timketo šventėje, kaip ir per Kalėdas Lalibeloje, pasijutome labai nesaugiai. Gal net dar nesaugiau. Didelės Timketo šventės laukia ne tik tikintieji, bet ir pulkai paaug­lių. Prisisiurbę brogos ar kitokio marmalo, apsiginklavę laz­do­mis, jie didelėmis gaujomis šlitinėja po miestą, šventės vietoje į medžius sulipę pučia ragus, rėkauja, net perrėkdami kunigus. Ir niekas nedrįsta jų tramdyti. O artėjant šventės kulminacijai, jie iš anksto nusirengia ir pirmieji neria į vandenį. 

Vargas tam, kuris jų kelyje pasitaikys. Nuo tokio paauglių elgesio gūžiasi net pareigūnai, o turistai pasiskubina palikti šventę. Ir dažnai pamato, kad perrėžtos jų kuprinės, kelnių klešnės ties kišenėmis. Gidas neslepia, jog Timketas turi dvi dalis: krikšto atnaujinimą ir nuoširdžią maldą bei netramdomą galimybę vagims ir kitokiems blogiukams, nes tokia tirštuma žmonių jiems yra tik­ros aukso kasyklos – žmogus, nešamas minios, nė nepajunta, kad yra apvogtas, ir spūstyje nieko negali padaryti. Susidarė įspūdis, jog apvogti turistą čia laikoma tarsi norma. Kaip ir visko kaulyti, net piktai reikalauti.

Kryžių įvairovė

Krikščioniškoje Etiopijoje nė­­ra vieningo kryžiaus. Gon­de­ro kryžius visiškai nepanašus į mums pažįstamą. Jame vaizduojami... kiaušiniai. Toks simbolis reiškia, jog Dievas saugo mus, kaip paukštis saugo kiaušinius. Visiškai kitoks kryžius yra Lalibeloje, atskirose bažnyčiose ar vienuolynuose. Bažnyčių kryžiai visada turi ne tik Trejybės, bet ir daugybę kitų prasmių. Vienas kryžius gali turėti net 33 (Kristaus amžius) simbolinius elementus. Kryželius ant kaklo nešioja praktiškai kiekvienas etiopas, net visai mažas vaikutis. Gidas Teklu atkreipė dėmesį, kad vaikučiui kryželis dažnai būna vienintelis jo „drabužis“. Šiaurinėje Etiopijos dalyje matėme moteris su ant kaktų ištatuiruotais kryžiais, o vyrai turėjo kryžiaus formos randus. Tai padaroma krikšto metu ir tai esąs ženklas, jog šie žmonės tikrai yra krikščionys. Savo tikėjimą jie įrodo ir dažnu bažnyčios lankymu. Štai mūsų vairuotojas prisipažino, kad tuo metu, kai nevežioja turistų, į bažnyčią eina net tris kartus per dieną: saulei tekant, dieną, ir vakare. Jeigu turistus atveža prie kokios nors bažnyčios, būtinai joje ir pats pasimeldžia. O jei ką blogo padaro, tai ateina ir dažniau. Sakė, jog bažnyčioje šventikas už nuodėmes kartais skiria fizinių pratimų, po kurių net raumenis įskausta.

Visai kitaip atrodė ir jų vienuoliai: basi, apsisiautę tik marškomis, su kryžiaus formos lazda rankoje. Akivaizdu, jog kadaise būtent turto atsisakymas bei piligrimystė buvo šios religijos bruožas.

Etiopai net žegnojasi kitaip nei mes. Nelabai pavyko sugaudyti visų judesių, nes jie labai greiti, tačiau jų pagrindą sudaro linkčiojimas ir rankos apvedžiojimas aplink veidą. Kiek supratau, jie daro kryžių, bet tik veido srityje. Linkčiojimas atstoja mūsišką klaupimąsi. Nie­­kur nematėme atsiklaupusio maldininko.

Šiandien Etiopija yra pasaulietinė šalis ir valstybinės religijos neturi, tačiau yra, ko gero, pati pamaldžiausia krikščioniška valstybė.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)