„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Romo Kalantos pasiaukojimui – 50 metų

5.	Namas, kuriame 1963–1972 m. gyveno R. Kalanta. 1990 m. ant namo atidengta memorialinė lenta (skulpt. V. Ledas). Kaunas, 2013 m. 5. Namas, kuriame 1963–1972 m. gyveno R. Kalanta. 1990 m. ant namo atidengta memorialinė lenta (skulpt. V. Ledas). Kaunas, 2013 m.

Iš Alytaus kilusio, su šeima į Kauną persikėlusio Romo mokyklos išduotoje charakteristikoje nurodoma, kad vaikinas „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, bet yra „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“. Ir akcentuojama, jog jis „kovojo su melu ir neteisybe“. O tam parodyti jaunuolis nepagailėjo savo gyvybės – protestuodamas prieš santvarką, tapo Laisvės simboliu.

R. Kalantai rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje, jis buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie, protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą, nešiojo ilgus plaukus, mėgo „The Beatles“ muziką. Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų mokykloje kildavo tam tikrų nesutarimų, jis buvo pašalintas iš komjaunimo. Nebaigė Romas ir vidurinės mokyklos, mat neišlaikė istorijos egzamino, kadangi nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis. Tikėtina, jog jis jau buvo patekęs į KGB akiratį ir dėl to jam buvo sutrukdyta baigti mokyklą. Tuomet perėjo į vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą. Biografai pabrėžia, kad mokslai „nelabai sekėsi“, nors kiek tai patikima informacija, šiandien sunku patvirtinti. Tuo labiau, jog paskutinio trimestro pažymiai penkiabalėje sistemoje nebuvo labai prasti. Tarkime, lietuvių ir rusų kalbų ir literatūros žinios įvertintos ketvertais, tokį pat pažymį pedagogai rašė už fiziką, astromoniją, chemiją, užsienio kalbą, algebra, geometrija, istorija, visuomenės mokslai sekėsi silpniau – jie įvertinti trejetais, bet štai biologija – penketu. Tai liudija, kad R. Kalanta mokėsi vidutiniškai.

1972 m. gegužės 14-osios, sekmadienio vidurdienį, Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio vykdomojo komiteto Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu ir, šūktelėjęs „Laisvę Lietuvai!“, padegė save. Kai atvyko greitosios pagalbos medikai, jis jau buvo netekęs sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, jam konstatuoti viso kūno nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15-osios paryčiais, apie 4 val. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

To meto Lietuvos patriotiškas jaunimas iš užsienio radijo stočių žinojo, kad 1969 m. Prahoje, protestuodamas prieš politinę santvarką, susidegino Janas Palachas, nesutikdamas su Ukrainos rusifikacija 1969-ųjų vasario 10 d. Kijeve bandė nusižudyti Nikolajus Bereslavskis, o tų pačių metų balandžio 13 d. Rygoje, protestuodamas prieš žydų diskriminaciją ir reikalaudamas suteikti nepriklausomybę Čekoslovakijai, susidegino žydų tautybės studentas Ilja Ripsas. Tai galėjo pastūmėti ir R. Kalantą tokiam sprendimui. Nujausdama galimą jo poelgio įtaką antisovietinių veiksmų proveržiui, ypač tarp jaunimo, sovietinė valdžia siekė užkirsti kelią viešam visuomenės pasipiktinimui per R. Kalantos laidotuves ir informacijos patekimui į užsienį. Todėl, įsikišus saugumui, laidotuvės gegužės 18-ąją  įvyko dviem valandomis anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose, nei planavo artimieji, kapinėse – Romas palaidotas Romainiuose 14 val., o 16 val. į jas susirinkę žmonės buvo apgauti. Tačiau gausi minia iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą, laidotuvėms skirtas gėles padėjo jo žūties vietoje, iš tulpių sudėliojo žodį LIETUVA. Kauno politechnikumo pirmakursis Rimantas Baužys tą pavakarę perskaitė prieš dieną parašytą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, kuriame kritikavo KGB ir sovietinę miliciją. R. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką antisovietinį pasipiktinimą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška patriotine dvasia, rado tinkamą terpę. Tuo metu Lietuvos jaunimui darė įtaką vinilinės plokštelės su kitokiais, alternatyvios roko muzikos įrašais, sunkai pagaunami užsienio radijo stočių signalai, pasipiktinimą kėlė sovietinė nomenklatūra su savo beveik neribotomis galiomis, spec. poliklinikomis, spec. parduotuvėmis ir kitomis privilegijomis.

Jaunimo protesto žygis nuo R. Kalantos namų iki jo susideginimo vietos išsiplėtė į dvi dienas – gegužės 18-ąją ir 19-ąją – trukusias masines demonstracijas, susirėmimus su milicijos pareigūnais. Žinoma, kad šiose demonstracijose dalyvavo jaunimas ne tik iš Kauno ar Vilniaus, bet ir bendraamžiai iš Latvijos ir Estijos. Prasiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Daugiau nei trys tūkstančiai susirinkusiųjų skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“, „Rusai, lauk iš Lietuvos“, mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“ Šie antisovietiniai protestai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių sovietų sąjungoje, o okupacinė valdžia prieš manifestantus, be milicijos, panaudojo ir kariuomenės desantininkų, ir Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius. Protestų malšinimų metu daugelis buvo žiauriai sumušti. Gegužės 20-ąją į „Laisvės“ kino teatrą Kaune buvo sukviesti aukštųjų ir vidurinių mokyklų vadovai, komjaunimo lyderiai, profsąjungų aktyvistai, kuriems KGB pareigūnai keletą kartų demonstravo 5–7 minučių juostą, kurioje buvo užfiksuotas jaunimas Laisvės alėjoje ir miesto sodelyje, ir užsirašinėjo atpažintų jaunuolių duomenis. Vėliau šie kadrai tokiu pat tikslu buvo rodomi „Planetos“ kino teatre įmonių vadovams. Per protesto demonstracijas ir po šių atpažinimų buvo suimti 402 asmenys, KGB analizavo juos socialiniu lygmeniu, nustatė, kad iš šių suimtų 351 vyro ir 51 moters 97 buvo komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kt. Iš jų 33 buvo patraukti administracinėn atsakomybėn, o aktyviausiems 1972 m. gegužės 18−19 d. Kauno įvykių dalyviams iškelta baudžiamoji byla. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu aktyviausi dalyviai ‒ Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, R. Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, Virginija Urbonavičiūtė – pagal LSSR baudžiamojo kodekso 193 straipsnį (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba dalyvavimas juose), 225 str. 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), 99 str. 1 dalį (tyčinis valstybinio ar visuomeninio turto sunaikinimas arba sužalojimas) buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijoje. Be to, dalis protesto demonstracijose dalyvavusių studentų buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ir paimti į sovietinę kariuomenę.

Tikėtina, jog R. Kalantos pavyzdžiu pasekė ir daugiau asmenų – 1972 m. gegužės 29 d. Varėnoje, prieš tai iškėlęs Trispalvę, susidegino V. Stonys, tų pačių metų birželio 3-iąją Kaune susidegino Andrius Andriuškevičius, birželio 22-ąją Šiauliuose tokį pat sprendimą priėmė 40-metis Juozapas Baracevičius. Tačiau šie faktai buvo nuslėpti nuo visuomenės ir didesnio atgarsio nesulaukė. Ši kraštutinė protesto forma – savižudybė susideginant – neišnyko ir vėliau. 1976 m. rugpjūčio 10 d. sovietų kariuomenėje, kareivių akivaizdoje, susidegino Antanas Kalinauskas, dėl laisvos Lietuvos siekio 1989 m. kovo 3 d. Klaipėdoje, prie Lenino paminklo, susidegino liaudies meistras, dailininkas marinistas Vytautas Vičiulis, o 1990-ųjų balandžio 26 d., protestuodamas prieš Sovietų sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą, Maskvoje, Revoliucijos aikštėje, susidegino Stanislovas Žemaitis. Dėl tų pačių priežasčių žinomas skulptorius Rimantas Daugintis 1990 m. gegužės 9 d. susidegino prie SSRS ir Vengrijos sienos.

Tačiau, siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. KGB iniciatyva buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, kad neva jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau tai įrodo, jog dalis psichiatrų buvo verčiami bendradarbiauti su KGB, nusižengiant Hipokrato priesaikai. Nes jei R. Kalanta būtų sirgęs šizofrenija, jis jokiu būdu nebūtų galėjęs gauti leidimo lankyti treniruotes DOSAAF (sovietinė sukarinta visuomeninė organizacija) šaudymo sekcijoje. Tuo labiau, kad 1989 m. sudarytai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių duomenų, jog jis būtų sirgęs psichikos liga.

Kauno demonstracijų aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Miestuose ir miesteliuose KGB fiksavo padidėjusį skaičių išplatintų antisovietinių atsišaukimų ir Trispalvės iškėlimo atvejų. 1972 m. birželio naktį prie Kauno–Klaipėdos plento, netoli Ariogalos, prie šaltinio ant Dubysos šlaito, Vilniaus studentai pastatė metalinį kryžių su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą.“ Šis kryžius labai greitai sovietų valdžios nurodymu buvo sunaikintas. Mokyklose moksleiviai švarko atlapų vidinėse pusėse ėmė segėti nepriklausomos Lietuvos simboliką, tokiais ir panašiais būdais tapatindamiesi su laisva Lietuva. Šie įvykiai nuaidėjo ir per pasaulį, buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes. Pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kaune, JAV lietuvių bendruomenė kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga pasakyti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Įsidėmėtinas, bet menkai pabrėžiamas istorinis faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. R. Kalantos susideginimas ir antisovietiniai protestai Kaune šio vizito išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją.

Laisvės šauklys R. Kalanta deramai pagerbtas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1990 m. gruodžio 27 d. išleistas potvarkis jo kapą Kaune Romainių kapinėse laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu, sukurtas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“, Juozas Grušys-Žilvinis išleido knygą „Po ugnies ženklu“, Egidijus Aleksandravičius ir Kastytis Antanaitis – „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“, pasirodė Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“, o neramumai, vykę Kaune po R. Kalantos susideginimo, atgulė į filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“.

Prezidento dekretu, 2000-aisiais R. Kalanta po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), o 2002 m. gegužės 7 d. Seimo nutarimu R. Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena. Tais pačiais metais gegužės 14 d. Kaune atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“.

Raimundas KAMINSKAS, Arvydas GELŽINIS

LGGRTC darbuotojai

 

 

Atnaujinta Ketvirtadienis, 19 gegužės 2022 16:09