„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Kelias į nepriklausomybę grįstas laisvu žodžiu

Penktasis sekmadienis po Velykų daugeliui šilališkių tapo įsimintina švente – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pa­minėtas Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios kronikos 50-metis, o Šv. Mi­šias šia intencija aukojo kar­dinolas Sigitas Tamkevičius. Vėliau jis pasidalijo prisiminimais apie so­vietines realijas, privertusias pogrindyje leisti slaptą leidinį, jį platinti pa­dėjusius žmones ir tiesos žodžio poveikį laisvėjančiai visuomenei.  Dau­gybė žmonių susidomėjo bažnyčioje veikusia paroda apie Kronikos lei­dybą ir platinimą, o pirkę naujausią kardinolo S. Tam­­kevičiaus knygą „Pries­paudos, kovos ir nelaisvės metai 1968–1988“, atminimui gavo jo au­tografą. 

Diskriminavo tikinčiuosius

Kardinolas S. Tamkevičius – išskirtinė asmenybė, tapusi tiesos ir gėrio pavyzdžiu Lietuvos katalikų bažnyčios bendruomenei, tad susitikimas su Jo Eminencija tapo istoriniu įvykiu. Todėl ir jo pamokslo apie išskirtinį krikščionių bruožą – meilę prisikėlusiam Jėzui ir vienas kitam, dabar reiškiamą pagalba Ukrainos karo pabėgėliams – šilališkiai sutiko itin jaut­riai. Su dideliu apgailestavimu kardinolas prisiminė, jog ne taip seniai savo tikėjimą buvome priversti slėpti, nes viešai jį išpažinti reikėjo drąsos, o tai darę žmonės negalėjo tikėtis užimti svarbesnes pareigas ar kilti karjeros laiptais. 

„Šiais metais minint Katalikų Baž­nyčios kronikos 50-metį, daug kalbama, kaip ji buvo leidžiama ir apie ką rašė. Kronika rašė apie tikinčių žmonių diskriminaciją ir sunkumus išpažinti tikėjimą. Da­bar dėl tikėjimo niekas neniekina, tačiau visuomenėje laikomasi nuostatos neviešinti savo įsitikinimų. Bet kai pasiduodama tokiam gyvenimo stiliui, rizikuojama, jog tikėjimas gali sunykti“, – įspėjo ši­la­liškius kardinolas S. Tamkevičius.

Pasirinko gyventi pagal sąžinę

Sovietmečio draudimus ypač jautė kunigai, anuomet dar seminarijoje turėję pasirinkti sąžinę ar kolaboravimą.

„Mano kunigystės kelias buvo papras­tas ir natūralus. Baigęs vidurinę, atvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Kelis metus pasimokius, sovietų valdžia nutarė klierikus imti į kariuomenę, todėl trejus metus praleidau statybos batalio­ne. Grįžus KGB pareigūnai bandė užverbuoti kolaborantu – tada buvo kunigams ir klierikams toks išbandymas, nes KGB siekė turėti savo šnipų, kurie teiktų informaciją, kas vyksta bažnyčioje. Kunigai turėjo pasirinkti, aklai klausyti sovietinės valdžios įsakymų ir gyventi ramiai, ar elgtis pagal sąžinę, bet rizikuoti laisve“, – prisiminė kardinolas S. Tamkevičius.

Sovietmečiu buvo draudžiama mokyti vaikus katekizmo, o egzaminuoti Pirmajai komunijai leista tik po vieną. Užkluptiems su 3–4 vaikais grėsė vieneri metai lagerio. Už vaikų katekizaciją lageryje sėdėjo ir Šilalės bažnyčioje tarnavęs kunigas Antanas Šeš­kevičius. S. Tamkevičius pasakojo, jog, nepaisydami pavojų, aktyvesni kunigai svarstydavo, ką reikėtų daryti, kad sovietų valdžia nebaustų už tokius tikėjimo dalykus, kaip vaikų mokymas. Kardinolas prisiminė, jog 1968 m. iš Telšių vyskupijos atvažiavęs kun. Al­fonsas Pridotkas papasakojo, kad ke­li kunigai yra sutarę siųsti į Maskvą raštą, prašant daugiau laisvės tikėjimui, ir pasiūlė Vilkaviškio vyskupijos kunigams padaryti kažką panašaus. 

„Paruošėme dokumentą, ku­riame prašėme, kad valdžia netrukdytų priimti į Ku­nigų seminariją stojančių kan­didatų. Tuo metu leisdavo įstoti tik penkiems klieri­kams, o mirdavo per metus apie 30 kunigų. Sovietinės valdžios pareigūnai mąstė paprastai: seminarija turi išleisti kuo mažiau kunigų, kai vyresnieji išmirs, galės greičiau statyti komuniz­mą“, – pasakojo kardinolas. 

Išsiuntus dokumentą, kunigai S. Tam­­kevičius ir Juozas Zdebskis buvo nušalinti nuo pareigų ir įdarbinti metalo gamykloje, paskui – Prienų melioracijoje. Pasak kardinolo, tokia bausmė išėjo į naudą: negalėdami dirbti parapijoje, turėjo laisvus savaitgalius, galėjo važinėti po Lietuvą, vesti rekolekcijas, taip susipažino su pog­rindyje gyvenusiais vienuoliais, Kau­no bei Vilniaus inteligentais. Taip gimė idėja kažkokiu būdu perduoti žinias apie tikinčiųjų diskriminavimą Eu­ropos valstybėms ir Ame­rikai – tikėtasi, jog laisvajam pasauliui pradėjus apie tai kalbėti, sovietų valdžia taps atsargesnė ir nespaus kunigų.  

Vienuolikos metų darbas

Pirmasis Kronikos numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. Tai buvo kukli rašomąja mašinėle atspausdinta knygelė, aprašiusi trijų katalikų kunigų teismo procesus bei paviešinusi vieną kitą faktą apie tikinčiųjų persekiojimą.

„Aš tada buvau jaunas kunigas, dar nesėdėjęs lageryje, nebuvau koks drąsuolis, tačiau kažkam reikėjo imtis ini­ciatyvos. Pa­ruoš­tą Kronikos numerį nufotografavau, fotojuostą vežėme į Mask­vą, nes ten turėjome draugų disiden­tų – And­rejų Sacha­rovą, Sergejų Ko­­va­­liovą ir kitus. Jie bendravo su užsienio žurnalistais, todėl prašėme perduoti jiems mūsų atvežtą juostą, kad šie nugaben­tų Čikagoje leidžiamo lietuviško laik­raščio „Drau­gas“ redakcijai. 

Pra­ėjus maždaug dviem mėnesiams, 1972-ųjų gegužę, „Ame­rikos balsas“ pranešė, jog gavo Lie­tu­vos Kata­li­kų Baž­nyčios kronikos pirmąjį numerį. Tai buvo didžiulis džiaugsmas, nes supratome, kad sumanymas pavyko, o apie Lietuvą sužinos laisvasis pasaulis“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius. 

Surinkti informaciją pogrindyje leidžiamai Kronikai nebuvo lengva – niekas nežinojo, jog leidinio redakcija įsikūrusi Simno klebonijoje, o redaktorius yra parapijos vikaras. Medžiagą teko rinkti per patikimus kunigus, vienuoles, aktyvius pasauliečius. Iš Žemaitijos labai daug medžiagos atveždavo sesuo Teklė Steponavičiūtė. Kronika išeidavo kas du–trys mėnesiai. Kai prisirinkdavo pakankamai informacijos, kun. S. Tamkevičius kviesdavo žmones, galinčius suredaguoti tekstus, atspausdintą naują numerį fotografuodavo ir veždavo į Maskvą, o iš ten žinia apie tai, kas vyksta sovietų okupuotoje Lie­tuvoje, keliaudavo į Vakarus. 

„Kai išgirsdavome „Amerikos balsą“ skaitant naują Kronikos numerį, būdavo ramu – žinodavome, jog KGB jo nelikviduos. „Amerikos radijui“ paskelbus apie pirmąjį leidinio numerį, Lietuvoje KGB iškėlė baudžiamąją bylą, Kronikos leidėjams grėsė 10 metų lagerio. Tada svajojome bent trejus metus leisti Kro­niką, kad pasaulis žinotų, kas vyksta. Ačiū Dievui, kuris laimino man prie Kronikos vairo būti vienuolika metų, po to ji dar ėjo šešerius iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – džiaugėsi kardinolas S. Tamkevičius. 

Reikalavo viešai meluoti

Pasak kardinolo, pareigūnai vieną po kito suimdavo žmones, kurie daugindavo leidinį rašomosiomis mašinėlėmis. Pirmasis aštuoneriems metams lagerio buvo nuteistas didžiausias tal­kininkas Petras Plumpa, dauginęs Kro­niką dauginimo aparatu „Era“, tada šešeriems – Nijolė Sadūnaitė. Bet kad ir kaip stengėsi saugumiečiai, per 17 metų iki redakcijos jiems prisikasti taip ir nepavyko. Ir tai buvo kone stebuklas, nes sovietinis KGB anuomet turėjo tūkstančius etatinių darbuotojų, o šnipų buvo net ir tarp kunigų.

Mirus Brežnevui ir generalinio sekretoriaus pareigas perėmus Andropovui, prieš tai vadovavusiam sovietų sąjungos saugumo tarnybai, prasidėjo areštai Maskvoje, tad Kronikos leidėjai nujautė, kad netrukus ateis eilė ir jiems.  

„Su kun. Alfonsu Svarinsku ir dar keliais kunigais buvome įkūrę Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, siuntėme dokumentus į Vilnių ir Maskvą, aprašydavome, kaip Bažnyčia yra engiama, bei pasirašydavome visi penki Katalikų komiteto nariai. Sovietiniam saugumui tie dokumentai buvo pakankami įkalčiai areštui. 

Pirmąjį 1983 m. areštavo kun. A. Sva­rinską, o per jo teismą suėmė ir mane. Tardymai truko pusę metų, jų buvo be galo daug, apie 60, tardydavo po 5–7 valandas, stengdamiesi išgauti kuo daugiau informacijos. Bet buvau nusistatęs nepasakyti nieko naudingo, tik pripažinau, jog pasirašiau Katalikų komiteto dokumentus, nes jei būčiau išsigynęs, būtų labai apsidžiaugę – visam pasauliui paskelbę, kad tie dokumentai suklastoti. Į kitus klausimus atsakydavau, jog negaliu kalbėti“, – pasakojo kardinolas. 

Aukščiausias teismas jo „nusikaltimus“ nagrinėjo tris dienas, skyrė 10 metų laisvės atėmimo: šešerius – griežto režimo lageryje ir keturis – tremtyje. Kalėti kun. S. Tamkevičių išvežė į Uralą, kur buvo trys iš keturių politinių kalinių lageriai. 

„Galėjau teismo išvengti, jei būčiau sutikęs televizijoje pasakyti, kad gailiuosi kariavęs prieš tarybų valdžią. Bet atsakiau, jog meluoti nemoku ir per televiziją nekalbėsiu. Lageryje kelis kartus įkalbinėjo, kad rašyčiau malonės prašymą, net vežė į Vilnių, žadėjo, jog, sutikus su jų sąlygomis, atgal nereikės grįžti. Supratau, kad tas malonės prašymas būtų didelio mūsų padaryto darbo išdavystė“, – tvirtino kardinolas.  

1988 m. kun. S. Tamkevičius ištremtas į Sibirą,  tačiau po pusmečio paleistas – Lietuvoje jau veikė Sąjūdis, ir „perestroiką“ pradėjusi sovietinė valdžia norėjo atsikratyti politiniais kaliniais. Lapkričio pradžioje milicininkai įsodino jį į Vilniaus traukinį, ir kai šis sustojo sostinės geležinkelio stoties perone, kunigą pasitiko Trispalvių jūra – Lietuva jau ėjo nepriklausomybės atkūrimo keliu. 

Laisvę reikia branginti

Areštavus S. Tamkevičių, Kroniką redagavo jo palikti žmonės, tarp jų buvo ir vėliau Telšių vyskupu tapęs Jonas Boruta, jam talkino Kybartuose tarnavusios seserys vienuolės. Pasak kardinolo, Kronika ne tik informavo laisvąjį pasaulį apie tai, kas vyksta sovietų Lietuvoje, bet ir drąsino žmones. Ją skaitydavo Vatikano radijas, kurio klausėsi beveik visa Lietuva, o girdėdami drąsų žodį, žmonės irgi drąsėjo, todėl ir pasakojimų apie sovietų nusikaltimus tikėjimui Kronika gaudavo labai daug.

Dėkodamas kardinolui S. Tam­ke­vi­čiui už vertingas istorines įžvalgas, Sei­mo narys Jonas Gudauskas priminė, jog 1986 m. Kronika rašė apie šilališ­kių mylėtą kun. Antaną Ivanauską, jo­je buvo skelbiamos žinios iš Tūbinių, Kal­tinėnų, Kvėdarnos, Upynos, kur tarnavo vikaru Vytautas Skiparis, tiesiai šviesiai rėždavęs apie tų laikų santvarką.

„Per Kronikos leidimo metus sutikau daug mielų bei pasišventusių žmonių. Kiekvienas, kuris bent kiek prisidėjo prie Kronikos leidimo, žinojo, kad rizikuoja laisve, bet nugalėdavo baimę ir darė tai, ką reikėjo daryti. Laisvę reikėjo branginti ne tik sovietiniais laikais – ją reikia branginti ir šiandien. Deja, laisvoje Lietuvoje yra daug nelaisvų žmonių, turinčių įvairiausių priklausomybių. Tegul Dievas padeda kiekvienam išsaugoti asmeninę laisvę, rodyti pavyzdį jauniems žmonėms, kurie nelabai žino Lietuvos praeities, būti tais, kurie atvers jiems savo šak­nis“, – linkėjo šilališkiams kardinolas S. Tamkevičius.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.