Šeimos namų gerovė – tėvo gyvenimo prasmė

Paprastai, prasidedant gegužei, minime Motinos dieną, jos viduryje, per patį gamtos žydėjimą ir žaliavimą – Tarptautinę šeimos dieną. O birželio pirmąjį sekmadienį visą dėmesį skiriame savo tėčiams, kurių teisingų, pamokomų žodžių, gero pavyzdžio, stiprybės bei patikimo užnugario reikia kiekvienam... Gaila kartais, jog gal per mažai šilumos jiems rodome būdami pernelyg kuklūs sentimentams ir nedrįsdami išreikšti savo jausmų...

Kai Teresės ir Jono Petrylų sodyboje pokalbiui susėdome ant suoliuko apgenėtų tujų teikiamoje užuovėjoje, iš pradžių nebuvo perdėm komfortiška dėl žvarbaus oro, tačiau sutuoktiniams prakalbus apie gyvenimą, nuo jų vienas kitam rodomos pagarbos bei sutarimo atsklido savotiška šiluma.

Teresė ir Jonas kartu jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Būtent taip, smulkiau nedetalizuodamas, ir pasakė Jonas. Kvėdarniškis Keberkščiuose gyvenusią Teresę sutiko, kai, dirbdamas melioracijoje, savo kelmarove sukiojosi Džiau­gėnų kaimo melioruojamuose laukuose.

„Nu, kažin kiek juk nedraugavome, ar ne?“ – klausiamai į vyrą pasisuko Teresė, ir abu vieningai patvirtino, jog apie metus.

Paskui prasidėjo namo statybos buvusios Juškevičių dvarvietės teritorijo­je. Teresė irgi dirbo – melžė karves Pa­jūrio tarybinio ūkio fermoje, nors gimė ir augo keturi sūnūs ir dvi duk­ros. Dėl to moteris sako ir stažo tik 15 metų tesukaupusi, nes reikėjo vaikus kiek praauginti. Tiesa, dar teko jai padirbėti ir ūkio bityne, ir daržuose nugarą įskausdavę... Dauguma kaimo žmonių anuomet taip dirbdavo. Bet užtat į pensiją Teresė sako išėjusi penkiasdešimties, anot jos, dar gana jauna, taigi turėjusi į valias laiko ir sau.

Jonas gi, penkerius metus prasiblaškęs po melioracijos objektus, susirado sėslesnį darbą – traktorininku ūkyje. Tad ir namai, ir šeima – vietoje.

Į dideles kalbas Jonas nelinkęs: nė nežinąs, nuo ko priklauso išauklėti gerus vaikus, kažkaip viskas lyg savaime išeina.

„Latrystėm niekada neužsiėmėm, ne­sipykom tarpusavyje, tačiau visada buvo drausmė, vaikai pratinami prie darbo“, – šypsodamasis ramiai vardina Jonas.

O tas pratinimas prie darbo prasideda elementariai, nes ūkyje reikia papildomų rankų, o tomis rankomis lietuvio ūkyje visada buvo ir tebėra visi šeimos nariai, įskaitant ir vaikus, vos tik jie ūgteli. Todėl didžioji dauguma ir užaugę ne laukia malonės iš valdžios, kuri dosniai dalija pašalpas ir ugdo dykaduonystę, bet užsidirba pragyvenimui, stengiasi dėl šeimos gerovės bei savo vaikų ateities. 

Petrylai pelnytai didžiuojasi savo sūnumis ir dukterimis: iš nemažo būrio, anot tėvo, nė vienas nenuėjo klystkeliais, neprasikalto nei prieš žmones, nei prieš Dievą.

„Tai kad nereikėjo nei didelių barimų, nei juo labiau kokio diržo imtis – nė vieno nesu šitaip „auklėjęs“. Tekdavo kartais parūgoti, bet tai juk paprotinimas – vaikui būtina pasakyti, kaip reikia daryti, o kaip nedera“, – kukliai samprotauja Jonas.

Teresė pritaria vyrui, jog vaikai išties buvę klusnūs, pareigingi, iš mokyklos irgi jokių nusiskundimų nei dėl pamokų, nei dėl elgesio negaudavę.

„Tikrai negalime bėdavotis: nei vaikai būdami, nei dabar, jau suaugę, sarmatų nėra pridarę“, – tikina mama.

Rimantas su Dariumi liko gimtuosiuo­se Keberkščiuose, ūkininkauja. Beje, Da­rius, dirbantis vairuotoju Pajūrio seniū­nijoje, pasak tėvų, ir prie seniūno Stasio Radavičiaus, ir prie Pranciškaus Brin­kio, o dabar – ir prie Romos Veš­čiū­nie­nės, dar ir gyvena kartu su tėvais. Su jais drauge ir ūkininkauja, vien melžiamų karvių laiko apie penkiolika, o kur dar jaunikliai, prieauglis. Jonas apgailestauja, jog savo žemės turi tik dvyli­ka hektarų, kitą tenka nuomotis. O nuo­moja žymiųjų pajūriškių Biržiškių že­mę, ir pagal tai, kaip šiltai ne kartą užsimena apie šiuos žmones, supranti, kad juos jungia sutarimas. 81-erius rugsėjį pasitiksiantis Jonas dar pats vairuoja ir automobilį, ir traktorių, jiedu su sūnumi turi visus žemės ūkio padargus.

Dukra Daiva – tikybos mokytoja Šila­lės gimnazijoje, Irena ilgus metus yra dirbusi Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje. Egidijus gyvena Klaipėdoje, tu­ri savo santechnikos prekių parduotuvę. Vitalijus – inžinierius projektuotojas, gyvena Vilniuje. O anūkų, pasak Te­re­sės, nedaug – tik keturi: du jau studentai, du – ne per didžiausi.

Teresė su Jonu džiaugiasi, kad vaikai juos nuolat lepina: tai išsiveža į keliones po Lietuvą, tai į sanatoriją savaitei kitai išleidžia, ūkį savo žinion perėmę.

„Daug kur Lietuvoje pabuvojom – Pa­langoj, Druskininkuose, Birštone, net į Rundalę nuvažiavome, iš ten rožių parsivežiau“, – rodo savo gražiuosius augalus Teresė.

Ji šnekesnė už Joną, tad jam belieka tik galva palinksėti – taip jau būna šeimose, jog kuris nors yra emocingesnis.

Petrylai sako niekada negyvenę užsidarę: mėgo žmones ir jų draugiją, šiltai atsiliepia apie bendrus pasisėdėjimus, kaimynų suėjimus. Dabar, sako, jų karta nykstanti, ir sveikatos nebe tos, o jauni negi su seniais sėdės...

„Nors dar „Bočių“ veikloje dalyvauja­me. Birutė Kuizinaitė tokia veikli, akty­vi, tai ir įtraukė. Dabar esame užsiregist­ravę ekskursijai į Kauną. Tėvelis kra­tosi, nenori, nes, sako, reikės daug vaikščioti, o jam jau kojos skauda“, – pasakoja Teresė, sausį paminėjusi 80-metį.

„Kad ne tos kojos, aš oi kiek dar galėčiau“, – pliaukšteli sau per kelius Jonas, dar visai nenorintis pasiduoti senat­vei. 

„Ar geras tėvas? Griežtas buvo vaikams. Po teisybei, aš juos kartais užstodavau – turi juk motina vaiką palaikyti. Bet teisingas, be bereikalingų priekabių, priekaištų. O vyras?“ – klausiamai, tiriamai pasižiūri iš šono į savo Joną, kiek pakraipo galvą ir sako: „Kaip ir visur – pasakai vienas kitam kokį žodį, bet atsisuki ir vėl viskas gerai. Nėra laiko pykčiams gyvenimo eikvoti, dirbti reikia“, – užtikrina Teresė, žvelgdama į pritariamai besišypsantį vyrą.

Smagu tėvams, kad vaikai, kaip ir jie, vertina lietuvių šventes, o ypatingai Kalėdas, Velykas. Žinoma, nepamiršta ir Motinos, Tėvo dienos, o jei kuris iš toliau atvažiuoti negali, būtinai telefonu sveikinimus siunčia. Visas gerąsias tradicijas vaikai paveldi iš tėvų.

Kol Jonas su sūnumi kimba į ūkio darbus, Teresė pasineria į sodybos priežiūrą. Beje, sako moteris, jų sodyba „Šilalės artojuje“ yra buvusi aprašyta tarp gražiausių. Tad vedžioja po erdvų kiemą, rodo ir pasakoja, kokie augalai jau atsigavę ir sužaliavę, apgailestauja, jog kai kurios gėlės nunyko. O didžiulė magnolija tiesiog apsipylusi švelniai alyviniais žiedais! Džiaugiasi Teresė, kad šalnos jų nepakando, mat tujos užstoja. Ir vis siūlė: gal nori, iškasiu tokią ar tokią gėlę... Ne veltui sakoma, jog reikia dalintis augalėliais, tada jie labiau bujoja – ir Teresė vis minėjo: tą gėlę, aną, trečią ir t. t. jai davusi Biržiškienė...

Tokia graži, paprasta, širdinga draugiškos šeimos kasdienybė. Šeimos, kurioje du žmonės vienas kitame randa tvirtą atramą, į kurią besikibdamos ir jos palaikomos, į gyvenimą šaknis suleidžia jų tvirtos atžalos.

O visiems tėčiams apibūdinti turbūt labai tinka prancūzų eseisto F. de La­roshfuko žodžiai: „Tėvo meilė yra išskirtinė: ji neatrodo kaip motinos meilė – joje yra nedaug žodžių, tačiau ji yra neįkainojama“.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.