Senoji koplyčia atgimsta bendruomenės pastangomis

Ne veltui sakoma, kad tik stipri tautos dvasia padeda išlikti ir išsaugoti tikrąsias vertybes. Būtent tai skatina veikti ir Drobūkščių bendruomenės narius. 

Mūrinė koplyčia kaime išsilaikė visais laikais, nors, anot vietos gyventojų, ją nuolat aptalžo pravažiuojantys automobiliai.

„Anksčiau ši gatvė buvo ir kelias Ši­lalė–Kvėdarna, vėliau, kai atsirado naujasis plentas, ties koplyčia buvo nutiestas įvažiavimas į gyvenvietę. Kadangi statinys yra nuokalnėje, vairuotojai, ypač žiemą, kai slidu, nebeišsuka arba nesustabdo automobilių ir į koplytėlę neretai atsitrenkia. Bet mūsų žmonės niekada nebuvo jos apleidę – vis atstato, suremontuoja. O aš atsimenu ją nuo mažumės, kai lankiau pradinę mokyklą“, – pasakojo viena iš aktyvių Drobūkščių bendruomenės narių Te­re­sė Vaičiulienė.

Pastaruoju metu drobūkštiškiai iš pag­rindų naujina šventą jiems vietą ir jau niekas nebevadina koplyčios tikrojo statytojo vardu, nes koplyčia seniai ta­po bendruomenės turtu.

„Žemė, kurioje pastatyta koplytėlė, kaž­kada priklausė Pranui Urbikui. Šei­mą persekiojo tragiška lemtis – kiek vaikų gimdavo, visi mirdavo. Ūkininkas, ne­be­žinodamas, ko griebtis, pasiryžo pastatyti koplyčią. Ir stebuklas įvyko – gimė sūnus Vy­tautas (1928–2006). Jis buvo mano tė­vų bendraamžis, gyveno Kelmėje ir nuo­lat svečiuodavosi mūsų namuose. Tad tą istoriją išgirdau iš pirmų lū­pų“, – pasakojo dabar jau su Vy­tau­to atžalomis bendraujanti T. Vai­čiu­lie­nė.

Ir nors buvusi Urbikų žemė išsaugo­ta ne visa, Vytauto anūkas Saulius vis dar lankosi Drobūkščiuose, turi čia nuo­savybės ir yra vietiniams dėkingas už saugomą protėvių atminimą. Bu­vu­sios Urbikų sodybos vietoje stovi bend­ruo­menės namai (buvusi mokykla, vėliau – mokytojų gyvenamasis namas), P. Ur­bi­ką menanti bei baigianti sunykti klėtis ir giminės pratęsimą liudijanti koplyčia. 

„1988-aisiais kaimo gyventojų dėka, vadovaujant Antanui Mikučiui, kop­lyčia buvo atnaujinta ir pašventinta, čia lankėsi ir Telšių vyskupas, ir vietos kunigai, mes nuolat čia renkamės visą gegužę, mat dar gyva tradicija visą mėnesį melstis Marijai. Artimiausiu metu, to paties

A. Mikučio iniciatyva, šalia kop­lytėlės atsiras ir suolai“, – džiau­gėsi moteris.

Ir dėkojo aktyviausiems bend­ruomenės nariams Nijolei Mi­kutienei, Vygantui Pielikiui, Vy­tautui Briedžiui, Birutei Stul­gienei, Teresei Trijonienei, Ste­fai Jašinskienei, Artūrui Ka­si­liauskiui, Traksėdžio seniūnei Reginai Audinytei už kop­lytėlės puoselėjimą: vieni ją tin­kavo, kiti aplink pylė akmenų dangą, treti pjovė žolę, moterys nuolat rūpinasi aplinka ir kt. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.