Senoji koplyčia atgimsta bendruomenės pastangomis
Ne veltui sakoma, kad tik stipri tautos dvasia padeda išlikti ir išsaugoti tikrąsias vertybes. Būtent tai skatina veikti ir Drobūkščių bendruomenės narius.
Mūrinė koplyčia kaime išsilaikė visais laikais, nors, anot vietos gyventojų, ją nuolat aptalžo pravažiuojantys automobiliai.
„Anksčiau ši gatvė buvo ir kelias Šilalė–Kvėdarna, vėliau, kai atsirado naujasis plentas, ties koplyčia buvo nutiestas įvažiavimas į gyvenvietę. Kadangi statinys yra nuokalnėje, vairuotojai, ypač žiemą, kai slidu, nebeišsuka arba nesustabdo automobilių ir į koplytėlę neretai atsitrenkia. Bet mūsų žmonės niekada nebuvo jos apleidę – vis atstato, suremontuoja. O aš atsimenu ją nuo mažumės, kai lankiau pradinę mokyklą“, – pasakojo viena iš aktyvių Drobūkščių bendruomenės narių Teresė Vaičiulienė.
Pastaruoju metu drobūkštiškiai iš pagrindų naujina šventą jiems vietą ir jau niekas nebevadina koplyčios tikrojo statytojo vardu, nes koplyčia seniai tapo bendruomenės turtu.
„Žemė, kurioje pastatyta koplytėlė, kažkada priklausė Pranui Urbikui. Šeimą persekiojo tragiška lemtis – kiek vaikų gimdavo, visi mirdavo. Ūkininkas, nebežinodamas, ko griebtis, pasiryžo pastatyti koplyčią. Ir stebuklas įvyko – gimė sūnus Vytautas (1928–2006). Jis buvo mano tėvų bendraamžis, gyveno Kelmėje ir nuolat svečiuodavosi mūsų namuose. Tad tą istoriją išgirdau iš pirmų lūpų“, – pasakojo dabar jau su Vytauto atžalomis bendraujanti T. Vaičiulienė.
Ir nors buvusi Urbikų žemė išsaugota ne visa, Vytauto anūkas Saulius vis dar lankosi Drobūkščiuose, turi čia nuosavybės ir yra vietiniams dėkingas už saugomą protėvių atminimą. Buvusios Urbikų sodybos vietoje stovi bendruomenės namai (buvusi mokykla, vėliau – mokytojų gyvenamasis namas), P. Urbiką menanti bei baigianti sunykti klėtis ir giminės pratęsimą liudijanti koplyčia.
„1988-aisiais kaimo gyventojų dėka, vadovaujant Antanui Mikučiui, koplyčia buvo atnaujinta ir pašventinta, čia lankėsi ir Telšių vyskupas, ir vietos kunigai, mes nuolat čia renkamės visą gegužę, mat dar gyva tradicija visą mėnesį melstis Marijai. Artimiausiu metu, to paties
A. Mikučio iniciatyva, šalia koplytėlės atsiras ir suolai“, – džiaugėsi moteris.
Ir dėkojo aktyviausiems bendruomenės nariams Nijolei Mikutienei, Vygantui Pielikiui, Vytautui Briedžiui, Birutei Stulgienei, Teresei Trijonienei, Stefai Jašinskienei, Artūrui Kasiliauskiui, Traksėdžio seniūnei Reginai Audinytei už koplytėlės puoselėjimą: vieni ją tinkavo, kiti aplink pylė akmenų dangą, treti pjovė žolę, moterys nuolat rūpinasi aplinka ir kt.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.