Likimas dosnus gyvenimo

Tokios šventės Šilalės ligoninėje dar nėra buvę – Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje prižiūrima Aniceta Balčiutė ketvirtadienį šventė savo 100-ąjį jubiliejų. Ilgaamžę sveikino ne tik giminaičiai ir ją prižiūrintys medikai, bet ir rajono vadovai, ir Šilalės parapijos klebonas dekanas kun. Saulius Katkus: visi linkėjo jubiliatei sveikatos, šviesių bei ramių gyvenimo metų.

Aniceta Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje yra jau daugiau kaip trejus metus. Anksčiau atvykdavo sveikatos pastiprinti keliems mėnesiams, o vasaromis skubėdavo namo, į Gulbes, kur laukė jos sodelis, skrupulingai prižiūrimi gėlynai ir kiemo takeliai. Jaukesnės vietos už namus šimtametė sako nežinanti, bet jau seniai į duris įsodino spyną ir išvažiavo – vienai per sunku, o artimųjų nebeliko. Sūnus mirė, keturios anūkės savo gyvenimus gyvena, todėl močiutė Aniceta dienas leidžia ligoninėje. Jos šeima tapo gydytojos, slaugytojos, o mieliausiu kampeliu – ligoninės koplytėlė, kur šimtametė praleidžia daugiau laiko nei palatoje. 

Dirbant ir meldžiantis praėjo visas A. Balčiutės gyvenimas. Nebuvo jame švenčių, nebuvo dainų ir šokių, tarsi Aniceta niekada nematė nei vaikystės, nei jaunystės. Mama mirė gimdydama brolį. Vienas su trimis vaikais likęs tėvas atidavė mažylius giminaičiams ir išvažiavo į užsienį užsidirbti pinigų. Grįžęs susirinko vaikus, antrąkart vedė ir susilaukė dar trijų atžalų. Gyventi reikėjo, nors tam buvo skirtas pats blogiausias laikas – griaudėjo karas, po jo sekė alkanas pokaris, darbas kolūkyje už pelų maišą. Jis užgrūdino Anicetą – nieko sunkaus jai gyvenime nebuvo. Ir, anot ilgaamžės, kai jau imdavo atrodyti, jog pasaulis griūva, nusipurtydavo skausmo naštą nuo pečių ir vėl dirbdavo. Tai, ką viena pati sugebėdavo padaryti ši stip­ri moteris, aplinkiniams keldavo nuostabą. Įžengusi į devintą dešimtį, Aniceta neteko savo namų – ugnis pasiglemžė viską, ką turėjo. Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė prisimena, kaip tuomet siū­lė A. Balčiutei įsikurti senelių namuose, bet geležinė senjora iš savo sodybos niekur nėjo. Apsistojusi vasarinėje virtuvėlėje, bendruomenei padedant, per vasarą atsistatė namelį ir toliau slėgė pačius skaniausius apylinkėje sūrius.

„Man tai yra pavyzdys, kaip reikia mokėti tvarkytis. Ne viena daug jaunesnė šeima iš jos galėtų pasimokyti darbštumo“, – sakė su gėlėmis ir dovanomis į ligoninę atskubėjusi Bilionių seniūnė. 

Sveikino Anicetą ir rajono meras Algirdas Mei­ženis, ir Šilalės ligoninės Pa­laikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja gy­dytoja Reda Butvidienė, ir gydytoja Akvilina Lin­ke­vičienė, ir ligoninės socia­linė darbuotoja Rita Tve­­­rijonienė. Pusketvirtų me­tų A. Balčiu­tę prižiūrinčios medikės jai tapo pačiais artimiausiais žmonėmis. Die­vo globos ir sveikatos jubiliatei linkėjo dekanas kun. S. Katkus, parinkęs Anicetai pačią brangiausią dovaną – rožinį, kurio ji nepaleidžia iš rankų. Pajuokavęs, jog jam yra suteikta penkerių metų garantija, klebonas pažadėjo, jiems praėjus, padovanoti kitą. Dvasininkas visiems linkėjo sulaukti 100 metų: „Ir ne šiaip sau šimto, o tokio, kai esi neužmirštas, protingas ir pagal metus sveikas“. 

Šeimos narių sveikinimus močiutei perdavė sesers Marijos anūkė Loreta Martinavičienė. Ji pasakojo, jog Balčių giminėje buvo daug ilgaamžių. Gražų ilgą gyvenimą nugyveno Anicetos tėvas, prieš kelias dienas mirė 99-erių sulaukusi sesuo Marija, o jauniausia sesuo Stasė, nors jau irgi įpusėjusi devintą dešimtį, gyvena Klaipėdoje. 

Sveikinimų ir palinkėjimų buvo tiek daug, o Aniceta taip rimtai jų klausėsi, jog net užmiršo šypsotis.

„Niekada nemaniau, kad kada nors mane tiek žmonių sveikins. Nebūdavo tokių progų, tai dabar dar norėčiau pagyventi, tuo pasidžiaugti“, – prisipažino susijaudinusi šimtametė.

Jubiliatė tikino nežinanti jokio išskirtinio ilgo gyvenimo recepto, išskyrus darbą ir maldą. Tokia buvo pagrindinė jos gyvenimo taisyklė, prasmė ir esmė. Gal dėl to ir likimas buvo dosnus. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.