Mursiai – karingiausia Etiopijos gentis

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36)

Per Mago nacionalinį parką išdardėjome pas nuožmiausia Etiopijos gen­timi laikomus mursius, vydami šalin girdėtas istorijas apie agresyvius ir neprognozuojamus šios genties žmones. Pro džipų langus mainėsi nacionalinio parko vaizdai, prašmėžuodavo žirafos, buivolai, stoviniavo drambliai. Žinojome, kad šiame parke saugomi ir leopardai, ir liūtai. Ta­čiau mursiai medžioja juos net automatiniais ginklais, dažniausiai „ka­laš­nikovais“. Šios genties žmonės elgiasi taip, kaip jiems patinka. Tad ir mes pažinčiai su mursiais pasisamdėme vedlius su „kalašnikovais“...

Su apsauga

Prieš kelionę mūsų vedliai mus inst­ruktavo, kaip turėtume elgtis. Sakė, jog, atvykę pas genties žmones, privalėsime susimokėti už fotografavimą, už kiek­vieną „plekštelėjimą“. Perspėjo, kad nebandytume gudrauti, nes mūsų foto­aparatų ar mobiliųjų telefonų paspaudimus kruopščiai skaičiuos. Tačiau „paraku pakvipo“ dar nepasiekus genties, vos kirtus jos teritoriją. Mes sėdėjome ant­rame džipe (iš viso vykome trimis) ir pravažiuodami matėme, jog prie teritorijos ribos stoviniuoja keletas ginkluotų vyrų. Bet jie į mus, kaip ir į pirmąjį džipą, rodos, nė dėmesio nekreipė. Tačiau netrukus vairuotojas sunerimęs pasakė, kad paskutinysis mūsų džipas atitolo ir kažkodėl stovi, nors visą kelionę mašinos važiavo darnia vorele. 

Grįžę atgal, pamatėme, jog mūsų visureigį apsupę gal dvi dešimtys etiopų ir jau bando jį su visais žmonėmis versti ant šono. Vyrai akivaizdžiai apkvaišę, keletas jų laikė į džipą atsuktus ginklus ir rėkdami kažką aiškino. Sugrįžo ir pirmasis visureigis. Mūsų vedliai pagaliau išsiaiškino, kad už įvažiavimą į teritoriją mes privalome susimokėti – kiekvienas po 10 eurų. Apie tokią rinkliavą niekur nebuvome girdėję, tačiau prieš automato vamzdį savo teisių neaiškinsi. Vėliau mūsų vedliai teisinosi negalėję numatyti, kad taip nutiks. Sakė, jog mums paprasčiausiai nepasisekė, mat „sienos sargybiniai“ buvo girti, nes pas mursius vykome jau antroje dienos pusėje. Iš ryto jie esą dar nebūna taip apspangę...

Genties gražuolės

Laimei, daugiau nesusipratimų nebe­pasitaikė. O ir mes po patirto nuotykio nuo savo vedlių nesitraukėme. Gi­das su genties vyresniuoju suderėjo, kad mes už fotografavimą sumokėsime bendrą sumą, berods, po 500 birų (vienas euras – 35 birai) ir fotografuosime kiek norėsime.

Pirmiausia į akis krito siaubingai susiluošinusios moterys, kurios mano esančios gražuolės. Šios genties moterys savo kūną puošia randais, o į apa­tinę lūpą bei ausis veria įvairiausio skersmens molines ar medines plokšteles. Jos yra margaspalvės, išpieštos įvairiais raštais, kitos netgi išpjaustytos. Taip puoštis pradedama sulaukus trylikos metų: perpjaunama apatinė lūpa ir joje įtaisoma plokštelė, nes ant­raip žaizda vėl užsitrauktų ir plokštelė nebetilptų. Taigi žaizda turi sugyti kartu su plokštele. Paskui ji palaipsniui didinama, net iki 15–18 cm skersmens. Tokios pat „procedūros“ atliekamos ir su ausimis. Kuo didesnė plokštelė ausyse ir lūpoje, tuo moteris didesnė gražuolė, tuo kaip nuotaka ji yra brangesnė. 

Dar baisiau (žinoma, mūsų akimis) atrodė moterys be plokštelių. Jų lūpos kadaravo kaip kokie draiskalai, apačioje nebebuvo net susijungusios, vos ne visas apatinis žandikaulis atviras. Vei­kiausiai dėl to, kad plokštelės dėl išplyšusių lūpų nebesilaiko, tad jomis ir nebesipuošia. Vaizdą dar labiau šiurpino išmušti priekiniai dantys. Pasirodo, ir tai yra sudedamoji moters grožio dalis. Neįmanoma suvokti, kaip jos dar sugeba pavalgyti. O kad joms sunku kalbėti, matėme. Klausėme, kiek kainuoja jų plokštelė (jas moterys pardavinėja turistams kaip suvenyrus), o mums sakė: Fifi...fifi...“ Ir suprask 15 ar 50?

Randai tinka ir moterims

Kartais sakoma, jog randai puošia vyrus. Mur­sių gentyje randai puošia moteris. Ir ne bet kokie, o labai gilūs. Moterys grublėtu skardos ar kitokiu aštriu daiktu išsiraižo savo kūnus įvairiais ornamentais, ženklais. Tas daiktas, kuriuo kūnas pjaustomas, negali būti lygių ašmenų, nes tuomet randai nebus gilūs. Paskui tas žaizdas moterys tepa kažkokiomis žolėmis, moliu. Ne todėl, jog greičiau užgytų, bet kad žaizdos ilgiau pūliuotų ir taip pagilėtų randai. Moterys su malonumu mums juos demonstravo, pozavo ir jais didžiavosi. Vei­kiausiai mes, blyškiaveidės, joms atrodėme labai negražios.

Garbė nukauti

Randus darosi ir vyrai – jais ant kūno pažymi, kiek nukovė priešų. Nukauti priešą čia yra laikoma garbe. Priešai bū­na gretimų genčių žmonės, kurie tarpusavyje vis dėl ko nors kariauja. Etiopijos valdžia į tuos konfliktus visiškai nesikiša ir leidžia viską išsispręsti patiems. Vyrams dažnai reikia pakariauti ir dėl moterų. Tam organizuojamos lazdų dvikovos. Kuris laimėjo, tam ir nuotaka atiteko. Sako, dabar nebesipliekiama iki mirties, bet dar visai neseniai pralaimėjusį reikėdavo pribaigti. 

Nuotakos čia nepigios: reikalaujama 40 ožkų ar avių ir dar... kalašnikovo automatų. Mursių gentyje tokį ginklą turi kiekvienas vyras ir dažna moteris, jų gauna iš greta esančio Sudano, kuriame niekada nesibaigia revoliucijos ir neramumai. Nors Sudano siena su Etiopija yra visiškai uždaryta, tačiau mursiai kažkaip geba pro ją prasmukti.

Guolio patirtis

Mursiai visiškai nevertina nekaltybės. Priešingai, patirties neturėjimas stip­riai muša nuotakos kainą. Todėl jaunimas dažnai keičia partnerius. Sako, vienintelė skyrybų priežastis būna moters nepatyrimas guolyje arba negebėjimas pastoti. Nors šią problemą, jei vyras negali susilaukti su savo žmona vaikų, padeda spręsti ir broliai ar net tėvas. Bet jei ir tuomet nepavyksta pastoti, tokia moteris yra paleidžiama. Mursių genties vyrai viena žmona nesitenkina. Jei tik išgali, nusiperka jų kuo daugiau ir kiekviena jų privalo gimdyti, nes tokia moters paskirtis.

Tačiau liko neaišku, kuriems galams jiems tokie tuntai vaikų: alkanų, nuogų, žaizdotų, murzinų. Čia niekas nesiprausia, nes džiaugiasi vandens tik maistui atsinešę.

Trobelės labai panašios į mūsiškas šie­no kauges. Tokios šieno kupetos ert­mėje jie gyvena. Leido ir mums į trobelę įropoti (nes angos labai mažytės). Viduje – tik keletas kailių ant žemės, kurie naudojami ir pasikloti, ir užsikloti. 

Įstrigo tai, kad moterys mus apsupo it stebukladares ir kiekviena rodė savo žaizdas: nuplėštą krūties spenelį (juk vaikšto beveik nuogos), baisiai nudegintą koją ir pan. Taip pat nešė savo šašuotus, karščiuojančius vaikus ir vylėsi iš mūsų gauti kokių nors vaistų. Davėme joms savo tepaliukų, tepėme žaizdas net arbatmedžio aliejumi. Buvo labai nejauku...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.