„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Po šešiasdešimties metų

Iš senųjų atminties šaltinių sugrįžta vaizdiniai, nukeliantys į tuos me­tus, kai gyventa ir darbuotasi Žemaitijos mieste Šilalėje. Praėjo virš še­šiasdešimt metų, kai pradėjau dirbti švietimo, vėliau – kultūros baruo­se, bend­ravau su pedagogais, siekiau perprasti žemaičių gyvenseną, jauseną. Sąmonėn įsirėžė piliakalniai ir koplytstulpiai – tie šventi kultūros paveldo dari­niai. Gamta kerėjo, žmonės kėlė dvasinį pa­sitenkinimą, jaukios kaimiečių sodybos žavėjo tvarkingumu, jaukumu bei unikalumu. Tai skatino pažinti šio krašto grožį ir gėrį, norėjosi kuo dažniau susitikti su gražiadarbiais kūrėjais, daini­ninkais ir muzikantais, eiliuotojais bei pasakoriais. Žmonių širdies šiluma ir jų darbštumas skatino suvokti kaimo žmonių vidinį žavesį ir amžiną ištikimybę gimtajai žemei, natūraliam tikėjimui, senolių papročiams, šventėms bei tarpusavio bendravimui. Vis labiau plito dėmesys tėvų gyvenimui, senajai kaimo sanklodai kaip prieštara ideologizuotai tikrovei su ­prievarta, dogmomis bei atneštomis svetimomis pri­mestinėmis „tradicijomis“.

Pirmieji žingsniai

Laiko vėjai pama­žu ėmė pūsti į atnaujintas ir atjau­nin­tas bures, o entu­­ziastingas jauni­mas nebenorėjo išsitekti sovietinės tikrovės rėmuose. Meninė ir mokslinė inteligen­tija pra­dėjo laužyti įsise­nė­jusias už­kar­das. Žmogus-pi­lietis, už­si­krėtęs re­nesansiniais užmojais, audė naujas mąs­tymo gijas, skatino laisvesnį, tautinį žodį, ragino ieškoti gilesnių bei prasmingesnių idėjų ir sumany­mų. Taip bu­vo pakloti nauji atsinaujinusios kraštotyros veik­los pagrindai. Taip gimė naujasis perspektyvus krašto pažinimo sąjūdis, subūręs šviesuomenę po laisvėjančios Lie­tu­vos vėliava.

Atėjo 1962-ieji. Pa­galiau buvo prisiminta, kad maždaug prieš 40 metų pradėjo dirbti kraštotyros draugija, į savo glėbį priėmusi daugelį Šiaulių, Telšių, Alytaus, Kėdainių bei kitų miestų mokytojų, kultūrininkų. Kultūros ministerija atliko rimtus organizacinius darbus, sutelkusi švietimo ir kultūros žmones. Lietuvoje buvo išplatinti būsimos draugijos nuostatai. Šilališkiai iškart suskato imtis šio triūso. Radosi žmogus, kuris ant savo pečių ryžosi užsikrauti nemažą naštą. Tai buvo Vladas Statkevičius, tapęs draugijos Ši­lalės skyriaus pirmininku. Jo įvairūs raš­to bei tyrinėjimų darbai kasmetinėse kraštotyrininkų darbų parodose-konkursuose buvo pa­žy­mėti diplomais bei padėkos raštais. Paskatinantį žodį žiniasklaidoje ta­rė etnologai Vacys Milius, Angelė Vyš­niauskaitė, Norbertas Vėlius, Anta­nas Stravinskas. Susidomėta krašto gam­ta ir istorija, vietovėmis, garsiais kraš­tiečiais, kultūros paminklais, kalba, et­nografija ir tautosaka, papročiais bei nū­diene gyvensena.

Tuometinis rajono laikraštis „Artojas“ tapo nuoširdžiu kraštotyrininkų bičiuliu – spausdino straipsnis bei nuot­raukas, vyr. redakto­rius Alfonsas Brie­­dis, šviesuolis nuo Anykš­čių kraš­to, buvo šios srities darbų atspindžiu, patarėju bei pa­­gal­bi­nin­ku. Res­pub­­likinis lei­di­­nys „Kraštotyra“ spaus­di­no įvai­rios te­ma­ti­kos straipsnius, teikė metodi­nę pa­­ra­mą, draugija nuo­lat rengė se­mina­rus ir kon­­fe­­ren­cijas. Įs­teig­tas garbės kraš­to­­ty­­rininko vardas, ku­ris bu­vo suteiktas ši­la­liškiui V. Stat­­ke­vi­čiui. Įkurta Krašto­ty­ri­nių darbų saugykla, kur buvo kaupiami vertingiau­si akty­viausių kraš­totyrininkų darbai. Į jį pateko V. Stat­­ke­vi­­čiaus, K. Lov­­či­­ko, A. Bra­­zaus­ko, V. Pet­ke­vi­čiaus, šių eilu­čių autoriaus ra­šiniai. Į rajonus su paskaitomis vyko Is­­to­rijos ir Kalbos ins­titutų mokslininkai, savo veik­lą vėl suaktyvino ve­teranai, tvarkydami ar­chy­vus, tęsdami medžia­gos rinkimą. Tai fotografas Balys Bu­račas, tau­tosakos rinkėjas Jur­gis Do­vy­daitis, kal­vys­tės ži­no­vas A. Stra­vinskas, istori­­kas Pi­jus Bu­gailiš­kis, dailėtyrininkas Pau­lius Ga­­lau­nė. Kiekviename rajone augo ir kū­­rė daug žymių asmenybių, meno, kul­­tūros ir mokslo šviesuolių.

Jų netrūko ir Šilalės rajone. Tai ak­torius Juo­zas Siparis, vitražis­tas Liud­vikas Po­­cius, gra­fikas Vladis­lovas Žilius, dai­ni­ninkas Ze­no­nas Paulauskas, solistė Sta­sė Lau­ri­naitytė. Į rajoną atvyko mokslininkų brigada, kuri skubiai fiksavo kultū­ros paminklus, ruošė medžiagą Res­pub­li­kiniam kultūros paminklų­ sąvadui. Ap­lan­kytos visos bažnyčios, nu­fo­­to­­grafuo­ti dar likę partok­ra­tų nesunaikinti koplytstulpiai, orna­mentiniai kryžiai, kop­ly­tė­lės. Ypa­tingai daug jų bu­vo Bal­­sių–Upynos vieškelio pa­ke­­­lė­se. „Artojo“ korespondentas R. Masteika garbius kraš­tie­čius subūrė į Kraš­tie­čių klubą, spaus­dino jų bio­gra­fijas, prisiminimus, veiklos pasiekimus.

Kasdieniai darbai

Visose sferose išryškėja darbš­tuoliai. Daugiausia V. Stat­ke­vi­­čiaus paskatinti bei įkvėpti, sukruto Šilalės rajono moky­tojai. Bū­­ti­na paminėti kvėdarniš­kius M. ir Z. Dar­gevičius, lauku­viš­­kes B. Ga­ra­levičienę ir M. Jur­­­gai­tienę, upyniškę R. Žul­ku­tę, pajūriškius J. ir O. Vė­la­vi­čius. Mokyklų di­rek­to­riai, su­pratę šio judėjimo svarbą, stei­gė kraštotyros muziejėlius (Laukuva, Kvėdarna, Upy­na, Kaltinėnai, Palokystis). Aš­tuon­mečių mokyklų direktoriai V. Li­dienė, V. Josas, D. Ūk­sas, V. Gied­raitis, O. Macienė, ­D. Ka­tauskas, A. Pužauskas, P. Per­minas rengė kraštotyrines viktorinas, žaidimus, egzaminus, išvykas į žymias rajono istorines ar memorialines vietas. Kultūros namų metodininkė I. Masteikienė tikrino paminklų būklę, aktyviai bendravo su apylinkėmis, mokyklomis, kolūkių valdybomis, rinko istorinę, faktografinę medžiagą, rašė į spaudą, pil­dė kultūros paminklų bylas.

Bib­liotekininkės S. Kvietkie­nė, P. Jot­kevičienė, A. Kaziulie­nė, B. Kelp­šienė, gerai pažindamos savo skaitytojus, užrašinėjo žmonių atsiminimus, rinko senuosius spaudinius, fotografavo garsių žmonių sodybas, į talką pasikviesdamos aukštesniųjų klasių moksleivius.

Didesnio dėmesio ir kasdienės globos reikalavo 34 piliakalniai, dešimtys senkapių, plokštinių kapinynų, nes, atliekant žemės ūkio darbus, dažnai būdavo pažeidžiami žemės paviršiai, suardomos pamink­lų teritorijų vietos. Kultūros skyrius rajone išplatino paminklų sąrašus, sukūrė reklaminį plakatą, prie archeologinių paminklų statė žymenis – gelžbetoninius stulpus su įrašais. Net porą metų Šilalės rajonas už kultūros paminklų apsaugą buvo įvertintas pereinamuoju prizu, padėkomis bei garbės raštais.

Kultūros namų chorvedžiai, metodininkai surinko rajono mu­zikantų biografijas, rengė et­no­grafinius vakarus, saviveikli­nio meno apžiūras bei konkursus.

Įsikūręs Vlado Statkevičiaus mu­ziejus (buvusiose kino teat­ro „Aušra“ patalpo­se) šį visuo­me­ninį veik­los ba­rą perėmė į savo rankas: ir dabar renka bei populia­rina kraštotyri­nę medžiagą, ypatingą dėme­sį ski­ria rajono įžymy­bėms, turistų lankomoms vietoms – Med­vėgaliui, D. Poškos Baub­liams, kalbininko kun. K. Jau­niaus gimtinei, lakūno S. Girė­no tėviškei ir kt. Paskaitos bei konferencijos taip pat suaktualina šiuos svarbius darbus, o spauda atgaivina istorinę atmintį, suteikia naujų žinių smalsuoliams, keliautojams, moksleiviams. Regis, darbų ne­­mąžta, regis, ekspedicijose bus rasta dar daug svarbios medžiagos, kuri praturtins šilališkių atmintį, papildys istorinę skrynelę.

Gražioj žemėj – gražūs žmonės – taip norisi baigti šį raši­nį. Tai rubrika, ilgai gyva­vusi „Artojo“ puslapiuose, kur buvo rašoma apie praeitį ir dabar­tį, apie žmones bei jų dar­bus. Tad linkiu, jog buvę ir naujai gimę kraštotyrininkai nepamirštų garbingos praeities, stabteltų prie kultūros paminklų ir perskaitytų juose įra­šytus ženklus.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius

 

Atnaujinta Penktadienis, 17 birželio 2022 08:10
Daugiau šioje kategorijoje: « „Moliagalvių“ hamerių gentis