Po šešiasdešimties metų
Iš senųjų atminties šaltinių sugrįžta vaizdiniai, nukeliantys į tuos metus, kai gyventa ir darbuotasi Žemaitijos mieste Šilalėje. Praėjo virš šešiasdešimt metų, kai pradėjau dirbti švietimo, vėliau – kultūros baruose, bendravau su pedagogais, siekiau perprasti žemaičių gyvenseną, jauseną. Sąmonėn įsirėžė piliakalniai ir koplytstulpiai – tie šventi kultūros paveldo dariniai. Gamta kerėjo, žmonės kėlė dvasinį pasitenkinimą, jaukios kaimiečių sodybos žavėjo tvarkingumu, jaukumu bei unikalumu. Tai skatino pažinti šio krašto grožį ir gėrį, norėjosi kuo dažniau susitikti su gražiadarbiais kūrėjais, dainininkais ir muzikantais, eiliuotojais bei pasakoriais. Žmonių širdies šiluma ir jų darbštumas skatino suvokti kaimo žmonių vidinį žavesį ir amžiną ištikimybę gimtajai žemei, natūraliam tikėjimui, senolių papročiams, šventėms bei tarpusavio bendravimui. Vis labiau plito dėmesys tėvų gyvenimui, senajai kaimo sanklodai kaip prieštara ideologizuotai tikrovei su prievarta, dogmomis bei atneštomis svetimomis primestinėmis „tradicijomis“.
Pirmieji žingsniai
Laiko vėjai pamažu ėmė pūsti į atnaujintas ir atjaunintas bures, o entuziastingas jaunimas nebenorėjo išsitekti sovietinės tikrovės rėmuose. Meninė ir mokslinė inteligentija pradėjo laužyti įsisenėjusias užkardas. Žmogus-pilietis, užsikrėtęs renesansiniais užmojais, audė naujas mąstymo gijas, skatino laisvesnį, tautinį žodį, ragino ieškoti gilesnių bei prasmingesnių idėjų ir sumanymų. Taip buvo pakloti nauji atsinaujinusios kraštotyros veiklos pagrindai. Taip gimė naujasis perspektyvus krašto pažinimo sąjūdis, subūręs šviesuomenę po laisvėjančios Lietuvos vėliava.
Atėjo 1962-ieji. Pagaliau buvo prisiminta, kad maždaug prieš 40 metų pradėjo dirbti kraštotyros draugija, į savo glėbį priėmusi daugelį Šiaulių, Telšių, Alytaus, Kėdainių bei kitų miestų mokytojų, kultūrininkų. Kultūros ministerija atliko rimtus organizacinius darbus, sutelkusi švietimo ir kultūros žmones. Lietuvoje buvo išplatinti būsimos draugijos nuostatai. Šilališkiai iškart suskato imtis šio triūso. Radosi žmogus, kuris ant savo pečių ryžosi užsikrauti nemažą naštą. Tai buvo Vladas Statkevičius, tapęs draugijos Šilalės skyriaus pirmininku. Jo įvairūs rašto bei tyrinėjimų darbai kasmetinėse kraštotyrininkų darbų parodose-konkursuose buvo pažymėti diplomais bei padėkos raštais. Paskatinantį žodį žiniasklaidoje tarė etnologai Vacys Milius, Angelė Vyšniauskaitė, Norbertas Vėlius, Antanas Stravinskas. Susidomėta krašto gamta ir istorija, vietovėmis, garsiais kraštiečiais, kultūros paminklais, kalba, etnografija ir tautosaka, papročiais bei nūdiene gyvensena.
Tuometinis rajono laikraštis „Artojas“ tapo nuoširdžiu kraštotyrininkų bičiuliu – spausdino straipsnis bei nuotraukas, vyr. redaktorius Alfonsas Briedis, šviesuolis nuo Anykščių krašto, buvo šios srities darbų atspindžiu, patarėju bei pagalbininku. Respublikinis leidinys „Kraštotyra“ spausdino įvairios tematikos straipsnius, teikė metodinę paramą, draugija nuolat rengė seminarus ir konferencijas. Įsteigtas garbės kraštotyrininko vardas, kuris buvo suteiktas šilališkiui V. Statkevičiui. Įkurta Kraštotyrinių darbų saugykla, kur buvo kaupiami vertingiausi aktyviausių kraštotyrininkų darbai. Į jį pateko V. Statkevičiaus, K. Lovčiko, A. Brazausko, V. Petkevičiaus, šių eilučių autoriaus rašiniai. Į rajonus su paskaitomis vyko Istorijos ir Kalbos institutų mokslininkai, savo veiklą vėl suaktyvino veteranai, tvarkydami archyvus, tęsdami medžiagos rinkimą. Tai fotografas Balys Buračas, tautosakos rinkėjas Jurgis Dovydaitis, kalvystės žinovas A. Stravinskas, istorikas Pijus Bugailiškis, dailėtyrininkas Paulius Galaunė. Kiekviename rajone augo ir kūrė daug žymių asmenybių, meno, kultūros ir mokslo šviesuolių.
Jų netrūko ir Šilalės rajone. Tai aktorius Juozas Siparis, vitražistas Liudvikas Pocius, grafikas Vladislovas Žilius, dainininkas Zenonas Paulauskas, solistė Stasė Laurinaitytė. Į rajoną atvyko mokslininkų brigada, kuri skubiai fiksavo kultūros paminklus, ruošė medžiagą Respublikiniam kultūros paminklų sąvadui. Aplankytos visos bažnyčios, nufotografuoti dar likę partokratų nesunaikinti koplytstulpiai, ornamentiniai kryžiai, koplytėlės. Ypatingai daug jų buvo Balsių–Upynos vieškelio pakelėse. „Artojo“ korespondentas R. Masteika garbius kraštiečius subūrė į Kraštiečių klubą, spausdino jų biografijas, prisiminimus, veiklos pasiekimus.
Kasdieniai darbai
Visose sferose išryškėja darbštuoliai. Daugiausia V. Statkevičiaus paskatinti bei įkvėpti, sukruto Šilalės rajono mokytojai. Būtina paminėti kvėdarniškius M. ir Z. Dargevičius, laukuviškes B. Garalevičienę ir M. Jurgaitienę, upyniškę R. Žulkutę, pajūriškius J. ir O. Vėlavičius. Mokyklų direktoriai, supratę šio judėjimo svarbą, steigė kraštotyros muziejėlius (Laukuva, Kvėdarna, Upyna, Kaltinėnai, Palokystis). Aštuonmečių mokyklų direktoriai V. Lidienė, V. Josas, D. Ūksas, V. Giedraitis, O. Macienė, D. Katauskas, A. Pužauskas, P. Perminas rengė kraštotyrines viktorinas, žaidimus, egzaminus, išvykas į žymias rajono istorines ar memorialines vietas. Kultūros namų metodininkė I. Masteikienė tikrino paminklų būklę, aktyviai bendravo su apylinkėmis, mokyklomis, kolūkių valdybomis, rinko istorinę, faktografinę medžiagą, rašė į spaudą, pildė kultūros paminklų bylas.
Bibliotekininkės S. Kvietkienė, P. Jotkevičienė, A. Kaziulienė, B. Kelpšienė, gerai pažindamos savo skaitytojus, užrašinėjo žmonių atsiminimus, rinko senuosius spaudinius, fotografavo garsių žmonių sodybas, į talką pasikviesdamos aukštesniųjų klasių moksleivius.
Didesnio dėmesio ir kasdienės globos reikalavo 34 piliakalniai, dešimtys senkapių, plokštinių kapinynų, nes, atliekant žemės ūkio darbus, dažnai būdavo pažeidžiami žemės paviršiai, suardomos paminklų teritorijų vietos. Kultūros skyrius rajone išplatino paminklų sąrašus, sukūrė reklaminį plakatą, prie archeologinių paminklų statė žymenis – gelžbetoninius stulpus su įrašais. Net porą metų Šilalės rajonas už kultūros paminklų apsaugą buvo įvertintas pereinamuoju prizu, padėkomis bei garbės raštais.
Kultūros namų chorvedžiai, metodininkai surinko rajono muzikantų biografijas, rengė etnografinius vakarus, saviveiklinio meno apžiūras bei konkursus.
Įsikūręs Vlado Statkevičiaus muziejus (buvusiose kino teatro „Aušra“ patalpose) šį visuomeninį veiklos barą perėmė į savo rankas: ir dabar renka bei populiarina kraštotyrinę medžiagą, ypatingą dėmesį skiria rajono įžymybėms, turistų lankomoms vietoms – Medvėgaliui, D. Poškos Baubliams, kalbininko kun. K. Jauniaus gimtinei, lakūno S. Girėno tėviškei ir kt. Paskaitos bei konferencijos taip pat suaktualina šiuos svarbius darbus, o spauda atgaivina istorinę atmintį, suteikia naujų žinių smalsuoliams, keliautojams, moksleiviams. Regis, darbų nemąžta, regis, ekspedicijose bus rasta dar daug svarbios medžiagos, kuri praturtins šilališkių atmintį, papildys istorinę skrynelę.
Gražioj žemėj – gražūs žmonės – taip norisi baigti šį rašinį. Tai rubrika, ilgai gyvavusi „Artojo“ puslapiuose, kur buvo rašoma apie praeitį ir dabartį, apie žmones bei jų darbus. Tad linkiu, jog buvę ir naujai gimę kraštotyrininkai nepamirštų garbingos praeities, stabteltų prie kultūros paminklų ir perskaitytų juose įrašytus ženklus.
Aleksandras ŠIDLAUSKAS
Vilnius
