„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Gentys – tarsi atskiros valstybės

Dasanešų genties teritorijos vartai Dasanešų genties teritorijos vartai

Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46)

Kuo ilgiau keliavome per Etiopijos gentis, tuo labiau supratome, kad kiekviena jų – tarsi atskira valstybė. Su sa­vo kalba, papročiais, tradicijomis, išgyvenimo būdu. Ir tokių Etiopijoje yra apie 80. Dažna jų turi net savo karalių, nors ir šis, kaip ir kiti genties žmonės, vaikšto plika bamba, o princai ir princesės nesiskiria nuo kitų genties vaikų.

Dasanešai

Dasanešų genties, įsikūrusios trikampyje tarp Etiopijos, Kenijos bei Pietų Su­dano, išskirtiniai bruožai – skustos galvos ir išmušti priekiniai dantys. Tai yra tarsi jų tapatybės kortelė, pasas. Dėl šių savo bruožų jie gali laisvai kirsti tiek Kenijos, tiek Pietų Sudano sienas. Prieš įvažiuojant į genties teritoriją, mums teko užsukti į pasienio posto kontorą ir parodyti pasus, pasiaiškinti, ko čia atvykome.

Dasanešai išgyvena žvejodami krokodilus. Gidas pasakojo, kad tai yra labai sunkus ir pavojingas užsiėmimas, nes krokodilo iš upės lengvai neištrauksi. Pirmiausiai jį reikia labai nuvarginti, paskui paskandinti ir tik po to tempti į krantą. Tokia žvejonė vyksta tiktai naktimis. Bet akivaizdu, kad jie sumedžioja ir kitokių gyvūnų, kuriais dengia savo kūnus. Įvairių žvėrių kailiai džiūvo užmesti ant „trobelių“, kurios suraišiotos iš visokių atliekų. Ir, suprantama, siaubingai dvokė. Žmonės pusnuogiai arba vi­siškai nuogi, tačiau kaklus, rankų riešus pasidabinę įvairiaspalviais karoliukais.

Vienas žiauriausių genties papročių – mergaičių apipjaustymas, kuris, beje, taikomas beveik visose gentyse. Po šios procedūros labai daug mergaičių iškart nukraujuoja arba vėliau miršta nuo užkrėtimų. Tėvai mano, jog neapipjaustyta mergaitė neištekės, o tai būtų dideli finansiniai nuostoliai: už nuotaką galima gauti keletą jaučių. Etiopijos vyriausybė jau daug kartų bandė uždrausti šią žiaurybę, bet prieš genčių tradicijas ji dažniausiai būna bejėgė. Dasanešai gali turėti 4 žmonas ir visos jos privalo kasmet gimdyti. Nekaltybė, o vėliau ir santuokinė ištikimybė šios genties moterims yra privaloma, antraip jos gali būti užmėtytos akmenimis, negyvai užplaktos. Vyrams tai, suprantama, negalioja.

Neangatom Tribe

Šioje gentyje požiūris į vyro ir moters santykius visai kitoks. Čia vyrai laikosi nuostatos: kam man reikalinga moteris, kuri kitiems nepatinka? Kuo daugiau vyrų geba suvilioti moterį, tuo labiau ji yra savam vyrui brangesnė. Tarkime, jei vyrui nesant namuose pas jo žmoną ateina kitas vyriškis, šis įsmeigia ietį į trobelės sieną ir tikrasis vyras, jei tuo tarpu pareina, žino, kad jo žmona šiuo metu užimta ir negalima trukdyti. Jis tą laiką išnaudoja bėgdamas per kaimelį ir džiaugdamasis, kokia jo žmona puiki, jog ir kitam patiko...

Dorze

Nečisaro nacionaliniu parku, grožėdamiesi nuostabiais vaizdais, atvykstame į Dorze gentį, kurios vyrai laikomi geriausiais regiono audėjais. Būtent vyrai, nes moterų darbas yra tik paruošti siūlus. Dorze gentyje yra apie 30 tūkst. gyventojų, kurie mažesnėmis grupelėmis išsibarstę Gamo aukštumose. Šios genties žmonės savo namelius renčia iš bambukų, o stogus dažniausiai pridengia bananų lapais. Nameliai gana aukšti, kad užtektų visam gyvenimui, nes, griaužiami termitų, palaipsniui sminga žemyn. Žmonės gyvena juose kartu su gyvūnais, kad šie apsaugotų nuo žvėrių bei kitų genčių įsibrovėlių.

Pagrindinis genties maistas – netikrų bananų duona. Šie bananai neveda vaisių, o lapai yra daug masyvesni, su storu lapkočiu. Moterys ima tą lapkotį ir pagaliu iš jo vidaus išgrando į varškę panašią masę. Ją deda į indą ir trims mėnesiams užkasa po žeme fermentuotis. Po to iš jos formuoja didelius blynus ir kepa ant įkaitintos skardos. Turėjome progos ne tik stebėti tą procesą, bet ir duonos paragauti. Veu... Neprapuola ir ba­nanų lapų siūleliai – jie suverpiami kartu su medvilne.

Konso

Konso genties žmo­nės garsėja kaip vieni nagingiausių Etio­pijos žemdirbių. Savo laukus įkurdami aplinkinių kalnų šlaituose, jie jau 6000 m.

plėtoja terasinę žem­dirbystę. Konso tera­siniai lau­kai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Tačiau šios genties žmonės neprastai išmano ir apie gyvulininkystę. Matėme būrius moterų ir vaikų, palinkusių po milžiniškomis žolių naštomis, kurios skirtos gyvuliams.

Šioje gentyje taip pat vyrauja daugpatystė, čia vyrai nelinkę su kitais dalintis savo žmonomis. Jie teigia esą krikščionys, tačiau tiki tik į vieną Dievą Tėvą ir vadina jį lietaus dievu (jeigu yra lietaus, tai rojus yra jų žemėje). Mirusiuosius laidoja miškuose, jiems drožinėja sta­­tulėles, vadinamas vagais. Jos drožiamos ir tiems, kurie nukovė nemažai priešų, ir patiems nukautiesiems.

Konso gentyje aplankėme karaliaus „dvarą“. Tiesa, pats karalius buvo išvykęs, tačiau karalienės triūsė prie puodų, o princai su princesėmis plikomis bambomis vaikėsi kamuolį. Labai įspūdinga „karalystės“ tvora: iš šakų arba akmenų gal kokių 5 metrų aukščio.

Karo

Prie Omo upės įsikūrusi karo gentis garsėja piešiniais ant kūno. Net mažiukai vaikai išpiešti įvairiausiais ornamentais bei simboliais. Šios genties moterys irgi labai mėgsta puoštis randais – kuo jie didesni, tuo moteris gražesnė. Jos po oda netgi pakiša pagaliukus, kad iškilimai būtų ryškesni. Genties vyrai randais įamžina nukautus priešus arba pavojingus žvėris.

Šios genties vyrai savo žmonomis irgi nesidalina, itin vertinama nekaltybė. Sako, karo gentis vis dar praktikuoja ritualinę vaikų mirtį mingi – į ne santuokoje gimusio kūdikio burnytę prikiša purvo ir palieka mirti, tai grįsdami bjauriausiu pažeminimu ir didele gėda moters tėvams.

Į karo gentį atvykome gerokai popiet, todėl radome visus girtus, net nėščios moterys vos laikėsi ant kojų. Vyrai tįsojo ant žemės ir snūduriavo. Gidas sakė, jog anksčiau šioje gentyje būdavo daugiau tvarkos, tačiau genties karalius jau yra nusenęs, valdyti nebesugeba, bet, kol jis gyvas, pakeisti negalima. Be to, genčiai labai pakenkęs ir musės cėcė išplitimas, išnaikinęs jų gyvu­lius.

Ari ir kitos gentys

Ari gentyje susipažinome su jų kalvystės „menu“. Mus pasitikęs genties karalius ar tik šiaip vyresnysis su didžiausiu pasididžiavimu pristatė savo kalvį, gebantį nukalti noragą, kuriuo, pritvirtinus prie medinio arklo, galima kokybiškiau ir lengviau arti. Jis pasigyrė turįs 46 brolius ir seseris, nes tėvas turi 5 žmonas: „Jis dirba tik 5 dienas per savaitę. Vienai moteriai skiria po vieną dieną savaitėje, o dvi dienas ilsisi“.

Dar aplankėme tsemajų gentį, vieną mažiausių Etiopijoje žinomų etninių grupių, kurioje gyvena apie 5 tūkst. gyventojų, susispietusių vienoje vietoje, palei vakarinį Veito upės krantą. Šie žmo­nės – geri bitininkai. Be to, užsiima natūriniu ūkininkavimu, kultivuoja potvy­nių užliejamas teritorijas. Pagrindi­niai auginami pasėliaisorgai ir kukurū­-zai.

Kolčo etninės grupės moterys puošia­si vinimi, įverta į lūpą, ir tuo išsiskiria iš kitų aplinkinių genčių. Tai viena spalvingiausių vietinių genčių, kurioje priskaičiuojama nuo 1000 iki 3000 žmonių.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)