„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Lietuvių tapatybė laikosi ant likusiųjų regionuose

Eina penktas Rusijos karo prieš Ukrainą mėnuo. Tai sukrėtė pasaulį, o besivaidijančius suvienijo, nes kiekvienas suprato laisvės, taikos ir gyvybės trapumą. Bet vis dar girdime sakant, jog „ne už tokią“ Lietuvą kovojome, „ne dėl tokio“ gyvenimo lietuviai padėjo galvas. O ką galvoja ir kaip Lietuvos ateitį mato tie, kurie ją daugiau nei prieš tris dešimtmečius atkūrė? Ankstyvą pavasarį apie tai kalbėjomės su Lietuvos Nepriklausomybės akto signatare Birute Valionyte, jai lankantis Žadeikiuose.

Pasak buvusios politikės, jausmas, kuris apėmė pirmomis Rusijos karo prieš Ukrainą dienomis, buvo lygiai toks pat, kaip tada, kai beginkliai lietuviai gulė po rusų tankais sausio 13-ąją.

„Ir nors atrodytų, jog karas nuo mūsų yra toli, tas skausmo ir kančios aidas paliečia kiekvieno lietuvio širdį – mes išgyvename ukrainiečių negandas taip, kaip savąsias 1991-aisiais. Kita vertus, mes iškovojome Nepriklausomybę su lašeliu aukų, lyginant su tuo, ką šiandien aukoja Ukraina. Štai todėl ir sakau, kad nesvarbu, jog per laiką žmogus nutautėja, nebekalba protėvių kal­ba – pasąmonė simbolius atpažįsta. O tarp lietuvių ir ukrainiečių yra labai daug bendrumo sąsajų. Tai ir mūsų Gediminaičių stulpai – ukrainiečių herbo simbolis, ir panašiai skamban­tys žodžiai“, – sakė signatarė.

Jos teigimu, būtent kalba yra tas pa­dargas, pagal kurį atpažįstame save ir savo istoriją, ir kategoriškai neigia nuomonę, kad lietuvių kalbos žodžiai Ukrainoje pasklido Vytauto Didžiojo laikais.

„Būtų naivu galvoti, jog Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais mūsų didikai vedė lietuvių kalbos pamokas užkariautos šalies piliečiams. Greičiau priešingai – mūsų tautos kalbėjo panašiu dialektu, galėjo be vargo bendrauti. Tai liudija ir aptinkami artefaktai Baltijos bei Juodosios jūrų pakrantėse. Gaila, kad mūsų archeologai neatlieka kasinėjimų, nes galėtume apie savo protėvius sužinoti kur kas daugiau“, – bendras ukrainiečių bei lietuvių tapatybes įžvelgė B. Valionytė.

Ji pasidžiaugė, kad lietuviai ir uk­rainiečiai, pasak jos, yra labai pa­našūs: 1990-aisiais lietuviai vieningai kovojo už bendrą siekį, o ne vien tik už kažkurios nors partijos tikslą. 

„Lietuva puikiai išnaudojo savo šansą, todėl šiandien esame tie, kas esa­me. Aišku, gaila, kad nebesvarbi lietuvių kalba, mūsų abėcėlė, o akcentuojami kiti dalykai. Esame nedi­delė tauta, mūsų stiprybė – turinyje, to­dėl privalome gerbti savo šalies is­toriją ir padaryti viską, jog visame pasaulyje išsibarstę lietuviai grįžtų namo, parsivežtų turtus, nes čia yra jų žemė, čia, Lietuvoje, jų vieta. Tik čia plyti kvepiančios pievos, žaliuoja miškai ir tik čia turi būti lietuvių kapai. 

Mes tvirtai nusprendėme – nebepaleisime savo laisvės. Sovietai tąsyk Lietuvai paskelbė blokadą, tačiau šalis kentėjo, nes suprato: už laisvę reikia mokėti. Ukrainiečiams nepriklausomybė nukrito lyg mana iš dangaus ir apmaudu, kad jie nuo 1991-ųjų žaidė katę-pelę su Mask­va, norėjo gyventi patogiau. Deja, tik­rieji Maskvos ketinimai paaiškėjo tik dabar, XXI a., ir jie yra labai skaudūs. Dar skaudžiau, jog puolančios armijos ginklus laimina Rusijos šventikai. Tai labai primena prūsų tautos išnaikinimo istoriją“, – kalbėjo Nepriklausomybės akto signatarė.

Ji negailėjo kritikos dabartinei mūsų šalies valdžiai, sakydama, kad krizės sąlygomis būtina išlaikyti bend­rystę, o ne skatinti visuomenės susiskaldymą. 

„Visi Aukščiausiosios tarybos nariai, atstovavę skirtingoms politinėms jėgoms, sugebėjo susivienyti bendram tikslui – Lietuvai. Dabartinis Seimas šitokiu sunkiu laikotarpiu suka galvas, kaip, tarkime, įteisinti partnerystės įstatymą, koncent­ruojasi į tarpusavio santykių aiškinimąsi ir kt. Bet argi tai dabar yra būtiniausi darbai, aktualiausi sprendimai? Tokiu metu turi būti sprendžiami tik tie reikalai, kurie veda tautą į stiprybę, į vienybę. Karo Ukrainoje akivaizdoje kaip niekada aišku: už Lietuvą ir jos ateitį esame atsakingi tik mes. Nėra nieko, kas turėtų mus apginti, kovoti už mūsų tautą, jos išlikimą. Jeigu galvojame kitaip, mūsų jau nebėra“, – kategoriškos nuomonės neslėpė signatarė.

Kovoje už Lietuvos laisvę ji ypatingai akcentavo spaudos ir žodžio svarbą.

„Tos žiniasklaidos priemonės, kurios skelbia vos kelių partijų „teisybę“, siekia sugniuždyti spaudą regio­nuose. Juk visi žinome, kad būtent vietiniai laikraščiai yra vieninte­lis žinių šaltinis, juose nesivaikoma sensacijų, todėl jie turi pasitikėjimą. Deja, pavyzdžiui, visuomeninis transliuotojas, manau, savo funkcijos nebeatlieka – tik šoka, dainuoja ir jokių rimtesnių tyrimų. Stengiamasi eiti tik viena kryptimi, skelbiama tik viena tiesa, o pasisakantys kitaip apšaukiami tautos priešais. Todėl ir drįstu teigti, jog vis tik cenzūra egzistuoja. Stebina ir lozungai, kurie skelbia, jog kur yra bent vienas lietuvis, ten yra Lietuva. Juk lygiai taip pat kalba Rusijos propaganda. Priminsiu, kad žodžio laisvė yra viena pagrindinių žmogaus laisvių, tai kodėl bijoma girdėti kitokią nuomonę? Ar ne dėl tos pačios priežasties Lietuva vis dar neturi Referendumo įstatymo? Kodėl bijoma žmonių balso? Pūlinys kaupiasi ir jis kažkada sprogs. Pasaulyje labai daug „neskanių“ dalykų, kuriuos reikėtų taisyti. Vienas tokių – mūsų tautos atstovai Europos Parlamente. Argi jie tinkamai atstovauja Lietuvai? Ne. Jiems įdomios ir aktualios tik partijos, kurios juos delegavo į Europą. Todėl mes turime aktyviau ginti savo interesus, nepasitikėti aklai ir tais, kurie pateko į Seimą ar Vyriausybę. Tai tėra saujelė politikų, atstovaujančių vos procentui šalies gyventojų. Turime reikalauti, kad politikai dirbtų sąžiningai“, – akcentavo sig­natarė.

B. Valionytė apgailestavo ir dėl iškreiptos taip vadinamos regionų politikos, neteisingo didmiesčių diktuojamo požiūrio. Ir nuoširdžiai džiaugėsi tais, kurie nepalieka tėvų ar protėvių krašto ir į jį sugrįžta. Signatarės įsitikinimu, būtent regionų žmonės yra tikroji lietuvių tautos ašis, ant kurios laikosi mūsų tapatybė.

„Noriu palinkėti signataro Antano Patacko žodžiais – išlikime butšak­niais. Šis senas baltiškas žodis dar gyvas tik Žemaitijoje. Verčiant iš prūsų kalbos, tai reikštų namų sargą, bet jo reikšmė – kur kas gilesnė: butšak­nis arba butsargis yra sargas amžinų vertybių, surištas su žeme, gimtine, jos buitimi ir būtimi, jo šak­nis yra tvirčiausiai susieta su protėvių paveldu. Enchiridione, viename išsamiausių prūsistikos pamink­lų, yra citata iš Šv. Rašto prūsų kalba: „... turei niebwinūts būton, Ainassei gennas wijrs, Alkīns, Rāms, Aulāikings, Reidewaisines, Mukinewis, kai ains Butsargs Deiwas“... („...turi būti nekaltas (neapkaltintas, neteistas), vienõs žmonos vyras, blaivus, romus, santūrus, norvaišis (labai vaišingas), mokintojas (mokantis mokyti), Dievo namų sargas...“ – Leto Palmaičio rekonstrukcija).

Regionų politika glaudžiai susijusi su valstybės pokyčiais. Jeigu atkūrus Nepriklausomybę mieste gyveno maždaug 38 proc. populiacijos, tai dabar atvirkščiai – kaimuose liko apie 30 proc. gyventojų. O patekę į miestą, lietuviai tampa kosmopolitais, vis labiau netenka savo tapatybės – pagrindinės tautos savybės. Štai todėl sakau, jog kaimas yra ta vieta, kur dar galima rasti žmonių, kurie yra ir bus visos mūsų tautos butšakniais“, – linkėdama stiprybės ir išlikimo savimi, sakė Nepriklausomybės akto signatarė B. Valionytė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.