„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Šilališkiai vaikščiojo tremtinės numintais takais

Kelios dešimtys aktyviausių Laukuvos, Požerės, Šiauduvos, Bilionių, Upynos ir kitų ra­jono bendruomenių narių keliavo į Kauną pagerbti Dalios Grinkevičiūtės – pasau­liui apie lietuvių tremties kančias pranešusios gydytojos atminimo. Laukuvoje 14 metų dirbusi ir gyvenusi tremtinė šiemet būtų šventusi 95-ąjį jubiliejų, bet prieš 35-erius metus amžinojo poilsio atgulė Eigulių kapinėse.

Pavaikščioti drąsaus žmogaus jaunystės takais, susitikti su žmonėmis, kurie pažino D. Grin­­kevičiūtę, šilališkius pakvietė Sei­mo narys Jonas Gu­daus­kas. Proga išskirtinė – Mai­ro­nio lie­tuvių literatūros muziejuje surengta paroda „Dalia Grin­ke­vi­čiū­tė (1927–1987). Kam­ba­riai/ Įveikti atstumai“ ir pirmą kartą  rodomas kelis dešimtmečius po bijūnų krūmu gimtųjų namų kieme užkastas 1949–1950 m. rašytų atsiminimų rank­raštis. Pajusti, kuo gyveno D. Grin­ke­vičiūtė Kaune, kur prabėgo jos laiminga vaikystė, kaip pakeitė gyvenimą tremtis ir ką ji turėjo išgyventi, laidodama rūsyje mirusią motiną, muziejus kviečia į specia­liai įrengtus kambarius, kuriuose eksponatai pateikti taip, kad savaime įsijungianti vaizduotė perkelia į praėjusį laiką. Ypač skaudžiai tą pajunti arkties šalčiu dvelkiančioje patalpoje, kur įspūdį sustiprina kino projekto „Purga“ dalis – režisierių Gintarės Valevičiūtės ir Antano Skučo kino pasakojimas pagal D. Grinkevičiūtės memuarus „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Šita paroda veiks iki gruodžio 3 d., tad kiekvieno šilališkio garbės reikalas yra ją aplankyti bei prisiliesti prie unikaliai atkurtos tremties istorijos. 

Ir šįkart daugelis išvykos dalyvių pirmą kartą apsilankė Kau­no arkikatedroje, Maironio muziejuje, išgirdo apie garsiojo tautos dainiaus sąsajas su Ši­lalės kraštu. J. Gudauskas papa­sakojo kraštiečiams apie poe­to pasiplaukiojimą valtele Die­­vyčio ežere, perskaitė Mai­ro­­nio eilėmis išsakytą įspūdį. Ap­lan­kyta ir kripta, kurioje palaidotas vyskupas Motiejus Va­lan­čius, vyskupas pašventino kertinį Laukuvos bažnyčios pamatų akmenį. Smagu buvo pasivaikščioti prieškario laikinosios sostinės dvasią išsaugojusiomis senamiesčio gatvelėmis, nuvyk­ti į įspūdingos architektūros, ypatinga ramybe dvelkiantį Pa­žais­lio vienuolyną. 

O pavakarę grįžę į Kauną, ke­liautojai dar kartą pagerbė D. Grinkevičiūtės atminimą. Ei­gu­lių kapinėse jų laukė jau 18 metų tremtinės kapą prižiūrintis Al­gis Da­bu­žins­kas. Jo jau mirusi žmona Vik­to­rija Straukaitė buvo kilusi iš Lau­­kuvos, jaunystėje bendravo su miestelyje dirbusia gydytoja, buvo įgijusi jos pasitikėjimą. Rau­dondvaryje gy­venantys Da­­bu­žinskai D. Grin­ke­vičiūtės kapą prižiūri nuo 2004 m. 

Daž­nai čia ateina ir Lap­te­­viečių brolijos pirmininkas Jo­nas Markauskas, pasidalijęs su šilališkiais įdomiomis istorijomis apie D. Grinkevičiūtės gyvenimą bei kūrybą. J. Markauskas įsitikinęs, jog D. Grinkevičiūtė yra nusipelniusi kur kas didesnės pagarbos ir įvertinimo, nei ji sulaukė Lietuvoje. Tik pastaraisiais metais pradėta daugiau kalbėti apie gydytoją, nepaklususią okupacinei valdžiai ir drįsusią gūdžiais 1949–1950 m. labai tiksliai užrašyti, ką iškentėjo tremtiniai, atsidūrę ledo spąstuose. Stiklainio su užrašais, užkasto namų kieme, iš tremties grįžusi D. Grinkevičiūtė nerado, todėl 1976 m., atleista iš darbo ir netekusi tarnybinio buto, apsistojo Laukuvoje, pas mokytoją Aldoną Šulskytę, ir iš nevilties vėl pradėjo rašyti. J. Markauskas pasakojo, kad Dalios pusbrolis Vi­­talijus Pocinskis, gyvenęs Mask­voje, dirbo vaikų žurnalo redakcijoje dailininku ir buvo garsus disidentas, kuriam sovietų valdžia leido emigruoti į Pran­cūziją. Jis papasakojo, kaip rasti akademiko Andrejaus Sa­charovo namus.  

„Tuo metu atominę bombą sukūręs akademikas jau buvo patekęs sovietų režimo nemalonėn ir Dalia nerimavo, kad jo butas yra sekamas, todėl ją gali sulaikyti ir atimti užrašus. Sąsiuvinius ji pasikišo po drabužiais, o pas A. Sacharovą vyko taksi bei metro – ilgai važinėjo į skirtingas puses, kad įsitikintų, jog nėra sekama. Atvykusi nustebo – duris atidarė Jelena Bo­ner, su kuria gydytoja buvo susipažinusi medikų konferencijoje, tačiau nežinojo, kad ji yra akademiko žmona. A. Sa­cha­ro­vas ją pasitiko draugiškai, pasakė, jog gali apie viską kalbėti, nes „visi girdi“. Dalia suprato, kad bute esančių žmonių pokalbių klausomasi, ir svarbiausius dalykus užrašė ant popieriaus, kurio lapų visada būdavo ant stalo“, – pasakojo šilališkiams Lap­teviečių brolijos pirmininkas. 

Dalia prašė padėti publikuoti jos prisiminimus iš tremties prie Laptevų jūros. Bene dvejus metus apie jų likimą nieko nebuvo girdėti, tačiau 1979 m. apie D. Grinkevičiūtės ir jos likimo brolių kančias prabilo „Ame­rikos balsas“, publikaciją padėjo išplatinti Amerikoje gyvenantys lietuviai. 

„Tuo pat metu D. Grinkevičiū­tė baigė rašyti prisiminimus lietuvių kalba. Labai tikėjosi, kad išleisti juos padės Justinas Mar­cin­kevičius, bet jis paėmė sąsiu­vinį, pavartė ir ištiesė atgal. Da­lia juo buvo labai nusivylusi“, – sakė J. Mar­kaus­kas. 

D. Grinkevi­čiū­tė palaidota kar­tu su savo artimaisiais. Lap­­­te­viečių brolijos iniciatyva jos atminimą Ei­gu­lių kapinėse padėjo įamžinti Lie­­tu­vos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Pa­minklo detalės ir kapo sutvarkymas buvo derinami su mokytoja A. Šulskyte. Nuo juodo granito pagrindo, ant kurio užra­šyti D. Grin­kevičiūtės bei jos mirusių šeimos narių var­dai bei pa­var­dės, kyla dviejų dalių balto akmens mo­numentas – tarsi ledkalnio viršū­nė ar į dangų sklendžiantis paukš­tis.

Ant Perkūno alėjoje tebestovinčio D. Grinkevičiūtės namo pritvirtinta atminimo lenta, kieme tebeauga bijūnai, tik jau kiti žmonės džiaugiasi jų žiedais. Nusifotografavę prie namo, šilališkiai kelionę užbaigė simbo­linėje vietoje – E. Fryko gatvės gale, prie kryžiaus ištremtiems Lietuvos gyventojams atminti. Nuo aukšto Žaliakalnio šlaito atsiveria vaizdas į Kauno geležinkelio stoties peroną, iš kurio nežinion išdundėdavo traukiniai su pilnais žmonių gyvuliniais vagonais. Niekas negalėjo nueiti su jais atsisveikinti, išdrįsdavo nebent iš tolo pamojuoti ranka ir nubraukti atsi­sveikinimo ašarą. 1991 m. šioje vietoje Pijus Krušinskas pastatė medinį kryžių, 2017 m. jį pakeitė metalinis kalvio Zenono Baranausko kūrinys. Tremties kančias patyrusiųjų atminimui šilališkiai sudainavo savotišku tremtinių himnu tapusią dainą „Kad ne auksinė vasara, ne mėlynos vosilkos, nebūtume atėję čia, kur slenka dienos pilkos“...

J. Gudauskas džiaugėsi, jog kelionėje šilališkiams pavyko daug sužinoti ir rasti sąsajų su savo kraštu, kitaip pažvelgti į D. Grin­kevičiūtės asmenybę. 

Legendinę Laukuvos gydytoją daugelis dar gerai prisimena. Seimo narys – taip pat: jį, septynmetį, tėvai naktį vežė pas ją gelbėti nuo plaučių uždegimo komplikacijų. Tačiau, anot politiko, po to jų namuose pasirodė keistais ilgais paltais vilkintys vyrai, klausinėjo, ką gydytoja sakė ir darė, reikalavo parodyti receptus, kuriuos tėvai jau buvo sudeginę.  

„Jau aišku, kad šiemet Lau­kuvoje į D. Grin­ke­vi­čiūtės muziejaus atidarymą pakviesti dar negalėsime, todėl norėjau, kad bent taip paminėtume daugelio žmonių pažįstamos ir prisimenamos gydyto­jos gimimo meti­nes“, – sa­kė Seimo narys, kartu su bendruomenių atsto­vais vaikščiojęs D. Grin­ke­vičiūtės jau­­nystės takais. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.