„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 4 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (8-449) 74195, (8-699) 67384

Kaip lietuviai Afriką gelbsti

Čia dar ne visi vienos Ari genties šeimos vaikai... Čia dar ne visi vienos Ari genties šeimos vaikai...

(Pabaiga. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46, 49, 51)

Baigdama įspūdžių ciklą iš kelionės po Rytų Afriką, noriu pakalbėti apie šiandienos pasaulio nelaimę – COVID-19 virusą, apie netikrą ligos statistiką mano aplankytose šalyse ir apie netikrus Afrikos gelbėtojus.

Melo rūšys

Sakoma, yra trys melo rūšys: melas, šventas melas ir statistika. Pastaroji tuo metu skelbė gana „padorius“ susirgimų koronavirusu skaičius Etiopijoje bei Erit­rėjoje. Žinant, jog vien Etiopijoje gyvena apie 50 kartų daugiau gyventojų nei Lietuvoje, iš statistikos suvestinių galima spręsti, kad ten situacija dėl viruso buvo daugmaž panaši kaip ir pas mus. Tiesa, buvo pripažįstama, jog atliekama pernelyg mažai testų, o apie tai, kad šiose šalyse net nėra tikslios statistikos, kiek iš tikrųjų yra gyventojų, visai ne­kalba­ma.

Deja, situacija tokia, kad daugybė gyventojų čia nei gimsta, nei miršta, nei serga... Juridiškai jų tiesiog nėra. Gimusių niekas neregistruoja, mirusių niekas nepasigenda. Ypač tai pasakytina apie gentis, kurių kiekviena gyvena pagal savus įstatymus. Tad tikėti statistika apie viruso mastą šiose Afrikos šalyse yra naiviau, nei tikėti horoskopais.

Mokė plauti rankas

Koronavirusui ėmus sparčiai plisti, girdėjome raginimų padėti Afrikos šalims. Viena tokios pagalbos formų – mokyti žmones elementariausios higie­nos. Pasirodė ir filmukas socialiniuose tinkluose, kaip Afrikos gelbėtojai iš Lietuvos moko afrikie­čius plauti rankas. O šie tarsi apžavėti, išpūtę akis seka vandens srovelę, tekančią iš praustuvo. Dievaži, kvailesnio mokymo sugalvoti nebegalima. Panašu, jog tokie „mokytojai“ tose šalyse nebuvo, nematė žmonių, dešimtis kilomet­rų sukariančių atsinešti vandens maistui, kuris kartais būna net tirštas nuo dumblo, vos ne vos susamstytas iš bebaigiančio išsekti telkinio... Kaip galima žmogų mokyti plauti rankas, jeigu jis yra ištroškęs, o kiekvienas vandens lašas yra brangenybė. Mačiau, kaip vaikai, pamatę vandens balutę, sugulę ant pilvukų, it šuniukai lakė ne tik drumzliną, bet ir jau dvokiantį vandenį. Teko sutikti ir gentį, kurios papročiai draudžia praustis... Tad įtariu, jog tokie „mokytojai“ per kokį nors projektą praplovė pinigų, o afrikiečių rankos kaip buvo, taip ir liko murzi­nos.

Skeptiškai žiūriu ir į dezinfekcinių priemonių dalijimą. Nebent jas „pagardintų“ kažkuo labai bjauriu, kad neišgertų...

Karas dėl vandens?

Afrikos „gelbėtojų“ komiškumą iliust­ruoja ir per patį pandemijos piką kilęs „vandens karas“ tarp Etiopijos, Egipto ir Sudano. Mat Etiopija, remiama JAV, ryžosi ambicingam projektui susirinkti Nilo vandenis ir net pasistatyti hid­roelektrinę. Tačiau kaimyninės šalys stoja piestu: užtvenkus Nilą, jos skaudžiai nukentėtų. Pradėjus eksploatuoti užtvanką, neabejojama, kils įtampa, konfliktai, o tai dar labiau destabilizuos ir taip neramų regio­ną, ir dar baisiau – sukels pavojų milijonams žmonių gy­vybių.

Pasak išplatinto Egipto vyriausybės pranešimo, Egiptas beveik visą reikalingą vandenį gauna iš Nilo ir baiminasi, jog užtvanka sumažins jo kiekį. Jei įprastomis sąlygomis vandens ir užtektų, ištikus sausringam periodui, Nilas gali smarkiai nusekti, o užtvanka neleistų vandeniui tekėti į šiaurę, dėl to pavojus kiltų 98 mln. gyventojų turinčiam Egiptui.

Saugus atstumas

Gelbėtojai“ aiškina juodojo že­myno žmonėms, jog būtina laikytis saugaus atstumo. Akivaizdu, kad jie tik­rai nematė genčių „namelių“, kur vienoje palapinėje privalo išsitekti visa gausi šeima. Ir kailiai, kurie atstoja paklotą bei užklotą, yra visiems bendri. Ir vyras, turįs penkias žmonas, privalo paeiliui visas jas aplankyti.

Prisimenu genčių turgų netoli Suda­no sienos. Jau buvome supratę, kad vie­tiniai visaip stengiasi paliesti baltąjį. Pa­našiai, kaip mes delfinariume norime paglostyti delfiną. Paprasčiausia tai padaryti, ištiesiant ranką. Tačiau mūsų gidas dar prieš įžengiant į turgų perspėjo ištiestas rankas ignoruoti: sakė, siaučia kažkokia nežinoma liga, kuri pasireiškia karščiavimu ir dusuliu. Kas žino, gal jau tada ten buvo COVID-19? Po grįžimo į Lietuvą vos už savaitės buvo paskelbtas kone pasaulinis karanti­nas.

Prisimenu ir kelionę per Indiją. Ten irgi jokia statistikos agentūra negalėtų pasakyti gyventojų skaičiaus, nes labai daug yra žmonių, kurie nėra net registruojami. Vien Delyje gyvena apie 22 mln., o jo l??nynuose ar ūšnynuose ar tiesiog gat­vė­­se – dar apie 17 mln., kurių juridiškai nė­ra. Sako, šis skaičius būtų dar didesnis, jei ne lūšnynų žmonių gretas pra­retinančios epidemijos – šiltinė, cholera, netgi maras. O tokia liga kaip dizenterija čia prilyginama mūsiškei slogai... Nors nuo kelionės po Indiją jau praėjo keliolika metų, akyse tebestovi šiukšlynai, pakelėse tupintys ir gamtinius reikalus atliekantys žmonės, gatvėse, turgeliuose, netgi apie šventyk­las besiga­nančios karvės, būriai valkataujančių šu­nų ir gana agresyvių beždžionių. O juk Indija – ne Afrika, ji priskiriama prie sparčiai besivystančių šalių, ir van­dens čia kur kas daugiau.

Problemų kūrėjai

Manau, su labdaromis dažnai tik bėdų neva remiamoms šalims pridarome. Ir gidas Teklu sakė: humanitarinė pagalba padeda karams tęstis, nes tiesioginis maisto bei vaistų tiekimas aprūpina ne tik civilius, bet ir kareivius. Pasak Tek­lu, bet koks įsikišimas iš išorės, net jeigu tai yra humanitarinė pagalba, sukelia problemų. Vienintelė pagalba – žmonių švietimas, jų mokymas. Tačiau kaip tai padaryti gūdžiose gentyse, kai žmonės net nežino, kada jie gimė, neturi jokių asmens dokumentų, daugelyje genčių neegzistuoja pinigai, o pagrindinė valiuta yra ginklai...

Itin nemaloniai nuteikia įvairios parodomosios gelbėtojų misijos. Ypač kai net nepatikimoji statistika skelbia, jog gal tik kas penktas įvairių Afrikos „gelbėtojų“ iš geradarių surinktas euras atitenka Afrikai, gi didžioji dalis aukų lieka akcijų organizatoriams... Už tas pačias aukas jie nuvyksta Afrikon nusifotografuoti su snarglinu, žaizdotu vaiku ir tą išvyką išdidžiai pavadina gelbėjimo misija. Netgi paramos fondui „UNICEF Lietuva“ dėl tokios veiklos oficialiai buvo pateiktas klausimas, kas tai: pagalba ar skurdo pornografija?

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.