Logo
Spausdinti šį puslapį

Daryti dailiai yra pats įdomumas!

Zigmas atgaivino ir dabar prižiūri Šilalės bažnyčios laikrodį Zigmas atgaivino ir dabar prižiūri Šilalės bažnyčios laikrodį

Suktais, iš raudonų plytų sumūrytais laiptais lipame aukštyn iki Šilalės bažnyčios pastogės. Paskui jau po pat stogu iš lentų sudėtais pastoliais Zigmas veda patamsiais į didelį kambarį, kur tiksi laikrodžio mechanizmas. Su Zigmu Bagdžiūnu susipažinome Vlado Statkevičiaus muziejuje, kur atidaryta jo laikrodžių kolekcijos paroda. O jis, pasirodo, dar ir bažnyčios laikrodininkas!

Bažnyčios laikrodininkas

Niekada nemaniau, kad laik­rodžio mechanizmas gali būti toks didelis. Švytuoklė - met­ro ilgumo. O dantračiai kaip kokios kuliamosios. Maži ratukai neišlaikytų svarsčių, kurie, leisdamiesi žemyn nuo bažnyčios lubų, suka rodyk­les ir visą mechanizmą. Visai kaip senoviniai naminiai užtraukiami laikrodžiai, tik ši­tas – keliolika kartų didesnis.

Zigmas ant veleno uždeda rankeną ir pradeda sukti. Kad laikrodis nesustotų, nusileidusius svarsčius reikia pakelti. Zigmas įsiręžęs suka veleną, ant jo vyniojasi trosas. Kažkur ten, šachtoje, kyla aukštyn ant troso kabantis svarstis. Jo dar nematyti. Šachta yra gili, iki pat bažnyčios apačios.

Zigmas pasuka 40 kartų, su­stoja atsipūsti. Svarsčio vis­ nematyti. Taip iš viso trys pri­ėjimai po 40 veleno pasukimų. Ne sunkumų kilnotojas, kad visa tai įveiktų vienu ypu. Pagaliau svarstis pasirodo: kokių trijų kibirų dydžio metalo gabalas. Tikriausiai švinas. Kiek atsikvėpęs, Zigmas tokiu būdu kels ir­ ­antrąjį svarstį. Vienas suka laik­rodžio rodykles, kitas muša dūžius.

Daugelį metų Šilalės bažnyčios laikrodžio rodyklės stovėjo ir tik puošė fasadą. Kol vieną dieną pas kleboną atėjo Zigmas ir pasisiūlė sutaisyti užstrigusį mechanizmą. Nuo tada jis tapo bažnyčios laikrodininku.

- Dabar esu kaip įsikirtęs į koją, - sako Zigmas. - Niekur toli nuo Šilalės negaliu nuvažiuoti. Mechanizmas taip kvailai padarytas, jog reikia užtraukti kas antrą dieną. Yra laikrodžių, kuriuos užtenka prisukti sykį savaitėje, o šitą - kas antrą dieną! Tačiau jo neperdirbsi.

Šalia laikrodžio mechanizmo ant grindų padėtas mechaninis varpininkas. Tai elekt­ros varik­lis su reduktoriumi, kuris, sukdamas veleną, tampo varpų trosus. Tai daug paprastesnis už laikrodį mechanizmas. Užtenka retsykiais pareguliuoti trosus, kai tie išsitampo, ir į varpą sudavęs kūjis nebeatšoka. Pareguliuoji - ir vėl skambėjimas normalus.

- Labai norint, veleną galima perdaryti, kad jis skambintų nesudėtingą melodiją. Bet yra kaip yra, - sako bažnyčios laikrodininkas.

Geras meistras - tai įrankiai

Daugelis šilališkių dar tik­riausiai prisimena prie Ašučio tvenkinio gyvenusį Juozą Lukminą. Tą patį, kurio name trenkė stiprus sprogimas. Toks stiprus, jog iš verandos nieko neliko.

- Po sprogimo jis buvo rastas dar gyvas. Kai nuvežė į ligoninę, turėjo sąmonę, - pasakoja Zigmas. - O kojos nebeturėjo. „Ar dar galėsiu tarnauti?“ - klausinėjo. Nejautė, kad kojos jau nebėra. Tai buvo labai įdomus ir visiems reikalingas žmogus. Priklausė savanoriams, domėjosi kariuomene, ginklais, sprogmenimis... Taip ir žuvo. Sprogo kažkas rankose.

Savamokslį meistrą pažinojo ir Zigmas, nors traukė jį ne ginklai ir ne sprogmenys. Zig­mo pomėgis - taikus ir niekam nepavojingas. Dirbdamas vadinamuose „Tauragės skaičiukuose“, Juozas iš ten draugams parveždavo visokių įnagių bei kitų reikalingų dalykų. O Zigmui labai reikėjo mažų replyčių, miniatiūrinių spaustuviukų, grąžtelių, frezikių.

- Būna, senam laikrodžiui trūksta dantračio. Turint originalą, galima padaryti visai tikslią kopiją. Tačiau reikia mažyčių kopijavimo stak­lyčių. Jas irgi turi pasidaryti. Be įrankių koks tu meist­ras? - klausia Zigmas. - Kartais ir patarimo reikia. O Juozas daug ką išmanė. Pažintis su juo man buvo didelis postūmis. Bet pradžioje iš Juozo man reikėjo tik kaltų. Juk pradėjau visai ne nuo laikrodžių. Drožinėjau medį, o Juozas gamykloje galėjo teisingai užgrūdinti kaltus. Man atrodo, jis viską galėjo, - šypsosi Zigmas.

Restauravęs kelias senų laikrodžių dėžes, Zigmas suprato, kad to yra mažai. Norint užsiimti senais laikrodžiais, pirmiausia reikia juos atgaivinti.

Išradingumas padėjo išgyventi

Sulaukęs aštuoniolikos, Zigmas ga­vo maišą su savo manta ir Utenos vaikų namų auklėtojų patarimą važiuoti į Vilniaus verbavimo punktą­. Ten paims kokiems darbams, gal duos pastogę... Maiše buvo pagalvė, paklodė, ant­klodė, kostiumas, dar ke­li skudurai. Ir taip su terba ant pečių - į gyvenimą! Zigmas nežinojo, kad Vilniuje jį užverbuos darbams į Tauragės miesto statybas, kad iš ten atsidurs Šilalėje ir čia pasiliks visam gyvenimui.

Šiandien jis jau neprisimena, ar jam davė pinigų kelionei. Bet nesvarbu. Jis mokėjo užsidirbti, rinkdamas tuščius butelius. Taip sutaupydavo kapeikų ir duonai, ir bandelėms, ir netgi saldainiams.

- Mamos neprisimenu. Kai mirė, buvau kūdikis. Tėvas parsivedė pamotę. Tada prasidėjo keistas gyvenimas. Mūsų namas virto savotišku kaimo restoranu. Kas norėjo, galėdavo ateiti ir nusipirkti samagono, galėjo ir vietoje išgerti. Samagoną virdavo pamotė, o mes, vaikai, jai padėdavome. Klientai gaudavo ir užkandos. Tai buvo keisčiausia. Jie, būdavo, gali valgyti ir duoną, ir lašinius, o mums, vaikams, valgyti draudžiama! Pamotė slėpdavo net duoną. Vieną kepalą užrakindavo virtuvės spintelėje, kitus iškepusi kažkur paslėpdavo. Mes aptikome, kad rūsyje. Pavagiam, būdavo, visą kepalą, ir ji nepastebi, kad vienu sumažėjo. Paslapčia visi trys ir sutašome. Bet sykį ji užtiko mūsų nebaigtą valgyti ir paslėptą kepalą. Oi gavom tada nuo tėvo! - prisimena Zigmas. - Tai dabar vaikų mušti negalima, o tada galėjai juos daužyti, kiek tinkamas.

Pavogti iš rūsio kepalą - paprastas žygis. Atrakinti užrakintą spintelę - jau rimtesnis darbas.

- Vienas spintelės duris pamotė iš vidaus užkabindavo kabliuku, o kitas užrakindavo raktu. Mes susivokėme, jog, atkrapščius kabliuką, abi durys atsiveria. Plona viela puikiausiai telpa pro plyšį, ja ir atkrapštai. Paskui duris vėl suveri, ir beveik nelieka žymės. Riekes išmokome pjauti atsargiai, kopijuodami prieš tai atpjautą formą. Tačiau ji netrukus suprato, kad kepalas pernelyg greitai mažėja, todėl vietoj kabliuko įtaisė skląsti. Jo atkrapštyti mums nepavyko­. O jei ištraukus vieną stalčių? Kaip tik virš durelių buvo du stalčiai. Ištraukėme vieną, atšovėme skląstį, atsidarėme duris, atsipjovėme duonos, o paskui viską užtaisėme, kaip buvo. Atrodo, neliko jokių žymių, kad į spintelę kas nors įsilaužė. Ir skląstis užšautas, ir durelės užrakintos... - prisimena Zigmas pirmuosius savo konstravimus.

Taip jie ir žaidė su pamote išlikimo slėpynių, kol Zig­mas atsidūrė Utenos vaikų namuose.

Panašiai dabar yra ir su laik­rodžiais. Parsineša Zigmas seną laužą, pasideda ant stalo ir pusę dienos laužo galvą, kodėl jis neina. Kur čia galėtų būti kabliukas?

Nediplomuotas meistras

Zigmas neįtarė, jog tai bus savotiškas egzaminas. Nė nekvepėjo kokiu išbandymu. Atvažiavo iš Girdiškės senas pažįstamas Jonas, sako:

- Važiuojam į Tauragę, reikia padėti tokiam žmogui.

Zigmas Jonui jau buvo taisęs kelis senus laikrodžius bei restauravęs jų dėžes. Yra žmonių, kurie renka senus laikrodžius, kiti jais dar ir prekiauja. Zigmas jau buvo šiek tiek įgudęs, restauravęs senus, ir pats turėjo keletą. Kelis neinančius buvo gavęs dykai. Vieną suremontavęs nupirko iš savo kliento. Mat už remontą bei dėžės restauravimą tas nenorėjo mokėti 45 litų.

- Tas laikrodis 10 litų tevertas! - piktinosi žmogus.

 Kad tiek tevertas, Zigmas už 10 ir nupirko. Kitus rado Rietavo turguje. Neinantys kainuoja daug pigiau, o jis turi visą kalną atsarginių dalių. Kai Skaudvilėje mirė garsus to krašto laikrodžių meistras, Zig­mas nuvažiavo pas našlę ir sutarė, jog ji atiduos jam visą laikrodžių laužą, o jis sutvarkys jai kelis senus laikrodžius.

Laužo buvo tiek daug, kad netilpo į mašinos bagažinę. Pasirodo, žmogus visą gyvenimą dirbo Skaudvilės buitiniame kombinate, taisė laik­rodžius, o nepataisomus me­tė į krūvą. Zigmui apsalo širdis. Kiek čia dant­račių, kiek ašelių, rodyklių, spyruoklių!.. Jis mielai padarys kelis reisus, kad tik parsivežtų viską.

Dabar jis galėjo ardyti, taisyti, imti kitą ir vėl taisyti!

Tauragiškis juos pasitiko savo kieme.

- Arūnas, - prisistatė jis, paspaudė ranką ir nusivedė laiptais žemyn į pusrūsį.

- Į namą jis manęs nė nesivedė, - pasakoja dabar Zigmas. - Kai tik nuėjau į tą rūsį, iškart supratau - kodėl. Didžiulė salė, ir visa - vieni laikrodžiai! Puikūs senoviniai laikrodžiai! Ir pakabinti, ir pastatyti, ir einantys, ir sustoję. Yra žmonių, kurie iš Europos vežasi antikvarą, dažniausiai - aplaužytą, apgadintą. Čia pataiso, restauruoja, kaupia savo kolekcijas arba parduoda ir pasidaro pinigo. Bet tai - jau ne mano reikalas.

Arūnas parodė Zigmui kelis senus laikrodžius.

- Nepataisytum? - paklausė. - Pamėgink, gal kas išeis?..

Zigmas suprato mintį. Gerų ir vertingų daiktų šeimininkas kol kas neduos. Tačiau jei pasiseks... Zigmas turi įrodyti, kad yra vertas pasitikėjimo. Tada galės restauruoti ir senas kėdes, stalus, bufetus...

Dailiųjų darbų jis išmoko Šilalės tarpkolūkinės statybos organizacijos vaizdinės agitacijos dirbtuvėse. Tai, ką jie gamino, seniai pavirto istoriniu šlamštu: gatvėse statomi stendai, agituojantys dirbti gerai ir vykdyti partijos užduotis, ant sienų kabinami plakatai, žadantys planus įgyvendinti 120 procentų. Viskas atsidūrė šiukšlyne, bet Zigmui liko vienas brangus dalykas - mokėjimas dirbti dailiai, gražiai ir kantriai. Jis itin daug padarė medinių prizų melžėjoms, šėrikams, traktorininkams. Ir dabar liaudies meistrai drožia panašius dalykus, tik niekas jų nebevadina prizais.

Iš kur Zigmas mokėtų restauruoti laikrodžius ir kitus senus daiktus, jeigu nebūtų pradėjęs nuo tų plakatų ir prizų? Štai dabar jis turi sutvarkyti antikvarinės kėdės koją. Kojos apačia imituoja liūto ar kokios kitos katės leteną, tačiau yra nukritusios kelios detalės. Be jų kėdė - ne antikvaras. Zigmas pagamins tas detales, priklijuos, nudažys, pasendins - štai tada kėdė pasidarys tikrai vertingas dalykas.

Išeitų, Zigmas jau tapo profesionalu, aptarnaujančiu turtingus žmones?

- Ne, ne, - purto galvą jis. - Aš - žmogus be profesijos.

Pasirodo, Zigmas neturi jokio diplomo, nėra baigęs net amatų kursų. Viskas - tik iš savęs. Ir tie darbininkų prizai, ir laikrodžiai, ir antikvariniai baldai, ir keli jo drožti koplytstulpiai. Darai, bandai, klysti, taisai. O tai - pats įdomumas! Daug įdomiau už gatavą daiktą, už rezultatą, už visą kolekciją. Zigmas jau seniai pastebėjo: padarei - nebeįdomu.

Kiek jis įkainuotų savo paties kolekciją?

Zigmas traukia pečiais. Niekada to neskaičiavo.

- Juk neparduodu, - atsako kukliai.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

 

 

 

 

 

Atnaujinta Antradienis, 04 spalio 2016 10:48
2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos