Šviesūs mokytojų paveikslai
Šilalėje, baigęs Vilniaus universitetą, pradėjau dirbti 1961 m. rugpjūčio 1 d. Patekau į darbštų, kūrybingą Švietimo skyriaus kolektyvą. Čia praleidau vienuolika metų. Tai buvo gyvenimo brandos, žemaičių žemės pažinimo, rajono švietimo ir kultūros studijų laikas. Mokyklų lankymas, pedagoginio darbo vertinimas, glaudūs ryšiai su mokytojais.
Mokytojas – šviesiausia bendruomenės asmenybė, tikras dvasios autoritetas, patarėjas, išmintingas pašnekovas. Tokių pedagogų rajone buvo dauguma, tuo asmeniškai ne kartą teko įsitikinti. Kas yra labiausiai apsiskaitęs ir išsilavinęs, kas auklėtiniams tampa tarsi antraisiais tėvais? Kas, kaip kraštotyrininkas, surinkęs duomenis, parašė turiningiausią atminties studiją? Mokytojas ir tiktai mokytojas. Dirbdamas Šilalės švietimo skyriuje, sutikau dešimtis mokyklų vadovų, mokytojų – šviesuolių, itin kūrybingų pedagogų, kuriuos ypatingai gerbė moksleivių tėvai, paprasti miestelių bei kaimų žmonės.
Kaip galima neprisiminti mokyklų direktorių, pedagoginės veiklos žymūnų, išmanių asmenybių? Jeigu iki šiolei juos dar gerai prisimenu, vadinasi, jie paliko ryškias savo veiklos žymes. Tai Antanas Bružas (Laukuva), Erika Petrauskaitė (Kaltinėnai), Valerija Lidienė (Tūbinės), Olga Macienė (Požerė), Antanas Stanevičius (Teneniai), Vitalijus Giedraitis (Bijotai), Albertas Nausėda (Iždonai), Ona Gečienė (Keberkščiai), Kazimieras Šetkus (Nedojai), sutuoktiniai Rimkai (Vytogala), Justinas Lukas (Žvingiai), Ona Kasnauskienė (Didkiemis), Algirdas Katauskas (Palokystis)...
Rašau daugtaškį, nes šį sąrašą buvo nelengva pabaigti. Rūpinimasis materialiniais reikalais, užklasinė veikla, glaudūs ryšiai su tėvais, metodinė išmintis, asmeninių pomėgių įvairiapusiškumas – svarbiausios veiklos gairės, kurios buvo matomos ir iš arti, ir iš toli. Jie buvo žingeidūs bibliotekų skaitytojai ir meno saviveiklininkai, įdomūs paskaitininkai, aktyvūs visuomenininkai. Su pagarba po tiekos metų vėl miniu jų vardus, atsimenu pasitarimus, seminarus bei konferencijas. Manau, kad iki šiolei juos geru žodžiu mini buvę auklėtiniai, tų vietovių žmonės. Įvairių specialybių mokytojai ugdė moksleivių kūrybinius gebėjimus, skatino jų savarankiškumą. Pedagoginėje spaudoje dalindavosi savo darbo patirtimi. Darbštuoliai pelnydavo nusipelniusio mokytojo, švietimo pirmūno vardus.
Mokytojas lituanistas buvo mokyklos dvasinio gyvenimo saugotojas, humanitarikos ugdytojas, turiningų straipsnių tuometiniame rajono laikraštyje „Artojas“ autorius, gausiausios bibliotekos savininkas, aktyviausias skaitytojas. Su tokiais šviesuoliais bendrauti – tai dvasiškai tobulėti, mokytis išminties, žavėtis jų grožio pasauliu, siekti asmeninio brandumo.
Prisiminimai mane nuolat sugrąžina į mokytojų kambarius ir jaukias mokyklų klases, lituanistikos kabinetus, stebėtų pamokų aptarimus, pamąstymus apie gimtąjį kraštą, pokalbius apie Lietuvos menininkus, diskusijas apie gyvenimą, dalijimąsi perskaitytų knygų, kelionių įspūdžiais. Daug ką prisimenu... Mieli mano gerbiami lituanistai nuoširdžiai ugdė jaunuosius literatus, kurie, dalyvaudami respublikiniuose konkursuose, ne kartą pelnė prizus ar laureatų diplomus. Būtent jie su moksleiviais rinko gimtinės tautosaką, užrašė tėvų kalbos duomenis, tapo ryškiais kaimo šviesuoliais. Su šiais šviesuoliais mano dažnai bendrauta, inicijuotas ne vienas renginys, konkursas. Jie su savo kolegomis kūrė kaimo bendruomenes, rodė gyvensenos pavyzdžius, buvo tarsi antrieji tėvai savo auklėtiniams...
Šilališkė Henrika Aušrienė – stilingo žodžio ir grakščios, išpuoselėtos kalbos mokytoja, moteriško nuoširdumo skleidėja, gabi literatė-poetė, šilališkių moksleivių pamilta pedagogė, rūpestinga šeimos saugotoja, rajono švietimo autoritetas. Ji ištisomis valandomis iš atminties galėjo cituoti lietuvių poezijos ir prozos klasikų tekstus, perteikti savo pedagoginę patirtį. Kalbėtis su ja – tai skrieti lietuvių literatūros laukais, vėl ir vėl sugrįžti prie jos pamėgtų S. Nėries, J. Aisčio, V. Mačernio, B. Brazdžionio, J. Degutytės, S. Gedos kūrybos paslapčių.
Upyniškė Vaidilutė Jončaitė – retos pedagoginės išminties žmogus, visa siela įaugusi į miestelio bendruomenę, giliai suvokusi jos poreikius, kartu su vyru kraštotyrininku Klemensu Lovčiku rinkusi ir kaupusi istorines praeities kultūros relikvijas: eiliuotojų kūrybą, dainininkų bei pasakorių tautosaką, tautodailės pavyzdžius, Upynos žemės gražiadirbių palikimą. Tai nepaprasta poezijos mylėtoja, išugdžiusi ne vieną garsų literatą, nuoširdžiai bendravusi su auklėtinių tėvais. Ji buvo savo vidurinės mokyklos istorijos duomenų kaupėja.
Kvėdarniškiai gerai pažinojo šviesuolę Aldoną Dulcienę, kurios darbštumas reiškėsi visapusišku mokytojų kolektyvo ugdymu, moksleivių literatų kūrybingumo skatinimu ir puoselėjimu, giliu žemaičių dūnininkų tarmės pažinimu bei populiarinimu. Ji buvo rajono lituanistų globėja, filosofinio mąstymo brandintoja, į kurios pamokas jauni specialistai atvykdavo pasisemti kūrybinės išminties. Jos kalba bei rašiniai buvo pažymėti stilistiniu grakštumu, aukšta retorikos kultūra.
Laukuvos vidurinės mokyklos pedagogei Marijai Bružienei buvo būdingas gilus moksleivių dvasinio gyvenimo pažinimas, meilė žemaičių rašytojų kūrybai, įvairi pamokų didaktika, subtilus poezijos aiškinimas, romantinė asmeninė pasaulėmata, nepaprastas laukuviškių šnektos adoravimas ir jos ribų plėtimas kiekvienoje pamokoje.
Nuolat „nubėgdavau“ ir į pradinių klasių mokytojų pamokas, domėdamasis, kokiais būdais jie kloja esminius grožio, gėrio bei tiesos pamatus, kas buvo būdinga jų kasdienėse pamokose, popamokiniuose būreliuose. Nors su pradinukais dažniausiai dirbo mokytojos moterys, bet ir tarp vyrų rasdavosi tikrų meistrų, savo dalyko žinovų, aistringų jauno žmogaus pasaulėjautos ugdytojų.
Šakėnuose mokytojavo guvus žmogus Kazimieras Šetkus. Tai buvo judrios laikysenos, tačiau labai įtaigaus kalbėjimo asmenybė, didelės pedagoginės išminties mokytojas, turėjęs nepaprastą atmintį, puikiai pažinojo savo pradinukų tėvus, dažnai juos lankė namuose, tarytum pratęsdamas mokyklinį darbą, skiepydamas kaimo šeimos dorines bei estetines kasdienos nuostatas.
Šilališkė Albina Mėlynavičienė pagarsėjo pradinukų meniniu ugdymu. Kiekviename auklėtinyje ji surasdavo įgimtas būdo savybes, individualius pomėgius bei potraukius, siekdama, jog tai visokeriopai skleistųsi ir klasėje, ir šeimoje. Apie tai darbšti bei sumani mokytoja kalbėjo tėvų susirinkimuose, metodiniuose užsiėmimuose, rašė rajono laikraštyje „Artojas“. Jos pradinukai, atėję į penktą klasę, buvo pirmūnai.
Daug gerų žodžių teko išgirsti apie Paežerio pradinės mokyklos mokytojos I. Zybartaitės darbą. Pajūrio vidurinės mokyklos pedagogai džiaugdavosi, kad jos „paruoštinukai“ visa galva lenkė kitus penktokus savo mokslingumu, tvarkingumu bei stropumu. Tad, pamenu, panūdau betarpiškai susipažinti su šios šviesuolės darbu. Mokykla buvo įsikūrusi geltonai dažytame privačiame name, klasės sienos papuoštos dailininkų darbų reprodukcijomis. Susipažinau su keliomis pamokomis, stebėjausi mokinukų stropumu, gražia kalba su žemaitiškų žodžių intarpais. Ir pastebėjau nepaprastai gerą mokytojos pedagoginę savybę: ramus, įtaigus pasakojimas, nemoralizuojantis tonas, kiekvieno auklėtinio dvasinio pasaulio pažinimas, pagrįstas žinių vertinimas, kūrybinga pamokų atmosfera. Ji puikiai pažinojo pradinukų tėvus, buvo jų bičiulė.
Drobūkščiuose, o vėliau Vytogaloje dirbo sutuoktiniai Rimkai, tikri kaimo inteligentai, gėrio bei grožio skleidėjai, gėlių ir knygų mėgėjai. Tai buvo pedagoginės išminties virtuozai, guvūs pašnekovai, vietos bendruomenės siela.
Tokių mokytojų Šilalės rajone atradau ne vieną, tad norėjosi patirti jų aplinką, klasėse vyravusią šilumą, pamokų įvairovę, pokalbių žavesį. Argi įmanoma viską aprašyti (prisiminti), ką pastebėjau šilališkių mokytojų veikloje savo darbo metais (1961–1972). Visuomet mačiau pedagogą–asmenybę, kurio individualūs veiklos bruožai buvo novatoriški, šiandieniški, pilni kūrybinės aistros, dvasinio įprasminimo, žavėjo moralinis atsparumas.
Esu amžinai dėkingas daugeliui kūrybingų mokyklų vadovų bei mokytojų, iš kurių darbo sėmiausi pedagoginės patirties, išminties, gyvenimo pažinimo ir mokyklų gyvenimo grožio. Tegul šitie keli mokytojų portretai tampa mano giliausios padėkos dovana tiems, kurie pasuko kilniu mokytojo keliu, buvo atsidavę savo profesijai, sugebėjo savyje surasti didelės ištvermės, nesenkančio kūrybingumo tais nelengvais ideologizuotos sovietinės mokyklos metais. Jie įrašė gražius puslapius į Šilalės rajono švietimo istoriją.
Didi mano pagarba Jums, šilališkiai pedagogai. Ir nuoširdus ačiū.
Aleksandras ŠIDLAUSKAS
Vilnius