Logo
Spausdinti šį puslapį

Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai

Velktė šienui traukti. 1938 m. Nuotr. iš monografijos „Kvėdarna" Velktė šienui traukti. 1938 m. Nuotr. iš monografijos „Kvėdarna"

(Tęsinys. Pradžia Nr. 68)

Tęsiame Šilalės kraštiečio Anta­no Lingio pasakojimą ir siū­lome „Ši­lalės artojo“ skaitytojams kartu su Antanu pakeliauti jo jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvė­dar­nos krašto kaimus, žmonių gy­ve­nimą, mokyklas ir mokytojus.

Gyvenimas tęsiasi

Gyvenimas, atrodė, grįžo į normalias vėžes. Prasidėjo šienapjūtė, vėliau javapjūtė, bet atsirado problemų dėl ne savo žemėje išaugusio derliaus. Ži­noma, per vargus ir netektis viskas po truputį išsisprendė.

Per mūšius labai nukentėjo Kvėdarnos miestelis, pagrindinė jo dalis beveik visiškai sudegė, išliko pavieniai namai. Sudegė ir naujoji mūrinė bei senoji medinė bažnyčios, neseniai pastatyta šešių skyrių mokykla. Viskas atrodė gana klaikiai. Sekmadieniais pamaldos vykdavo kapinių koplyčioje. Tik praūžus frontui sužinojome ir apie sovietų žiauriai nužudytus niekuo nekaltus žmones mūsų valsčiuje ir Rainių miškelyje. Netrukus prasidėjo represijos prieš žydus, o rudeniop ir jų žiauriausias naikinimas miške prie Tūbinių. Visi tartum susigūžė: atrodė, jog normalūs žmonės negalėtų to daryti. Deja, atsirado išgamų, žvėriškų instinktų vyrų, kurie padėjo vokiečiams daryti šiuos baisius nusikaltimus. Žmonės apie tai pasakodavo šiurpių dalykų, daugelis smerkė beprasmį žydų tautos naikinimą. 

Bet gyvenimas tęsiasi – žmonės stengėsi gyventi įprastai: ūkininkai dirbo žemę, vaikai lankė mokyklas. Pradinį mokslą įgyti buvo nesunku, pradžios mokyklų buvo nemažai, bet gimnazijos ar progimnazijos buvo tik Šilalėje ir Laukuvoje. Jas pasiekti buvo sunku, nes visuomeninio transporto tuo laiku nebuvo, dviratį retas kas turėjo. Aš mokytis labai norėjau. O ir mama, šviesi moteris, stengėsi, kad mes, vaikai, galėtume siekti žinių.

Bet ūkyje darbo buvo daug, pievos šlapios, vietomis užpelkėjusios, apaugusios krūmais. Todėl žiemą, kai baigdavosi žemės ir ūkio darbai, tėvukas vesdavosi kirsti žabų ir ruošti kuro kitiems metams. Jo nepirkdavome, užtekdavo, kiek patys pasirūpindavome. Žabų kapojimas buvo vaikų pareiga. Kaip ir sunešti jas į malkinę, sukrauti į gražias eiles – rietuves. Kadangi per žiemą žabų priveždavo tiesiog kalnus, juos kapojant, tekdavo nemažai paplušėti. Tai darydavome kovo–balandžio mėnesiais, o čia ir pavasario sėja, kurią baigus, tekdavo tėvukui padėti remontuoti tvoras, kasti griovius vandeniui nubėgti. Tiesa, man tokių darbų kliūdavo mažiau, juos dirbdavo vyresnieji broliai, o aš ganydavau bandą. Ypač sunku buvo ganyti karves mažame plotelyje tarp daržo ir vasarojaus: gyvuliai veržiasi prie skanesnio ir gausesnio pašaro, atsisėsti ir paskaityti knygą nebuvo kada, todėl labai prailgdavo dienos.

Atostogų ar poilsio kurorte niekas net nesapnavo. Bet, įpratus dirbti vaikystėje, gyvenime jokie darbai neatrodė sunkūs, nepakeliami. Šiandien, man atrodo, daug mūsų jaunuolių yra išlepę, bijantys darbo, jiems net mokytis yra sunku, tai lyg našta, užkrauta ant jaunų pečių. Prisimenu, kaip laukdavau tos dienos, kai po sunkių vasaros darbų vėl pradėsiu lankyti mokyklą. Tai būdavo lyg šviesos spindulys priekyje. Žinoma, žmogui reikia ir permainų, todėl, sužaliavus laukams ir pievoms, vėl norėdavosi imtis ūkiškų darbų. 

1942 m. baigiau Šventų mokyklos V-ą skyrių ir rudenį Kvėdarnoje pradėjau mokytis VI skyriuje. Čia buvo naujų dalykų – liturgija ir vokiečių kalba. Liturgiją ir Šventąjį raštą dėstė kun. Vincentas Stankūnas, nuostabus žmogus, mokėjęs surasti kelią į vaikų širdis. Mes jį pažinojome nuo Pirmosios komunijos. Jis turėjo didelę biblioteką, pamokydavo vaikiškų žaidimų, pas jį rinkdavomės paskaityti knygų, žurnalų, pažaisti. Knygas netgi leisdavo parsinešti į namus. Labiausiai mėgau skaityti apie keliones, įvairias šalis ir, žinoma, apysakas, romanus. 1944 m. pavasarį kunigas buvo iškeltas, atrodo, į Tryškius. Pokaryje žmonės kalbėjo, jog, artėjant sovietams, jis pasitraukė į Vakarus. Išnyko kaimo vaikams šviesą, dorovę skleidęs židinys.

1944 m. frontas iš rytų dundėjo į vakarus. Žmonės nerimavo, nes prisiminė 1940–1941 m. represijas, nors buvo ir besidžiaugiančių. Vokiečių kariauna buvo gerokai palaužta. 1944 m. vasarą išgirdome apie pasikėsinimą į Hitlerį. Buvau šiek tiek pramokęs vokiškai, mat iš kažkur gaudavau žurnalą „Signal“, kuriame buvo daug aukštų karininkų, kurie kaltinti sąmokslu prieš fiurerį, nuotraukų. Jau­tėsi, jog vokiečių karinė galia jau byra. Sužinojome, kad liepos mėnesį sovietai vėl įžengė į Lietuvą ir ilgokai buvo sulaikyti prie Dubysos, iš kur girdėjosi patrankų kanonados. 1944 m. pavasarį kūrėsi Vietinė rinktinė, kurią visi vadino plechavičiukais, atsirado ir sovietinių partizanų. Iki tol apie juos nebuvo girdėti, nes vargu ar ūkininkai būtų parėmę. 

1944 m. vasara ir ruduo Žemaitijoje buvo šilti ir sausoki. Mūsų šeima jau turėjo pasistačiusi tvartą, daržines, baigėme įsirengti gyvenamojo namo tris kambarius. Ir štai spalio 8-osios rytą pamatėme pirmuosius armijos „išvaduoto­jos“ karius. Reikia pripažinti, kad jie atrodė geriau negu 1940–1941 m., technika buvo modernesnė, uniformos su antpečiais, kurie kariui suteikia solidumo. 

Atrodo, buvo pirmadienio rytas, kai į mūsų kiemą prigužėjo daug kareivių ir karininkų. Name įsikūrė artilerijos pulko štabas. Jie tikėjosi, jog vokiečiai aršiai priešinsis prie Jūros, kurios statūs šlaitai buvo nusėti gelžbetonio įtvirtinimais. Sovietų armija pritempė daug stambių pabūklų ir išdėstė trim eilėmis. Jei būtų įvykęs susirėmimas, kaimas ir žmonės būtų labai nukentėję. Laimei, mūšio nebuvo. Žmonės pasakojo, kad vokiečiai nuo Jūros palei Kvėdarną skubiai atsitraukė, nes rusai pralaužė frontą prie Pajūrio ir Rietavo. Vokiečių kariai bijodavo eiti į mišką, o rusai tuoj pat visur iššniukštinėjo, išlandžiojo. Surado tėvuko paslėptus ark­lius ir vos neišjojo. Tėvukas mokėjo rusiškai ir karininko išprašė palikti ark­lius. Už tai jam buvo liepta padėti armi­jai. Išvažiavus tėvukui, daugiau kaip dvi savaites jo nematėme, nes jis vežimu vežiojo šovinius, kareivius ir kt. Prie Pa­gėgių pateko į vokiečių apsuptį ir vos nežuvo. Tėvukas pasakojo, kad buvo nak­tis, ėmė šaudyti iš visų pusių. Rusų daliniai skubiai traukėsi, nes būtų buvę apsupti.

Laimei, tėvukas su savo arkliais grįžo gyvas ir sveikas, tik pražilęs. Ilgai pasakodavo apie savo „tarnybą“ sovietų armijai, kurioje buvo daug netvarkos, pasileidimo. 

Kur karas, ten ir grobis. Tėvukas pasakojo, kad Klaipėdos krašte matė paliktas tuščias sodybos, kluonai buvo prikrauti nekultų javų, bastėsi palaidi gyvuliai. Užnugario daliniai juos rinko į bandas ir varė Latvijos link. Tikriausiai badaujančiam Leningradui (Sankt Pe­terburgui). Šioms bandoms reikėjo nemažai varovų, o naudoti kareivius buvo per didelė prabanga. Todėl varovais imdavo iš kaimų nepilnamečius vaikinus. Buvo paimtas ir mano vyriausias brolis Alfonsas, kuriam tebuvo 16 metų. Prasidėjo nerimo dienos ir naktys, niekas nepasakė, kiek laiko jam teks tą darbą dirbti.

Bandoje būdavo daugiausia stambios juodmargės karvės, buliukai ir telyčios. Kaip įprasta pas rusus, apskaita ir tvarka buvo prasta, už butelį „krūminės“ kareiviai gyvulį atiduodavo. Apsukresni ūkininkai įsigydavo ir daugiau gyvulių. Pro mūsų kai­mą gyvulius varė lapkričio–gruodžio mėnesiais. Bro­lis varovu dirbo daugiau ne­gu tris savaites, grįžo sulysęs, sušalęs, ap­tekęs visokiais gyviais.

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)

2016 © „Šilalės artojas“ – Šilalės rajono laikraštis. Visos teisės saugomos