Šimtas metų su gerais žmonėmis

Kitoje gatvės pusėje, priešais Olgos Macienės trobą, stovi buvusi mokykla. Tenai tylu, visiškai jokio garso. Net vėjas nešnarina žeme rudenio lapų. Dažnai Olga pagauna save, kad žiūri į tą pastatą ir laukia, kada prasidės pertrauka. Bet ji nebeprasideda...

- Aš vis pasigendu pertraukų, - prisipažįsta. - Tiek čia buvo gyvybės, tiek klegesio!

Netgi po to, kai išėjo į pensiją, jos laikas dar buvo padalytas į pamokas, pertraukas, į laiką po pamokų. Paskui viskas nutilo.

- Nesvarbu, kas buvo direktorius - aš ar kitas žmogus, - sako buvusi mokyklos vadovė, - kai Požerėje nebeliko vaikų, mokykla turėjo užsidaryti.

Kelios laidos dar prisimins savo mokyklą bei mokytojus. Kiti iš tolybių parvažiavę aplanko buvusią direktorę, klausinėja, ar gyvas tas, o tas... Bet laikas eina, jau kai kurie buvę jos mokiniai atgulė po velėna. Iš mokyklos lieka tik atmintis.

- Tai važiuojame į Mažeikius? - pasiūlo direktorė. Ji „Šilalės artojo“ skaitytojams nori pristatyti vieną nepaprastą žmogų.

Važiuojam!

Neįvertintas talentas

Iš Požerės riedame į Mažeikius. O. Macienė sugalvojo prieš Mokytojų dieną padaryti siurprizą buvusiems mokiniams. Jeigu laik­raštyje pasirodytų straipsnis apie Eleną Norkienę, tai būtų maloni staigmena jos auk­lėtiniams. Juk Elenos seniai nematyti Požerėje - išėjusi į pensiją, ji išsikėlė į Mažeikius, arčiau savo sūnaus Rimanto.

- Daugelis manęs klausinėja, ar ji tebėra gyva, kur gyvena, - pasakoja  buvusi mokyklos direktorė.

Gyva, gyva! Netgi labai. Pamačiusi tarpduryje savo kolegę, močiutė pakyla nuo krėslo, tipena apsikabinti. Labai susigraudina.

- Nemaniau, kad dar susitiksime, - nubraukia ašarą.

Nedidelis Elenos butukas prikrautas knygų. Kai būna viena, visą laiką skaito. Mato gerai, tik girdi prasčiau. Bet tam yra klausos aparatas.

- Skaitau ir pamirštu, ką skaičiusi, - guodžiasi draugei.

- Na, tai skaityk iš naujo. Bus kaip nauja knyga! - juokiasi Olga.

Šimtas metų - ne juokas. Iš jų nemažą dalį juodvi ėjo kartu. Į Požerę abi atsikėlė dar visai jaunos. Olga buvo ir direktorė, ir pirmininkienė. O kas buvo jos draugė Elena?

„Ji buvo tyli kaip pelytė, švelni ir nekonfliktiška. Labai mylėjo vaikus, o vaikai mylėjo ją. Man atrodo, ją mylėjo visi, kurie pažinojo. Tačiau niekas jos tada neįvertino. Niekada ji nesulaukdavo nei pagyrų, nei padėkų, nei didesnio valdžios dėmesio. Manau, jog tai buvo labai neteisinga“, - dar važiuojant į Mažeikius, pasakojo O. Macienė.

Pedagogė buvo gera, bet ją ignoravo? Kodėl?

Įrašas byloje

E. Norkienės sūnus Rimantas iš sekcijos paima storą bylą, naršo dokumentus. Štai tas viską pasakantis lapas! Tai - išrašas iš sąrašo buožių šeimų, kurios iš Varnių rajono buvo ištremtos 1951-ųjų rugsėjo 29 d. Išrašas pasirašytas Valstybės saugumo ministerijos Klaipėdos apskrities įgaliotinio pulkininko Poguliajevo. Čia yra tokie duomenys „apie buožę“ E. Norkienę: „Turėjo 30 hektarų žemės, nuolatos naudojosi samdoma darbo jėga. Vyras vokiečių okupacijos metais dirbo policijos viršininku, pabėgo su vokiečiais 1944 metais. Priešiškai nusiteikusi tarybų valdžios atžvilgiu“.

- Kokie 30 hektarų? Kai pirmą sykį tai išgirdau, buvau pritrenkta, - dabar sako šimtametė. - Dar Sibire, kai mums jau leido sugrįžti į Lietuvą, paklausiau saugumo karininko, už ką buvau išvežta. Jis man paskaitė iš bylos tai, kas parašyta čia: kad mes neva turėję 30 hektarų žemės, kad naudojomės samdoma darbo jėga... Bet tėvai turėjo tik 14 hektarų, augino 7 vaikus ir vos sudūrė galą su galu. Iš ko samdysi darbininkus?

Elena prisime­na, jog gimtaja­me Selvestrų kai­me netoli­ Laukuvos gyvenusi kita Norkienė, ji turėjusi daugiau žemės. Gali būti, stribai jas sumaišė, supainiojo dokumentus ir iš neturtingos moky­tojos padarė „buo­žę“.

Ir dėl tokio­ absurdo ji su dviem mažais vaikais buvo ištremta į Sibirą? O paskui tremtinės šešėlis ją lydėjo visą gyvenimą?

- Vis tiek būtų išvežę, - sako Rimantas. - Mokytoja kaime, o dar su aukštuoju! Ir dar buvusio policininko žmona? Ne, ji negalėjo neužkliūti!

Mokytojos byloje ranka yra padarytas toks prierašas: „1944 metais E. Norkienė kartu su vyru bėgo į Vokietiją, iš kur sugrąžinta 1947 metų spalį“. Tai - gryniausia tiesa! Ji su šeima tikrai mėgino pabėgti nuo bolševikų, bet frontas juos pasivijo Lenkijoje.

- Pabundame rytą, aplink - rusų tankai, - prisimena buvusi mokytoja.

Vyras pasislėpė­ Len­kijoje, jis ten ir pasiliko, o ji su dviem mažais vaikais traukiniu parbildėjo atgal į Lietuvą.

„Žmonės yra geri“

Šimtametė pedagogė prisimena, kaip tą naktį stribai Janapolėje juos pakėlė iš lovų. Ar labai išsigando? Išsigąsti nebuvo kada, reikėjo skubiai krautis daiktus. Juk ne kelioms dienoms išvažiuoji. Gal net visam gyvenimui...

- Vienas toks geras enkavedistas kiaulę nušovė, mes greitai susūdėme mėsą, sudėjome į puodus. Jei ne mėsa, ką būtume valgę?

Iš to krašto ne juos vienus tada paėmė. Kai Telšiuose visus suvarė į vagonus, Janapolės mokytoja sutiko daugybę pažįstamų.

- Prie manęs pribėgo kaimynė, apsikabino, šaukia: „Kaip gerai, kad ir tu čia!“ Aš net supykau: „Ką tu šneki? Tau gerai, kad ir mane išveža?“ O ji sako: „Ne dėl to, jog tave išveža, bet todėl, kad tu šalia...“

- Šalia Elenos kitiems tikrai yra geriau, drąsiau ir jaukiau, - patvirtina jos draugė Olga. - Ji taip raminančiai veikė ir savo mokinius. Atsimenu, kai dirbome Požerėje, ateidavo vaikų iš labai vargingų šeimų. Ji juos paguosdavo, padrąsindavo, ir nuo to jos buvimo kitiems pasidarydavo ramiau.

Pati Elena apie tai sako kitaip:

- Žmonės mane mylėjo.

Žmonės mylėjo, todėl viskas gerai pasibaigdavo. Ir ten, Sibire, Krasnojarsko krašte, ją gelbėjo geri žmonės.

- Ruseliai labai geri, - sako buvusi tremtinė. - Kai susirgau tuberkulioze ir gulėjau ligoninėje, vienai mano palatos draugei rusei giminaitė atnešdavo maisto: grietinės, medaus, kitokių skanėstų. „Dalykitės viską pusiau“, - liepdavo ji. Kas man būtų pasiūlęs tokių dalykų? - susigraudina močiutė.

- Ne viskas taip gražu buvo, - įsiterpia jos sūnus. - Prisimenu, pirmąją žiemą turėjome parduoti visus atsivežtus daiktus, kad gautume maisto. Ir žiūrėjo į mus kaip į fašistus...

- Taip, žmonės buvo prigąsdinti, jog mes - kažkokie pabaisos, - sutinka motina. - Tačiau paskui susidraugavome. Jie patys bijojo valdžios. Būdavo, kalba su mumis ir žiūri, kad negirdėtų kitas rusas. Pasakodavo baisiausių dalykų apie tai, kas dėjosi po revoliucijos. Iš nusiaubto krašto rusai bėgo toliau į Sibirą, įsikūrė, įsitvirtino, o tada ir čia užtiko juos bolševikai. Prasidėjo tokie šaudymai, jog žmonių beveik nebeliko. Kitus išvarė į dar tolimesnį Sibirą. Patys rusai labai nukentėjo nuo bolševikų.

E. Norkienei žmonės geri, tik neteisinga valdžia. Per savo gyvenimą ji tvirtina netgi sutikusi gerų stribų, saugumiečių, kurie ant jos nerėkė, kažką paaiškindavo...

Keista tokius dalykus girdėti iš buvusios tremtinės, kurią tie „geri“ žmonės su mažais vaikais varė į traukinį, trėmė į Sibirą, paliko be maisto... Bet ji nemeluoja: tikrai visur sutiko gerų žmonių! O kai pagaliau valdžia leido grįžti atgal į Lietuvą, čia irgi pasitaikė gerų švietimo skyriaus vedėjų, kurie leido dirbti mokytoja ir nebekibo dėl praeities.

Laimė būti šalia Elenos

Olga su Elena susipažino Vyd­mantuose, kur Elena dirbo kultūros namų direktore, o Olga mokytojavo. Olga kultūros namuose turėjo šokių būrelį - Elena jai netgi davė pusę etato.

- Prisimenu, kaip aš mokiau žmones šokio žingsnelių, o Elena sėdėjo kampe ir dainavo maršo ritmu: „Penki litai, penki litai dvidešimt centų“, - šypsosi Olga. - Mes neturėjome nei muzikanto, nei patefono, bet šokiui reikėjo išlaikyti ritmą. Elena buvo talentinga meno vadovė, puiki organizatorė, parengdavo įdomias programas ir laimėdavo konkursus. Pas ją į kultūros namus noriai eidavo žmonės.

O kodėl Elena dirbo ne mokykloje? Pasirodo, buvusios tremtinės dirbti mokytoja niekas nepriėmė. Nesvarbu, kad buvo baigusi Vilniaus pedagoginį institutą. Matyt, švietimo skyriams buvo duotas kažkoks nurodymas. Nors gal ir patys valdininkai suprato, jog talentinga meno vadovė būtų puikiausia mokytoja, bet...

- Prisimenu, kaip mūsų tik­rinti į Vydmantus atvažiavo rajono Švietimo skyriaus vedėjas, - pasakoja Olga. -  Tik­rinimas, kaip visada tais laikais, baigėsi vaišėmis. O kai užgėrė, tai vedėjas kartu su mokyk­los direktoriumi ir muzikos mokytoju užgiedojo „Pulkim ant kelių, visi krikščionys!“ Aš to niekada neužmiršiu.

- Taip, labai gražiai giedojo, - prisimena ir Elena. - Balsingi vyrai.

Jeigu partiniai užtraukdavo šitokias giesmes, iš kur galėjai žinoti, kas iš tiesų žmogaus galvoje? Iš tribūnos - vienaip, širdyje - kitaip. Tas vedėjas tik­riausiai Eleną būtų priėmęs į mokytojas, jeigu nebūtų bijojęs nemalonumų.

- Ir tik po to, kai panaikino Varnių rajoną, kai išsklaidė Varnių saugumiečius, mane nustojo sekioti, - pasakoja Elena. - Šilalėje pasitaikė geras švietimo skyriaus vedėjas, priėmė mokytojauti į Požerę.

Ir štai sutapimas - būsimasis Olgos vyras Zigmantas Macas gavo partijos siuntimą važiuoti į Požerę ir vadovauti Čepajevo vardo kolūkiui. Keletą mėnesių jos netgi gyveno kartu išnuomotame kambarėlyje.

Elenai pasisekė, jog švietimo skyriuje dirbo puikūs žmonės, tokie, kaip Vytautas Noreika, Jonas Stabužis, kuriems nekliuvo tremtinės praeitis. Olgai pasisekė, kad visą laiką dirbo šalia Elenos.

- Elenai visi visada buvo geri, - tvirtina buvusi mokyklos direktorė. - Kaip ji užtardavo savo auklėtinius! Geri jos vaikeliai, ir baigta. Tačiau tie jos mokiniai ne visada buvo tokie auksiniai, bet jai vis tiek geri.

Dabar, susitikus po šitiek metų, joms sunku išsiskirti.

- Mes tikrai, tikrai dar susitiksime! - ramina Eleną Olga.

Pilni įspūdžių grįžtame į Požerę. Laikas ir mums atsisveikinti. O. Macienė netikėtai prisipažįsta:

- E. Norkienė buvo geresnė mokytoja. Ji niekada nešaukdavo ant mokinių, o aš šaukdavau. Norėjau, kad būtų drausmė... Bet tai nieko neduoda. Tą supratau, kai kartą anūkė pasiguodė bijanti eiti į mokyklą. Kodėl? Todėl, jog mokytoja šaukia.

„Ar ant tavęs šaukia?“ - paklausiau.

„Ne, - atsakė mergaitė. - Bet aš vis tiek bijau!“

Jeigu dabar galėčiau pakartoti gyvenimą, niekada ant vaikų neberėkaučiau.

Kiek pagalvojusi, buvusi direktorė taria:

- Žmogui turėtų būti duotas antras gyvenimas klaidoms ištaisyti. Jeigu turėčiau šitokią galimybę, daug ką paimčiau iš E. Norkienės.

Petras DARGIS

R. Norkus tarp mamos dokumentų ieško saugumo bylos išrašo. Kai juos trėmė į Sibirą, buvo dar vaikas. Dabar gyvena čia pat, iki motinos buto - 10 minučių kelio P. Dargio nuotr.