Mariupolio didvyrė Aušrinė

Pulko „Azov“ karė Natalija Strebkova, vardu Zoriana (Aušrinė), žuvo šių metų balandžio 15 d. „Azovstalio“ metalurgijos kombinato teritorijoje buvusioje slėptuvėje, į kurią tiesiogiai pataikė rusų aviacijos sviedinys. Slėptuvė buvo Aušrinės  tarnybos vieta. Natalija gimė Poltavoje, dirbo grožio salone kirpėja. 2015-aisiais susipažino su būsimu vyru Oleksijum iš Mariupolio, kuris tuo metu jau buvo „Azovo“ pulko kariu. Laikui bėgant, moteris persikėlė į Mariupolį, kad būtų arčiau mylimojo. Po kelerių metų ir ji išėjo į pulką, tapo kare, gavo Aušrinės vardą, buvo „Azovo“ raštvede. Ją pažinojo daugelis, nes būtent ji pirmoji sutikdavo karius ir pildydavo dokumentus...

Iki karo pradžios Natalija drauge su vyru išvežė ir paslėpė pas draugus šunį, dokumentus, o patys grįžo atgal ginti miesto. Aušrinė tuo metu jau ėjo karo medikės pareigas. Oleksijus, lyg nujausdamas nelaimę, ne kartą bandė išvežti mylimąją kuo toliau nuo būsimo pragaro į tėviškę – Poltavos sritį. Bet ji grįždavo atgal į Mariupolį.

„Gimiau 1979-ųjų rugsėjo 23 d. Donecke, darbininkų šeimoje. Tyrinėdamas savo šeimos istoriją, sužinojau, kad mano protėviai išgyveno badmetį (Голодоmор) ir valdytų žemių užgrobimą. Apie tai sovietmečiu seneliai bijojo pasakoti net savo vaikams ir anūkams. 2001-aisiais baigiau Donecko nacionalinį universitetą, įgijau biologo ir chemiko specialybę, sukūriau šeimą. Prasidėjus 2014-ųjų karui, vaikams Vsevolodui ir Ruslanui dėstytojai pradėjo grasinti, kad „jeigu nenorite turėti bėdų, į mokyklą siuvinėtais tautiniais rūbais daugiau neateikite“. 2014 m. rugsėjo 1-ąją nuvedžiau sūnus į kitą mokyklą, o rugsėjo 2-ąją prisijungiau prie savanorių pulko „Azov“. 2015 m. dalyvavau Pavlopilio–Šyrokino išlaisvinimo operacijoje, kai tankiai gyvenamo Mariupolio miesto miegamąjį rajoną „Rytinis“ (Східний) reaktyviniais sviediniais apšaudė Rusijos Federacijos artilerija. Natalija, trokšdama prisidėti prie šalies gynybos, prisijungė prie „Azovo“ 2017 m. Turėdama tam reikalingų įgūdžių, buvo paskirta pulko raštvede. Vėliau baigė mokymus ir gavo materialinio aprūpinimo seržantės pareigas. Ji buvo ir virėja, ir medike, ir net paduodavo gynėjams šovinius mūšio metu. Budėdama kartais miegodavo vos po 4 valandas, nes per lėktuvų antskrydžius ir bombardavimus neįmanoma buvo užmigti. Aš pats nesitikėjau, kad gali būti tokių moterų – ji mane palaikydavo, buvo ramintoja, meilė ir visata. Ji buvo geriausia pasaulyje. Mudu džiaugėmės kiekviena gyvenimo akimirka, mielomis ir maloniomis smulkmenomis, pastebėdami ir suprasdami paprastų dalykų grožį. Niekuomet neužmiršiu, kas iš manęs ją atėmė. Ir neatleisiu!“ – žada Oleksijus.

Natalija žuvo 2022 m. balandžio 15-osios naktį. Specialiai parengta ir ruskių numesta trijų tonų aviacinė bomba FAB 3000 Mariupolyje nutraukė dar daugelio kitų Ukrainos gynėjų gyvenimus. Ruskiai tiksliai žinojo, kur slepiasi moterys ir vaikai. Visi žuvo akimirksniu.

Apie savo žmonos mirtį vyras sužino tik po keturių dienų. Ir tik praėjus parai, įstengė apie pranešti artimiesiems. Pats ir toliau liko ginti „Azovo“ plieno gamyklos.

Tačiau po mėnesio pateko į nelaisvę Olenivkos–Volnovachos karinio komisariato žinion už 20 kilometrų nuo Donecko.

„Po keturių mėnesių buvau iškeistas ir grįžau į Ukrainai pavaldžią žemę. Prisiminti nelaisvės nenoriu. Tik galiu pasakyti, jog netekau 25 kg svorio. Šiuo metu gydausi. Bet kasdien mintimis esu su bendražygiais, kurie liko nelaisvėje. Prasideda šaltasis metų laikotarpis. Ten stinga maisto. Kai kurie iš jų yra visiškai nusilpę, žiemą ištvers ne visi. Aš pats atsigavęs viliuosi tęsti tarnybą, o pasibaigus karui svajoju susirasti atokesnę vietą, kur kukliame namelyje galėčiau nugyventi likusias dienas. Mano butas Mariupolyje išplėštas ir sugriautas“, – sako karys.

„Tu buvai mama ne tik man, bet ir daugeliui vaikinukų greta. Tu buvai seserimi daugeliui. Mums tu buvai globėja. Mama, pasakyk man, kodėl gi tu šitaip neklausei? Kam kaskart, kai tave išveždavo, vis grįždavai? Kodėl tu nenorėjai likti čia? Paskui pradėjau suprasti... Tu tiesiog privalėjai būti ten. Kiek gyvybių išgelbėjai, buvai daug reikalingesnė, nei būtum buvusi čia“, – mamai rašė dukra Irina Šmatko.

„Su mama susisiekdavau per „Telegram“ kanalą. Ji pasakojo apie žiaurumus Mariupolyje, bet labai bijojo patekti į nelaisvę. Balandžio 15-osios rytą ryšio su ja nebuvo. Nežinojau, kur ji. Ir tik balandžio 20-ąją tėvas parašė žinutę, kad mamos nebėra, atsiprašė, kad negalėjo jos išsaugoti“, – pasakojo Irina.

Jos vyras taip pat tarnauja „Azove“ ir gina Ukrainą nuo okupantų.

Natalija-Aušrinė (Zoriana) galėjo išskristi iš Mariupolio, bet savo evakuacijos vietą sraigtasparnyje užleido kitai merginai. Moteriai buvo 45 metai ir ji iki paskutinio atodūsio didvyriškai gynė Mariupolį. Gynėjos kūno dar ilgai negrąžino artimiesiems. Tik rugpjūtį Kyjive pavyko palydėti ją į paskutinę kelionę. Gimtojoje Poltavoje jos vardu planuojama pavadinti gatvę.

„Dėkoju visai Lietuvos piliečių bendruomenei už paramą Ukrainai. Kartu iki pergalės ir naujos gynybos sistemos sukūrimo mūsų vaikų ir anūkų saugumui!“ – sako Oleksijus.

Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas kviečia visus prisidėti prie „Azovo“ pulko karių gydymo ir reabilitacijos. Su jais palaikomas tiesioginis ryšys, planuojama pasirūpinti šildymo priemonių, šiltų rūbų bei maisto tiekimu. Paramos sąskaita LT66 7044 0600 0630 3425. Paskirtis AZOV.

Algirdas AUŠRA

Tekstus iš ukrainiečių kalbos vertė

Juozas VALIUŠAITIS

Redagavo dr. Anželika SMETONIENĖ