Istorinės ir gyvenimo tiesos mokytoja Teresė Rubšytė-Ūksienė

Ištrauka iš Algirdo Aušros publikacijos knygoje „Erškėčių keliu“ 9 dalies (parengta pagal archyvinę medžiagą knygai „Albinas Kentra-Aušra“).

Būsima mokytoja T. Rubšytė-Ūksienė gimė 1931 m. birželio 14 d. Bučių kaime, Laukuvos valsčiuje. Poetė, pedagogė, politinė kalinė, visuomenės veikėja, Šilalės rajono garbės pilietė, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Jos tėvų šeimoje augo 8 vaikai: 5 broliai ir 3 seserys. Du buvo iš pirmos mamos santuokos su Pranciškumi Šlepavičiumi: Emilija ir Juozas. Stanislovas Kostas, Petras, Antanas Leonardas, Apolonija, Matas ir Teresė gimė antroje santuokoje su Matu Rubšiu, Domo. T. Ūksienė sakė, kad du vyriausieji broliai – Stanislovas Kostas (Konstantinas) ir Petras – pavardę rašė su p raide, todėl nežinantys gali painioti su Rupšiais, gyvenančiais Dirkintuose ar Alkupyje. Visi likusieji jų šeimos nariai pavardę rašė su b raide.

Pirmas Barboros Meškauskaitės-Šlepavičienės-Rubšienės vyras P. Šlepavičius mirė, mat, gesindamas degančią jaują (pastatas, skirtas grūdams džiovinti – aut. pastaba) nepasisaugojo, apsirgo plaučių uždegimu ir jau antrą dieną, kaip žmonės sako, buvo ant lentos. Barbora liko našlė. Ją aplankydavo ir tvarkytis ūkyje padėdavo mirusio vyro draugas M. Rubšys, kuris gyveno už poros kilometrų, Lapkalnio kaime. Matas pagal tuos laikus buvo apsišvietęs žmogus: baigęs carinę progimnaziją, gerai kalbėjo rusiškai, o kadangi ilgokai gyveno Amerikoje, mokėjo ir angliškai, buvo geras pasakotojas. Po penkerių metų Matas pasipiršo ir Barbora, suprasdama, kad vienai su dviem vaikais bus sunku, kad reikia prižiūrėti ūkį ir kad augantiems vaikams reikalingas tėvas, sutiko tekėti už M. Rubšio. Jis našlaičiams atstojo tėvą, augino ir savo šeimoje su Barbora gimusius 6 vaikus. Visi jie veržėsi į mokslą, nors gyveno vargingai. Penki Rubšio vaikai tapo mokytojais, įgijo aukštojo mokslo diplomus, įskaitant ir kunigą Antaną.

Teresė mokėsi Šiauduvos, po to tris mėnesius – nuo rudens iki naujų metų – Nevočių pradinės mokyklos penktoje klasėje kartu su Elena Kentraite. Šilalėje gyveno ir mokėsi Teresės sesuo Apolonija. Ji turėjo kambarį, kurį išlaikė vaistininkas (provizorius), šviesuolis, visuomenininkas, fi­lant­ropas Simonas Gaudėšius, kilęs iš Lėlaičių kaimo, Viekšnių valsčiaus. Teresė mokslus tęsė Šilalės gimnazijoje, prisiglaudusi butelyje pas seserį. Kadangi S. Gaudėšius buvo Šilalės ugniagesių draugijos ir Šilalės smulkaus kredito banko valdybos pirmininku bei Šilalės valsčiaus tarybos ir vartotojų bendrovės valdybos nariu, 1941 m. birželio 14 d. sovietinė valdžia jį ištrėmė į Terebėjų, Kortkeroso rajoną, Komijos ATSR.

Moksleiviais, kuriuos rėmė S. Gaudėšius, tarp jų ir Apolonija Rubšyte, po tėvo tremties rūpinosi jo sūnus. Teresė, baigusi penkias klases ir šeimai nutarus, kad trūksta lėšų mokėti už mokslus, trejus metus ganė karves savo ūkyje. 1944 m. rudenį brolis Antanas, išvažiuodamas į kunigų seminariją, palydėjo Teresę iki Laukuvos, kur ji turėjo išlaikyti egzaminus ir stoti į antrą gimnazijos klasę pagal tuo metu naujai reformuotą švietimo sistemą. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus, Teresė 1944 m. rudenį pradėjo lankyti Laukuvos gimnazijos II klasę. Tuo pat metu sesuo Apolonija, baigusi Šilalės gimnazijos 8 klases, pradėjo dirbti mokytoja Kaštaunalių pradinėje mokykloje. Abi seserys gyveno pas mamą Bučių kaime ir kiekvieną rytą Teresė išeidavo į mokyklą, Apolonija – į darbą Kaštaunaliuose, kurie buvo pusiaukelėje į Laukuvą.

Baigusi gimnazijos II klasę, Teresė eksternu išlaikė aukštesnės klasės įskaitas ir tokiu būdu peršoko III klasę. Po vienerių darbo metų, 1945 m. rudenį, A. Rubšytę paskyrė dirbti Skaudvilės gimnazijoje geografijos mokytoja. Kartu su ja tęsti mokslų išvažiavo Teresė ir brolis Matas. Metus jie visi kartu ten gyveno. Teresė Skaudvilės gimnazijoje (pagal senąją švietimo sistemą) kartu su Apolonija Liekyte mokėsi IV klasėje, kurią Teresė vadino Polyte, kaip ir savo seserį – mokytoją Apoloniją. 1946 m. rudenį tęsti mokslų Teresė išvažiavo į Šilalę, nes sesuo Apolonija gavo naują paskyrimą - dirbti gimnazijos mokytoja. A. Rubšytė, dirbdama Skaudvilėje, įsitraukė į pogrindinę veiklą, tapo moksleivių ir partizanų ryšininke. Apie tai žinojo labai siauras pogrindininkų ratas.

1947 m. balandžio 16 d. Šilalės gimnazijos direktorius Petras Šimaitis kartu su mokytoja A. Rubšyte dviračiais išvažiavo į Tauragę darbo reikalais. Netoli Burkėnų, miške, kelyje Šilalė-Tauragė, kelią mokytojams pastojo keturi partizanai. Vienas jų – Pranas Briedis-Jūra, buvęs Apolonijos klasiokas. Pasak A. Rubšytės, partizanai direktorių P. Šimaitį nusivedė į mišką, aplamdė jos dviratį ir liepė eiti varina į Šilalę, pranešti saugumui. Ilgai Apolonija buvo tardoma saugume ir suprasdama, kad Šilalėje ilgiau likti negali, rudenį išvažiavo studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą.

Teresė 1950 m. baigusi Laukuvos vidurinę mokyklą, išvyko mokytojauti į Jaunodavos septynmetę Varnių rajone. Ją paskatino prašyti paskyrimo dirbti Jaunodavoje mokyklos direktorė Bronė Rupšytė, kilusi iš to paties Bučių kaimo. Iš pradžių ji buvo tik bendrapavardė, o vėliau, kai Bronė ištekėjo už Teresės pusbrolio Antano Rupšio, jos susigiminiavo.

Atvykusi į paskyrimo vietą, T. Rubšytė apsistojo pas geriausią savo draugę Stefutę Galminaitę; jos tėvų namuose buvo įrengta septynmetė mokykla. Pačią pirmą naktį išbudino šurmulys – po kambarį vaikščiojo lietuviškomis uniformomis apsirengusių ginkluotų nepažįstamų vyrų būrys. Teresė suprato – partizanai. Pirmoji mintis – ryšys su pogrindžiu nenutrūks. Juk besimokant mokykloje jų moto buvo „Kas ne miške, kas negelbsti partizanams, nepatyrė kalėjimo, lagerių, kas nepabuvojo tremtyje – ne lietuvis.“ Naujai atvykusią mokytoją aplankė Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis su kovotojų būriu. Tarp jų buvo aukštas, lieknas, mėlynakis, malonių veido bruožų, kaštoniniais plaukais, svajingų akių žvilgsniu vado adjutantas Ignas Čėsna-Benamis, kuris rūpinosi apygardos pogrindžio spauda. Prieš porą metų jis dirbo pradinių klasių mokytoju netoli esančioje Pašilėje. Nuo jo sklindanti šiluma, meilė pavergtai Tėvynei, drąsa rado atgarsį ir pritarimą Teresės širdyje. Tarp jų užsimezgė dvasinis ryšys. 1948 m. birželį I. Čėsna-Benamis paskiriamas Žemaičių apygardos štabo viršininku, 1949 m. lapkritį jam suteiktas partizanų viršilos laipsnis. Pirmo susitikimo metu, pats būdamas talentingas literatas, poetas, menininkas, Ignas pakvietė Teresę bendradarbiauti su pogrindžio spauda. Taip pat jos prašė surasti daugiau talkininkų, turinčių kūrybinių sugebėjimų, nes žinojo, kad Laukuvos gimnazija pasižymėjo gabiais literatais.

1950-ųjų vasarą mokytoja T. Rubšytė visiškai prisijungė prie pogrindžio spaudos, leidiniuose „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, „Kovos keliu žengiant“, „Laisvės kovų aidai“ publikavo savo pirmuosius eilėraščius. Prasidėjus mokslo metams, ji apsilankė Laukuvos vidurinėje mokykloje pasikalbėti su dešimtoke Irena Petkute, kilusia iš Gulbių kaimo, esančio netoli Laukuvos.

Teresei paprašius, Irena mielai sutiko bendradarbiauti. Jos pirmieji eilėraščiai, perduoti per T. Rubšytę, pasiekė pogrindžio spaudą. Vėliau partizanai su Irena užmezgė tiesioginį ryšį.

I. Čėsna-Benamis Teresę aplankydavo jos namuose. Ateidavo naktį – ne vienas, su būrio vyrais, į langą pabelsdavo sutartu ženklu „Tam, ta-ta, tam, ta-ta“. Pasimatymai būdavo neilgi, nes žinojo, kad Teresės namas yra sekamas, o ši vis galvodavo, kaip partizanai sugeba praslysti pro užsimaskavusius stribus, kurie taip pat stebėjo vietinius mokytojus. Teresė vaišindavo vyrus gardžiu maistu, perduodavo Ignui parašytus laiškus, savo eiles ir ryšininkų siuntas.

1950 m. pabaigoje I. Čėsna-Benamis paskiriamas aukštesnėms pareigoms, o gruodžio 13 d. apygardos tarybos posėdyje dalyvavo kaip Šatrijos rinktinės vadas. Paskutinis Igno ir Teresės pasimatymas įvyko 1951-ųjų vasario pabaigoje, jis pažadėjo mylimajai atnešti pirmųjų žibučių. Vėliau Teresė gavo Benamio laišką, atsiųstą paštu, kuriame Ignas prašė saugotis, būti atsargiai, nes visi jos rašyti laiškai ir eilėraščiai pateko į saugumiečių rankas. Taip pat ir paruošta spaudai knygutė „Vėlinių naktį“.

Nors pogrindžio redakcija ir toliau spausdino Teresės eilėraščius Klevo ir Dainos slapyvardžiais, saugumiečiai jau lipo ant kulnų. Jie analizavo Rūtelės kūrybos stilių, rašybos specifiką, kam buvo adresuoti laiškai, kaip jie atsirado Benamio planšetėje. Buvo surinkti Rūtelės siųsti atvirukai su sveikinimais, eilėraščiai, laiškai, surašyti sąsiuviniuose. Saugumiečiai rastus rankraščius lygino su Jaunodavos mokytojos T. Rubšytės parašytais mokykliniais darbais.

I. Čėsna-Benamis (Vitolis, Žentas, Vaidila) žuvo 1951 m. rugpjūčio 29 d. kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviais Telšių rajone, Laukstėnų miške, šalia Aleksandro Paulausko sodybos. Čekistai siautė mišką, aptiko 7 partizanų grupę, įvyko mūšis. Traukdamiesi partizanai pataikė į pasaloje prisidengusią saugumiečių kuopą.

1951 m. rudenį T. Rubšytė įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Žemaičių apygardos laikraštyje „Malda girioje“ buvo gausu poezijos ir įvairių rašinių. Per metus išleistų 12-oje numerių buvo išspausdinti 23 Irenos Petkutės-Vilnelės ir du Teresės Rubšytės-Rūtelės eilėraščiai, trys Elenos Vitkutės-Samanos straipsniai. Vien iš Laukuvos gimnazijos buvusių auklėtinių poezijos ir rašinių, paskelbtų partizanų spaudoje, tuo metu buvo galima sudaryti atskirą leidinį.

„1953-ųjų balandžio 25 d. naktį į duris su trenksmu beldė saugumiečiai...

– Kas ten?

– Svoji, otkroj (liet. savi, atidaryk).

Atsklendus durų velkę, į kambarį įvirto trys ginkluoti čekistai: kapitonas Romanas, lydimas stribų.

– Ty arestovana, vot order na obysk (liet. tu areštuota, štai kratos orderis).

Mamutė išsigandusi pabudo iš miego, o kartu ir Onutė. Abi sunerimusios ašarojo.

Kapitonas Romanas, perskaitęs arešto orderį, šiurkščiai griebė mane už rankų ir pasodinęs ant kėdės, sugriaudėjo: Sidi i ne dvigaisia s miesta (liet. sėdėk ir nejudėk iš vietos).

Stribai ėmėsi kratos. Tą naktį pas mamą nakvynės buvo pasiprašiusi Jaunodavos pradinės mokyklos vedėjo Petro Porvanecko mama. Namuose ji bijojo nakvoti viena, nes sūnus buvo išvykęs studijų reikalais. Porvaneckienė ir už sienos gyvenusi mokytoja Adelė Žymantaitė, pakviestos liudininkėmis, stebėjo kratą. Išvertė visą kambarį, knygas išnaršė po vieną lapelį, išmėtė ant grindų, iššniukštinėjo kiekvieną popierėlį – nieko nerado. Laukiau tos dienos, buvau pasiruošusi, todėl nieko ir negalėjo rasti. Viską iškratę ir nesuradę jokių įkalčių, pareikalavo ruoštis – areštuota. Ant treningų apsivilkau paltuką, apsiaviau batelius. Čekistus galėjo džiuginti tik mamos ašaros. Manųjų jie nematė, tik begaliniai skaudėjo širdį, matant ašaromis plūstančią mamą. Ji palaimino mane. Ir į tai jai atsakiau: Neverk, mamyte, grįšiu... Grįšiu po trijų dienų, po trijų savaičių, po trijų mėnesių, trejų metų... Būtinai grįšiu. Tu tikėk ir lauk manęs, nepalūžk... Būtinai sulauksi, būk stipri, rūpinkis savimi...

Mamytės skruostais plūstančios ašaros peiliu varstė ir degino mano širdį. Jaučiau – galiu apsiverkti.

Už durų laukė saugumiečių juodas „Viliukas“. Įsodino ir lydimą iš šonų ginkluotų „sargų“ paryčiais nulakino į Varnių stribyną. Manęs laukė pirmoji apklausa. Atsakymas buvo vienas:

– Nieko nežinau, nieko nerašiau.

Rytą, išvežant į Klaipėdą, kapitonas Romanas pasakė: Dievuška, lutše priznavaisia, tebia mėnše bit būdut... (liet. Mergaite, geriau prisipažink, tave mažiau muš). Tvoji pisma i stichotvorėnija u nas, ekspertiza užė sdelana (liet. Turime tavo laiškus ir eilėraščius, ekspertizė jau padaryta).

Ryte įlaipino į sunkvežimio kėbulą, užmetė ant galvos brezentą. Iš šonų susėdo ginkluoti šautuvais su durtuvais stribai ir čekistai. Išvežė. Kur veš, nežinojau. Brezente akys aptiko skylutę. Pro ją stebėjau, kiek pajėgdama, pakelę. Supratau, kryptis – Laukuvos link, o iš ten – į Klaipėdą. Atvežė į MGB Klaipėdos srities valdybos vidaus kalėjimą, esantį Salomėjos Neries gatvėje“ – pasakojo T. Rubšytė-Ūksienė.

„Atvežus į kalėjimą, po žeminančių procedūrų, mane nuvedė į rūsį ir įstūmė į kamerą Nr. 10. Joje stovėjo 4 vieno aukšto mediniai gultai, kaip platūs suolai-aslanai, bet toje kameroje „gyvenome“ tik trise. Nors joje langas buvo normalaus dydžio, iš lauko pusės jis buvo užmūrytas plytomis ir tik pačiame viršuje palikta siaura anga šviesai, todėl einančių žmonių gatve nematydavome. Nepaisant to, buvo griežtai draudžiama prieiti prie lango, matyt, kad nepabėgtume per tą paliktą siaurą plyšį. 10-oje kameroje, kur praleidau vos porą dienų, turėjau dvi kaimynes: vyresnę Stasę nuo Kryžkalnio ir jaunesnę, galbūt net ir nepilnametę Janiną Razbadauskaitę iš Jaunodavos kaimo, kur mokytojavau. Pamačiusi ją kameroje, nustebau, nes Janytę pažinojau. Už ką areštavo ir kodėl jos buvo kartu su manimi vienoje kameroje, taip ir nesužinojau.

Pirmoji naktis išmiegota ant lentinio suolo. Rytą Stasė šokosi pagalbon, rūpinosi manimi. Sušukavusi išdarkytus plaukus, supynė kasą. Pati susitvarkė drabužius, kad treninginės kelnės laikytųsi, nes rūbuose buvo išpjaustytos sagos. Budėtojai buvo ištraukę ir kelnių gumas. Tardyti iškvietė tik Stasę. Manęs lyg nebūta. Grįžo patenkinta, pasigyrė, kad greitai ją išleis į laisvę, neranda nusikaltimo. Klausinėjo, gal noriu esantiems laisvėje ką nors perduoti. Siūlėsi padėti ir vis stengėsi kažką iš manęs išgauti. Klausinėjo, ar pažįstu..., ar žinau... Dar iki sulaikymo buvau įspėta, jog kameroje gali būti agentų arba provokatorių, todėl į kalbas nesileidau.

Prabėgo pirmoji diena – bejuokaujant. Pavakary Stasę iškvietė su daiktais. Išeidama ji dar kartą manęs paklausė, ar nereikia pas ką nors užeiti ir ką pasakyti? Man širdį kirbino nerimas – kodėl mane pasodino su tomis dviem kalinėmis? Koks Janytės vaidmuo, kodėl ir už ką ji čia? Kodėl taip storojosi Stasė? Kokia jos užduotis?

Pradėjo slinkti dienos. Rūsio koridorius buvo išklotas kilimine danga, kad negirdėtume budėtojo žingsnių, nes jis, tyliai priėjęs prie kameros durų, per akutę žiūrėdavo, ar nesnaudžiame: dienos metu buvo galima tik sėdėti ant gultų, krėslų nebuvo. Sėdint nebuvo galima remtis į sieną, ir jeigu sargybinis pastebėdavo, kad kuri iš mūsų pradėdavo snausti, atidaręs duryse langelį sušukdavo: „V karcer pasažū (liet. Į karcerį pasodinsiu).“ Sunkiau būdavo, kai vakare, apie 22 val., vos tik atgulus ir snūstelėjus, sargybinis prie kameros durų per langelį pašaukęs areštuotąją pagal pavardės pirmą raidę (pvz., „na bukvų R“), išsivesdavo į viršų tardymui. Ir jeigu tardymas užsitęsdavo visą naktį – net iki 3 ar 4 val. ryto, o grįžus jau 6 val. reikėjo keltis, sutvarkyti gultą ir sėdėti, sunku buvo ištverti po bemiegės nakties. Žinodamos, kad užsnūdus galime gauti įspėjimą, jog keliausime į karcerį, kuriame sėdėti nesinorėjo, laikydavomės iš paskutiniųjų. Kad neužmigčiau po naktinio tardymo, kameroje vaikščiodavau. Su laiku išsigudrinau, kad net ir vaikščiodama snausdavau. Bevaikščiojant po pusmečio nuplyšo batai – paduose atsirado skylių. Brolis Matas atvežė kitus, kurio vieno pade aštriu daiktu buvo įrėžęs: „Tera, laikykis – Matas“. Tai buvo vienintelė žinia iš artimųjų, kuri man labai pravertė tardymų metu. Džiugino tai, kad jie palaiko ir tiki manimi. Kai tardytojai siautėdavo, stipriau mindavau prie grindų batą, mintyse įsakydama sau: laikykis!

Klaipėdos MGB kalėjime neduodavo nei skaityti, nei rašyti, buvome visiškai izoliuotos nuo gyvenimo, bet laiko veltui neleidau – vaikščiodavau. Kameros Nr. 2 ilgis – 4,18 m, plotis – 2,74 m. Beveik 12 kv. m niūrioje patalpoje nuolat sukau ratus ir mintyse kūriau eiles. Sukūrusi daug kartų kartodavau, kad galėčiau įsiminti, nes kitaip nebuvo įmanoma išsaugoti. Eiles stengiausi išlaikyti mintyse iki kito kalėjimo ar lagerio, kad pasitaikius progai, galėčiau jas užrašyti. Deja, ne visas sukurtas eiles išlaikiau atmintyje ir užrašiau. Dalis jų iš atminties išsitrynė, nes patekusi į lagerį Archangelsko srityje neturėjau sąlygų jų užrašyti: buvo labai griežtos kalinimo sąlygos, be to, ir labai pavojinga. Kalėjimo draugėms deklamuodavau, bet jos nežinojo, jog tai mano kūryba. Deklamuodama ir kartodama galėjau jas geriau įsiminti ir išsaugoti.

Kadangi tironas Stalinas jau buvo miręs, tardytojai fiziškai nebesmurtavo, žiaurūs tardymai su kankinimais ir mušimais buvo pakeisti kitais metodais – psichologinio poveikio priemonėmis. Tardytojai kalinius stengėsi palaužti morališkai, išsekindami nemiga, nuovargiu, laikydavo kamerose po vieną, skirdavo bausmes savaitei šlapiame karceryje, uždrausdami perduoti maisto ar švarių rūbų.

1950-tais MGB kalėjimo Klaipėdoje pragarą patyrė ir Albino Kentros sesuo, Rūtenio-Lukšto būrio partizanė Elena Kentraitė-Snaigė. Ji buvo žiauriai mušama ir kankinama, tardymo metu netekdavo sąmonės. Vėliau ją nuteisė 25 metams nelaisvės, kalėjo Taišete.

Arešto pradžioje mane tardė pagyvenęs tardytojas – Tardymo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas papulkininkis Dorochovas. Jis su manimi elgėsi labai kultūringai, neišgirdau iš jo nė vieno grubaus žodžio ar keiksmažodžio, kas tuo metu nebuvo būdinga rusų pareigūnams. Bet, matyt, jo darbo rezultatai viršininkų netenkino, todėl mano bylą grąžino tirti pakartotinam tardymui. Perdavė jaunesniam tardytojui – MGB „2-N“ skyriaus (kovos su banditizmu) poskyrio viršininkui vyr. leitenantui Mižensevui, kuris pagal savo charakterį ir tardymo metodus buvo visiška priešingybė papulkininkiui.

Čia prabėgo mano pavasaris, vasara, atėjo ruduo, medžiai jau gelto. Vieną rytą įlaipino į „Čiornaja vorona“ (kalėjimo mašiną) ir kaip „tėvynės išdavikę“ nugabeno į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Ir vėl prasidėjo tardymai po tardymų. Diena po dienos slinko spalio mėnuo. Lukiškėse Morzės abėcėlę išmokau per porą valandų. Man vaikštant kaliniams skirtoje uždaroje aikštelėje, atskirtoje aukšta siena nuo kitos, vienas kalinys, matyt, gretimos kameros kaimynas, nutaikęs progą, kai sargybinis nematė, per sieną švystelėjo muilo plokštelę, ant kurios buvo užrašyta „Morzės abėcėlė“. Tai buvo begalinis džiaugsmas! Nuo tada prasidėjo žinių siuntimo ir naujienų perdavimo seansai. Reikėjo mokėti ne tik rišliai stuksenti šifru siunčiamus žodžius, bet ir gerai suprasti, ką perduodavo kiti. Taip pajutau, koks pogrindžio gyvenimas verda už Lukiškių sienų. „Gyvenimas“ man pasidarė įdomesnis, greičiau bėgo laikas, bet sustiprėjo pavojus būti nubaustai, nes už teksto perdavimą Morzės abėcėle grėsė karceris“, – savo išgyvenimais dalinosi buvusi politinė kalinė T. Ūksienė.

Puksoozero lageryje bausmę atliko ne tik politiniai, bet ir kriminaliniai kaliniai, tiksliau, kalinės, nes tai buvo moterų lageris. Kai mūsų kolona įėjo pro lagerio vartus, pasitiko nedraugiškos vietinės kalinės, ir jos šaukė: „Atvežė fašistes, tėvynės išdavikes, visas papjausim“. Tuo metu lageryje kalėjo apie šimtas lietuvių moterų. Po metų visos susidraugavome ir bausmę atliekančios vietinės kalinės pykčio mums neberodė.

Pirmoji naktis tolimoje Šiaurėje, Puksoozero lageryje. Ilgas netašytų rąstų barakas, su mažyčiais grotuotais langeliais, dviaukščiais gultais ir aitri prakaito smarvė – ją skleidė džiūstantys drabužiai. O ir pačių merginų kūnai, prakaitu aplipę.

1956 m. gegužės 10 d. TSRS Generalinės prokuratūros komisija, susipažinusi su T. Rubšytės byla, sumažino bausmę iki 7 metų, o gegužės 30-ąją išsiuntė pranešimą pataisos darbų kolonijos valdybai Molotovo apskrityje (iki 1957 m. taip vadinosi Permės apskr. – aut. pastaba) su slaptu užrašu „Sročno-osvoboždenije“ (liet. Skubu-išlaisvinimas). Teresę į laisvę oficialiai išleido į įsaku 1956 m. liepos 12 d. Bet faktiškai neišleido dar tris dienas, nes sekmadienį, liepos 15-ąją, lageryje buvo suplanuotas sąskrydis, kuriame ji turėjo šokti lietuvių tautinį šokį poroje, nes Teresei teko svarbiausias vaidmuo, todėl jos niekas negalėjo pakeisti. Tą dieną lageryje lietuvės nusprendė susirinkusiems parodyti, koks nuostabus Lietuvos kraštas, kokie nuostabūs lietuviški tautiniai šokiai, kokia stipri tautos dvasia. Jos pasirinko parodyti dažniausiai per vestuves šokamą labai smagų šokį. Moterys ruošėsi kruopščiai: laisvalaikiu repetavo, kūrė, lipdė, buvo išaudusios juostas, rišamas per liemenį ir po kaklu, pasisiuvusios tautinius sijonus, palaidines, prijuostes. Pasiuvo net vyriškus rūbus: kelnes, marškinius, kuriuos vilkėjo persirengusios moterys. Iš kažkur buvo gavusios net šiaudinių skrybėlių. T. Rubšytę išleido namo tik pirmadienį, liepos 16-ąją.

„Daiktų daug neturėjau. Tarp skudurų lagamine buvau paslėpusi keletą nedidelių, ketvirčio sąsiuvinio dydžio ranka rašytų knygučių su savo eilėmis, sukurtomis kalėjimuose. Tai buvo mano pagrindinis turtas. Traukiniu atvažiavome į Šaulius. Buvo naktis. Teko samdyti taksi, kad nuvežtų į Darkiemio gatvę nr. 9, kitapus geležinkelio. Taksistas vežė mane ilgokai, atvežė prie medinio namelio durų. Namuose sesers nebuvo, ji su vyru buvo išėję į pokylį Pedagoginiame institute, kur abu dirbo. Beldžiuosi į duris. Tyla. Pakartoju. Pasigirdo svetimas balsas: „Kas čia?“. Pradedu aiškinti ir staiga pasigirsta vaikiškas sesers sūnaus Silviuko balselis: Įleisk, sakau, kūmutė parvažiavo...

Sekmadienį, liepos 22 d., Laukuvoje vyko Karmelio Kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidai ir mane, išlipusią iš autobuso, prie kelio pasitiko didelis būrys: Elytė, Aldona, Stefa ir visas pulkas klasės draugų. Mama tuo metu buvo atlaidų pamaldose, ji dėkojo Dievui už dukrai grąžintą laisvę... Po daugelio metų aš sutikau savo jaunystės drauges ir mane apėmė begalinis džiaugsmas, liejosi ašaros. Aš – namuose. Po pamaldų pas draugus atšventėme mano sugrįžimą, atėjo ir mama. Ir tik vakare draugai mane išleido. Išėjau namo į Bučių kaimą gimtais takeliais, numintais kasdien einant į mokyklą. Suklupau po palinkusiu tėviškės kryžiumi, kad padėkočiau už viską, ką Dievas davė man patirti. Mama, grįžusi anksčiau, jau tvarkėsi ūkyje“, – džiaugsmingai pasakojo buvusi tremtinė T. Rubšytė-Ūksienė.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Teresė sutikdavo ir savo vaikystės draugę E. Kentraitę. Jos kalbėdavo ne apie prisiminimus iš jaunystės, o apie Elenos žuvusių brolių įamžinimą, atminties išsaugojimą. Nors ši tema skaudino širdis, bet jos kartu galvojo, kaip geriau tai padaryti. Akmenį Šalnos tėvūnijos vado Jono Kentros-Rūtenio paminklui paliko buvęs partizanų ryšininkas, rėmėjas, neretai su Rūtenio būrio vyrais traukdavęs į žygius Titas Jokūbas Žymančius. Daug paminklų buvęs politinis kalinys yra pastatęs partizanams atminti, akmenį Rūtenio paminklui Titas buvo įrašęs savo palikimo testamente.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, T. Ūksienė aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, kartu su pasipriešinimo bendražygiais įstojo į Šilalės politinių kalinių ir tremtinių klubą „Tremtinys“. Žmonės, patyrę žiaurius sovietinės sistemos gulagus, klubo pirmininku išrinko Kęstutį Balčiūną, o Teresę – klubo tarybos nare. Radusi laiko, ji aplankė vietas, kur buvo kalinama ir kankinama, organizavo partizanų atminties išsaugojimą statydama paminklus, atminimo stulpus, atkurdama žemines slėptuves, organizuodama renginius. Teresė ir šiandien yra labai aktyvi, nepailsdama ir kaip galėdama prisideda prie tremčių ir laisvės kovų istorijos sklaidos Lietuvoje.

T. Ūksienės išleistas knygas „Erškėčių keliu“ galima įsigyti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filiale.

Algirdas AUŠRA

Atnaujinta Trečiadienis, 05 spalio 2022 13:56