Pakeliui į naują šimtmetį: kaip likimo žadėta

„Gruodžio 22-ąją man prasidės naujas amžius“, – sako šilališkė Bronislava Mejerienė, švenčianti šim­­tą­ją gimimo sukaktį. – O gal būtų galima vėl aštuonioli­kos-devyniolikos būti, arba kad man ausis ati­da­ry­­tų“, – juokiasi šimtametė ir tikina, jog, matyt, liki­mo jai pažadėta sulaukti ši­to­kio amželio. Ir ne šiaip sulaukti, bet dar būti iš­sau­gojusiai gerą atmintį, blaivų protą, o ir fiziškai ne vi­sai suvar­gusiai.

Senolė Bronislava sako tik pastarąją savaitę labiau lovoje sėdiniavusi: „Kaž­kur, matyt, būsiu gripą susigriebusi“. 

Šiaip ir žiemos metą sako po lauką vaikštinėjanti, o vasarą ir kitu laiku – tai nė neklausk: ir daržiuką šiokį tokį dar turinti, ir į šilt­namį nueinanti. O ir viduje dar­bų bei rūpesčių nestinga – pirmiausia reikia valgio sūnui paruošti, juk Jonas dabar po kojos sąnario operacijos. Motiniškai meilei ribų nė­­ra: jau geriau pačiai bus blo­giau, bet ne vaikui…

Nenuostabu, kad senolė nekalbi. Mat gerokai nebeprigirdi, tai nebent tik žodį iš lūpų išskaito. Tačiau, sako, kažko ypatingo apie gyvenimą pa­sakoti ir nėra – na, gyveno, ištekėjo ir labai labai daug dirbo… 

Kai kalbiesi su garbingo amžiaus senoliais, atrodo, jog ilgaamžiškumo paslaptis ir yra darbas: neišgirsi jų skundžiantis dėl sunkumų, trūkumų ar nepriteklių. Ar daug surastume tokių mūsų laikais, kai, regis, turime ko trokštame, bet vis tiek maža?

Gimė Bronislava 1922 m. gruo­džio 22 d., ištekėjo būdama 22-ejų. Ko ne skaičių magija? Vyras Jurgis, anot senolės, mirė dar visai jaunas, gal tik 40-ies: „Turbūt nuo insulto“, – mąsto Bronislava. Tai­gi bene pusę amžiaus ji naš­lauja ir vaikus pačiai vienai te­ko užauginti. O užaugo dvi dukterys, iš kurių vienos jau nebėra, ir sūnus Jonas, gyvenantis kartu su ja.

Tad kiek tik vaikai prisimena, mamą visada matė dirbančią. Gyveno tada Pūtvėje, visą dar­bingą amžių ji mel­žė kolūkio karves, kurias dar reikėda­vo nugin­ti į Ak­me­ną pagirdyti ir suginti atgal, šėrė kiaules, plūgu arė žemę. Sunku dabar net įsivaizduoti moterį, einančią paskui plū­gą… Dar­ba­dieniai, sako, buvo mizeriški, tai gy­venimas, deja, nelepino. Ta­čiau gyventi reikėjo, kažkaip verstis ir vaikus auginti reikėjo, dejuoti ir skųstis nebuvo kada.

„Ką gyvenime man teko matyti, turbūt daugiau nė vienas nematys“, – linguoja galvą senolė. – Dabar jau palyginti gerai esu, dar lazdike pasiremdama paeinu, valgyti išverdu. Tik šiuo me­tu biškį varguliuoju – turbūt gripas užpuolė“. 

O tas gerai prasidėjo nuo ta­da, kai užaugo vaikai, paleng­vėjo gyvenimas, sulaukė pensijos. Apie 1980-uosius B. Me­jerienė persikraustė į Šilalę, bet be darbo nesėdėjo – kūreno krosnis Šilalėje tuomet dar vei­kusioje oranžerijoje.

Dabar pagelbėti močiutei dažnai užsuka Šilalėje gyvenantis anūkas Robertas.

„Reikia ką nors nupirkti, prinešti malkų, o dabar, kai šitiek prisnigo, sniegą kieme nukasti. Dėdei Jonui po kojos sąnario

operacijos tokie darbai per sunkūs. O močiutė, kiek pajėgia, dar pati kruta. Svarbiausia, kad nė kiek nenori dykai būti. Tai, sako, užuolaidas reikia skalbti. Nu­imu, ji sumeta į skalbyk­lę, paskui aš vėl pakabinu. Smagu, jog ne ant lovos, dar pati žino, kada kokį vaistą išgerti. Kad ji gimusi gruodžio 22-ąją visai ne­seniai sužinojau, radęs dokumentus. Visada močiutės gim­tadienį minėdavome per Kū­čias – tuomet susirinkdavo vaikai, anūkai. Bet juk dieną anksčiau ar vėliau – negi koks skirtumas“, – sako Robertas.

Ir prisimena, kaip jie, anūkai, ištisas vasaras leisdavo kaime, pas močiutę, kaip buvo gera ir smagu taip augti ir būti globojamiems. O dabar jie stengiasi atiduoti senolei „grąžą“ ir ja rūpintis. Ir, žinoma, džiaugiasi bei didžiuojasi šitokia garbinga jos sukaktimi, kurios sulaukti tenka galbūt tik Dievo išrinktiesiems.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.