Pakeliui į naują šimtmetį: kaip likimo žadėta
„Gruodžio 22-ąją man prasidės naujas amžius“, – sako šilališkė Bronislava Mejerienė, švenčianti šimtąją gimimo sukaktį. – O gal būtų galima vėl aštuoniolikos-devyniolikos būti, arba kad man ausis atidarytų“, – juokiasi šimtametė ir tikina, jog, matyt, likimo jai pažadėta sulaukti šitokio amželio. Ir ne šiaip sulaukti, bet dar būti išsaugojusiai gerą atmintį, blaivų protą, o ir fiziškai ne visai suvargusiai.
Senolė Bronislava sako tik pastarąją savaitę labiau lovoje sėdiniavusi: „Kažkur, matyt, būsiu gripą susigriebusi“.
Šiaip ir žiemos metą sako po lauką vaikštinėjanti, o vasarą ir kitu laiku – tai nė neklausk: ir daržiuką šiokį tokį dar turinti, ir į šiltnamį nueinanti. O ir viduje darbų bei rūpesčių nestinga – pirmiausia reikia valgio sūnui paruošti, juk Jonas dabar po kojos sąnario operacijos. Motiniškai meilei ribų nėra: jau geriau pačiai bus blogiau, bet ne vaikui…
Nenuostabu, kad senolė nekalbi. Mat gerokai nebeprigirdi, tai nebent tik žodį iš lūpų išskaito. Tačiau, sako, kažko ypatingo apie gyvenimą pasakoti ir nėra – na, gyveno, ištekėjo ir labai labai daug dirbo…
Kai kalbiesi su garbingo amžiaus senoliais, atrodo, jog ilgaamžiškumo paslaptis ir yra darbas: neišgirsi jų skundžiantis dėl sunkumų, trūkumų ar nepriteklių. Ar daug surastume tokių mūsų laikais, kai, regis, turime ko trokštame, bet vis tiek maža?
Gimė Bronislava 1922 m. gruodžio 22 d., ištekėjo būdama 22-ejų. Ko ne skaičių magija? Vyras Jurgis, anot senolės, mirė dar visai jaunas, gal tik 40-ies: „Turbūt nuo insulto“, – mąsto Bronislava. Taigi bene pusę amžiaus ji našlauja ir vaikus pačiai vienai teko užauginti. O užaugo dvi dukterys, iš kurių vienos jau nebėra, ir sūnus Jonas, gyvenantis kartu su ja.
Tad kiek tik vaikai prisimena, mamą visada matė dirbančią. Gyveno tada Pūtvėje, visą darbingą amžių ji melžė kolūkio karves, kurias dar reikėdavo nuginti į Akmeną pagirdyti ir suginti atgal, šėrė kiaules, plūgu arė žemę. Sunku dabar net įsivaizduoti moterį, einančią paskui plūgą… Darbadieniai, sako, buvo mizeriški, tai gyvenimas, deja, nelepino. Tačiau gyventi reikėjo, kažkaip verstis ir vaikus auginti reikėjo, dejuoti ir skųstis nebuvo kada.
„Ką gyvenime man teko matyti, turbūt daugiau nė vienas nematys“, – linguoja galvą senolė. – Dabar jau palyginti gerai esu, dar lazdike pasiremdama paeinu, valgyti išverdu. Tik šiuo metu biškį varguliuoju – turbūt gripas užpuolė“.
O tas gerai prasidėjo nuo tada, kai užaugo vaikai, palengvėjo gyvenimas, sulaukė pensijos. Apie 1980-uosius B. Mejerienė persikraustė į Šilalę, bet be darbo nesėdėjo – kūreno krosnis Šilalėje tuomet dar veikusioje oranžerijoje.
Dabar pagelbėti močiutei dažnai užsuka Šilalėje gyvenantis anūkas Robertas.
„Reikia ką nors nupirkti, prinešti malkų, o dabar, kai šitiek prisnigo, sniegą kieme nukasti. Dėdei Jonui po kojos sąnario
operacijos tokie darbai per sunkūs. O močiutė, kiek pajėgia, dar pati kruta. Svarbiausia, kad nė kiek nenori dykai būti. Tai, sako, užuolaidas reikia skalbti. Nuimu, ji sumeta į skalbyklę, paskui aš vėl pakabinu. Smagu, jog ne ant lovos, dar pati žino, kada kokį vaistą išgerti. Kad ji gimusi gruodžio 22-ąją visai neseniai sužinojau, radęs dokumentus. Visada močiutės gimtadienį minėdavome per Kūčias – tuomet susirinkdavo vaikai, anūkai. Bet juk dieną anksčiau ar vėliau – negi koks skirtumas“, – sako Robertas.
Ir prisimena, kaip jie, anūkai, ištisas vasaras leisdavo kaime, pas močiutę, kaip buvo gera ir smagu taip augti ir būti globojamiems. O dabar jie stengiasi atiduoti senolei „grąžą“ ir ja rūpintis. Ir, žinoma, džiaugiasi bei didžiuojasi šitokia garbinga jos sukaktimi, kurios sulaukti tenka galbūt tik Dievo išrinktiesiems.
Eugenija BUDRIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
